Dariaus Norvilo nuotrauka.

 

Guliu po raudonais dryžiais išvagota kaldra. Vatine. Tada buvo tik kaldros, antklodės atsirado gerokai vėliau... Po ja miegojau gerą dešimtmetį – XX a. 9 dešimtmetį, o ir vėliau. Gera, tebūnie, antklodė – nieko nepasakysi – tada geresnių ir nebuvo. Tik niekaip nesuprasdavau, kodėl ji visa išmarginta užrašais „MASK­VA 1980“ ir „МОСКВА 1980“. Rytais kone iki išprotėjimo skaitydavau tą „Maskva Moskva Maskva 1980 1980 1980 1980...“ It mantrą, šifruotą pranešimą. Iš šiandienos perspektyvos antklodės dizainas gana modernus, net kažkuo primena dadaistų koliažus iš tekstų, laikraščių iškarpų, Apollinaire’o, Schwitterso ar Majakovskio avangardinius eilėraščius. Taip ir traukia it replėmis už liežuvio giedoti mušant Kremliaus kurantams: „MASKVA МASKVA – govorit kaldra.“ Man juokinga.

 

Apie prasmes tuomet galvota mažai. Iškiši koją iš po apkloto, nykščiu pamatuoji oro, pasaulio temperatūrą. Žiema, krosnis spragsi.

 

Tiek tos geopolitikos. O kad tais 1980 m. vyko Mask­vos vasaros olimpiada, kad per olimpiadą, liepos 25 d., mirė Vladimiras Vysockis ir kad tai buvo didesnis įvykis nei ieties metimas ar plaukimas keturviete baidare, kad žaidynes dėl 1979 m. sovietų invazijos į Afganistaną boikotavo 64 šalys, buvo nei šilta, nei šalta...

 

Kojos nykštys rodė, jog vėsoka – nesikelsiu.

 

Guliu po tuo vatiniu dangum, tada ir dangus, regis, buvo vatinis... O kai užsidega vata – žinote, kiek laiko smilksta? Neužgesinsi. O ir geriausias džemperis – vatinukas. Žiūrėdamas vakarais į saulėlydžio įkaitintą dangų horizonte vis pagalvodavau, kad ten galėtų smilkti geras tuzinas lovų vatiniais čiužiniais, o išlaisvintos čiužinių spyruoklės dangun išspriegia mėnulį ir visus kitus kūnus. Greičiausiai ir tarybinių kosmonautų, kurie kažkaip saugojo mus nuo amerikiečių invazijos ir imperialistinio užkrato.

Nors gal kiek ir klystu, tuomet viskas buvo sutverta iš asbestinio šiferio ir ruberoido. Visas sovietinis pasaulis pastatytas ant jų ir jais apkamšytas, paramstytas. Mano sąmonėje socializmas lygu šiferis plius ruberoidas. Šiferis, kurį apie 1962 m. pradėjo kepti Naujosios Akmenės ir Daugėlių statybos kombinatai, ir buvo ta kalėdinė plotka, kurią rijome ir ja kvėpavome kiekvieną dieną, laužėm ir dalijomės. O mus globojo kažkoks šv. Asbestijus. To sovietinio dievo kūno ir dabar pilni kiemai, šis budi virš mūsų galvų ir laukia. Ko laukia? O ko laukiame mes? Aš? Kancerogeniškas tas dievo kūnas.

Taip ir matau. Gal kokie 1986-ieji. It grandine traukia rytys, it kaimo šokiuose mosuojasi šuorų nunčiakais. Guliu bebaigiamo melioracijos suvirškinti Tabolsko kaimo (šalia Krekenavos) viduryje, daržinėje, ant likusio seno šieno ir žiūriu į dangaus ežeru besiirstančius debesų skenduolius, kertančius sienas, mig­ruojančius į vakarus. Regiu tuos debesis, nes stogo nebėra, tik grebėstai, pro kuriuos prasišauna visas pasaulis, grebėstai – tai milžiniškas voro tinklas. Buvau tame tinkle, jo centre. Tik klausimas – buvau auka ar budelis, plėšrūnas? Manęs tyko mirtis ar aš esu ta mirtis, jos verpėjas? Seilėmis apgliaumytas vabzdys, musė ar iš kokono besiritantis naktinis drugys? To kaimo neliko, daug kaimų neliko, išnyko – buvo sulyginti kaip vergai nužemintieji, buvo suversti į griovius kaip liaudies priešai, rezistentai, partizanai ar ištisos žydų bendruomenės. Namai nukelti, ant vežėčių traktoriais ištampyti it lego kaladėlės po pašales, į kitas teritorijas ir gyvenimus. Keliais, vieškeliais, laukais keliaujantys namai. Siurrealus vaizdas. Kažkas iš Šagalo. Liko tik Povilaičių kryžius prie buvusio kelio, sodybos, o dabar styrantis tyruose ant plyno, Kazachstano stepes primenančio lauko, kuriame it nuodinga elektra čirška rapsų beprotybė.

