Laudacija Jotvingių premijos laureatei Agnei Žagrakalytei

 

Agnė Žagrakalytė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Pirmąkart Agnės eilėraščius pamačiau žurnale „Moksleivis“ kokiais 1996-aisiais. Eilėraščiai buvo gaivališki, gamtiški, parašyti neįprastais žodžiais – archajiškais ištiktukais, bet modernūs. Vėliau mačiau Agnę Jaunųjų filologų konkurse, įsidėmėjau kaip ekscentrišką skaitymų dalyvę, o gyvai pirmąkart susipažinome turbūt PDR’e arba žurnale jaunimui „Lux“. Beje, viename to žurnalo numeryje ji atsiskleidė kaip neįtikėtinų kepuraičių mezgėja – sprendžiant iš nuotraukų, skirtingi poe­tai gavo po individualaus dizaino galvos apdangalą.

Jaunąja jotvinge Agnė tapo anksti, sulig pirmąja poezijos knyga „Išteku“. Tiesą sakant, tai nebuvo labai jau anksti, nes „Moksleivyje“ ji debiutavo dar anksčiau. Buvo akivaizdu, kad autorė turi daug energijos, vaizduotės ir poetinės jėgos, moka pasakyti ironiškai ir nepanašiai į kitus. Nėra baikšti, nevynioja į vatą, nedaro kompromisų. Atsimenu, kaip 2002-ųjų PDR’e, prasidėjus nuobodokiems jaunųjų skaitymams, Agnė taip garsiai sušuko „nekenčiu Žėko!“, kad nuo to laiko net pati jos vis dar truputį tebebijau. 

Kad Agnė yra jotvingė, papildomų įrodymų nereikia – visi ją matome Druskininkuose jau trečią dešimt­metį: renginiuose, skaitymuose, aukcione, šokiuose, „Širdelėje“, bokštelyje ir taip toliau. Bet ji jotvingė ir poezijoje, rašomoje iš keistų, retų, beveik išnykusių arba dar neįnormintų žodžių, tokių kaip „klyksninis“, „musiau“, „lobzikas“, „žemarūrė“, „čiaužau“, „šniūreliukai“, „katitė“, „širdagraužiotis“, „piktiktokas“, „šveitručiai“, „pypaun“, „žydž“ ir panašiai. Jos poezijos knygose daug augalų ir paukščių, egzotikos iš artimesnių ir tolimesnių kultūrų, kendo praktikų, pamestų „Triukšmaujančių katalikų“ kortelių, meno kūrinių, Belgijos. Yra ir moralų, bet labai trumpų, pavyzdžiui: „širdele, neverk / negražiai išsižiojus“.

Jotvingių premija teikiama pirmiausia už knygą, ne už asmenybę. Tai poetų skiriama premija, argumentuojama tokiais neapčiuopiamais fenomenais, kaip poetinės kalbos jausmas ir regimo pasaulio perdėliojimas į įsivaizduojamą. A. Žagrakalytės poezijos knygoje „Liekamieji reiškiniai“ netikėtai atsiskleidžia amžėjimo grožis: karalienė galynėjasi su karalaite, nenorima grįžti į praėjusį laiką, atsargiai skaičiuojami vaikų ir šeimos gyvenimo metai. Tai tikrai poezija be depresijų, nes joje nėra perdėto jausmų preparavimo, kapstymosi po savo ego, verkšlenimo ar kokių didelių dramų, išskyrus nebent santykį su Leidėjų leidėja. Bet ir jis parodomas per paradoksą, ironiją, nonsensą. Užvis smagiausias skyrius – „Literatūros pasaulyje“: jame aprašyti mes visi, besikuičiantys tarp spyglių ir rašmenų, dalijantys vieni kitiems žvaigždutes ir patarimus, tokie maloniai komiški savo burbulėlyje. 

Tikrai esama ironijos ar paradokso metodo vyrų rašomoje poezijoje (Gintaras Grajauskas, Dainius Dirgėla, Juozas Erlickas ar Rimantas Kmita), bet moterų eilėraščių knygose tai vis dar reta. Todėl, Agne, ir toliau nevenk kičo ir banalybės, komikso ir kempo, folklorizmų ir tarmybių! Tradicinę lyriką ir taip yra kam rašyti. Pernelyg dideliu romantizavimu tavęs tikrai niekas negalėtų apkaltinti. Tu tikrai nerašai ir jau nerašysi naiviai, sentimentaliai, patetiškai; tavo poezija netaps populiariąja, nors į ją stilingai infiltruoti populiariosios kultūros ženklai. Lyrinės lietuvių tradicijos deromantizavime vis dar daug darbo ir neatrastos estetikos. Tegu „Liekamieji reiškiniai“ blyksteli kaip klyksninis šauktukas ir ryški kometa!