Prie melioracijos ir kaimo genocido esu prisidėjęs ir aš. Tada su broliu vertėme Drąsutienės tualetą. Būta tvirto ir laiko gerai impregnuoto. O kaip ženklą sėkmingai įvykdyto darbo plano užkūrėme Povilaičių pečių, duonkepį su milžinišku kaminu, kuris lauke, varnalėšų ir kiečių jūroje, jau stovėjo vienas it raudonų plytų kreiseris, besiiriantis bedančio horizonto, kiaulių komplekso link. Dūmai kilo stačiai it iš Baikonūro paleista raketa. Dūmai kilo balti – savo popiežius seniai juk buvom išsirinkę, tiksliau, mums parinkę. Nuo kolūkio pirmininko iki to švarkuoto tarakono, kurį vis transliuodavo per televizorių ir sunkiai rinkdavo žodžius. Taip ir ataidi: „MASKVA МASKVA – govorit kald­ra.“ Dūmai – tik patvirtinimas, kad parinkti teisingai ir neatšaukiamai. Taip nevalingai tikrinom fizikos ir chemijos dėsnius: ar dar galioja, ar veikia gravitacija, trauka, ar galioja dar mūsų vaikystė, dabartis ir oras.

 

 

„Blunka ta kaldra, blunka, išblukus“, – nutęsė brolis, kadaise drauge vertęs tą tualetą, paprašytas nufotografuoti ir atsiųsti išlikusią antklodę „Maskva 1980“.

 

Iš po jos iškišu koją jau iki kelio, šilčiau. Reikės keltis. Bet dar ne dabar.

 

Kiek pamenu, rinkimai vykdavo, tėvas balsuoti eidavo, buvo net liaudies deputatu Jonavos taryboje. Ir, kiek pamenu, visada išrinkdavo Vladimirą Iljičių Leniną. Geras kandidatas – jei visada išrenka... Tik nieks nėra jo matęs. Gaila. Ir aš nemačiau. Gal todėl jam ir statydavo paminklus kur netingi. Kad žinotų, nepamirštų, kaip atrodo tas kandidatas. Greičiausiai labai užsiėmęs, visų apygardų nespėja aplankyti, rankų paspausti. Nors mano a. a. diedukas sakė, kad Leniną matė savo akimis. Matė Šiauliuose, nors, kaip vėliau išsiaiškinau, tas kandidatas Šiauliuose nėra lankęsis ir nesibalotiravo. Nors kas ten žino, kai tiek tų leninų... Labai lakus, efemeriškas tas Leninas, kaitina vaizduotę it Lochneso pabaisa ar pirmieji, jau gariūnmečiu slapta matyti pornofilmai.

1984-aisiais tėvas gimusio jauniausiojo brolio iš ligoninės važiavo pasiimti nauju, pagal paskirą pirktu 6-u „Žiguliu-Lada“, kuris buvo su 11-o varikliu (tokiais varikliais važinėjo milicijos žiguliukai – suprask – geri). Tėvas ką tik išsilaikęs teises. Už 4 ratus ir (būkim tiks­lūs) penktą – zapaskę – 10 000 rublių. Beprotybė. Kiek reikėjo gyvulių (telyčių, kiaulių, jaučių, karvių etc.) priduoti „į mėsą“ už tuos 4 ratus... Kokias 60 kojų už 4 ratus ir zapaskę. Kaip žinia, kojos likdavo čia, mums, o visos kitos, daug respektabilesnės gyvulių dalys keliaudavo kažkur „Maskva 1980“ link. Taigi ką tik gimęs brolis naujais smėlio spalvos žiguliais buvo parvežtas namo, o mes – tėvas, aš ir vyresnysis brolis – iškart patraukėme į centrinę Jonavos aikštę prie Vykdomojo komiteto, kur atidengėme... Leniną, Lenino pamink­lą. Kažkas truktelėjo už virvelės ir iš po baltos marškos išspindo Leninas. Plikas kaip tas lapkritis Leninas. Iš baltų tyrų įsčių, tik šast – ir LENINAS. Supratau, kad ir tais metais visi bus išrinkę Leniną. Tik dar kažkaip labiau, jei jau paminklą... Tik kažkodėl be kojų, su kojom jis retas. Gal šiuo atveju atvirkščiai – kojas išveždavo? Turbūt labai geros, gal net erotiškos? Be abejo, jo globą jaučiau kiekvieną dieną ir kiekviename žingsnyje. Man regis, jis ir dovanas po eglute padėdavo, kol vaikų darželyje per šventės generalinę repeticiją (berniukai jau pasipuošę karūnomis su užrašais „Baltiskij morskoi flot“, o mergaitės aprengtos virėjomis) šlifuodavom paskutines šokių detales. Net neabejoju. Kaip neabejojau ir tuo, kad lipdukai ant apelsinų, kurie stebuklingai atsirasdavo prieš Kalėdas, iškilmingai skelbiantys „Maroc“, būdavo perskaitomi kaip „Maroz“ – šaltis... Suprask, Senelis Šaltis. O juo galėjo būti tik Leninas. Na, blogiausiu atveju Prichodskis^*, kurį vis minėdavo tėvas su draugu Juozu kartu lauždami butelį.

Jau kuris laikas Jonavoje išsirinko reformatorių Abraomą Kulvietį. Stovi toks visas varinis toje pačioje Lenino išstovėtoje vietoje. Tiesa, su kojomis. Beje, Leninas buvo paklausus ir mėgstamas net baigęs kadenciją, nuverstas. Paminklą – nė kiek neabejoju, kad iš didelės meilės – pavogė ir paslėpė kažkokiam kaime daržinėje po malkomis. Buvo suderėję parduoti Vokietijoje už 25 000 markių. Neišdegė. Ką čia reiškė mano tos 10 doičmarkių, užkaltų už surinktą varį?.. Ir viskas vyko tada, kai visiems smegenis jau kaitino gariūnmečio saulė, o komercinės parduotuvės atstojo vartus į rojų. Niekad gyvenime negėriau tokių prabangių degtinių iš dar įmantresnių formų butelių kaip tada. Koks skirtumas, kad visas turinys vienodas – skiestas (paprastai „Royal“) spiritas, ir vemdavom nuo jos tikrai toliau nei ta pati Maskva. Gal siekdavo ir Uralo priekalnes. Į komercines ėjom kaip į muziejus ir galerijas. O vienoje jų, ant prekystalio, po stiklu, tarp įvairių kasdienių stebuklų, gulėjo tikrų tikriausias gana didelis ir realistiškas... ne, ne Leninas, o rožinis vibratorius. Prie šios parduotuvės kone rikiavosi eilės, kaip prie MO muziejaus. Tik niekaip nesupratau, kodėl tuomet ten niekas neplėšė bilietų? Tada supratau, kad lietuviui ne viskas yra komercija ir pinigas, yra ir šventų dalykų, svarbi kultūra ir pažinimas. Tokia ta orveliška realybė, tie 1984-ieji su visais gyvulių ūkiais, pragarais ir gariūnmečio rojais.

 

Povilaičių kryžius nesančiame Tabolsko kaime. Gyčio Norvilo nuotraukos.

 

Vis dėlto vienais metais nutiko taip, kad karvė žiemos pabaigoje atsivedė veršį. Nieko čia nuostabaus, veršių atsivesdavo kasmet, bet tais metais buvo šaltas vasaris, gal net blokada. Orai akivaizdžiai ignoravo visuomenės temperatūrą... Dar sunkiai stovintis ant kojų, bet žvilgsnis guvus. Tą veršį tvarte reikėjo prikloti, kad nesušaltų. Taip, priklojome ta, jau kiek pasitrynusia, bet dar respektabilia antklode „Maskva 1980“. Iš po jos spingsėjo vilties ir gyvybės sklidini akių šuliniai. Veršiški.

Taip ta antklodė pamažu buvo pakrikštyta teliukine. Iš po jos ant keturių kojų atsistojo veršis, gal net aukso veršis, nors ir eilinis. Nors visi jie buvo auksiniai, anksčiau ar vėliau guldavę po peiliu. Tėvo ar epochos. O iš po marškos – ne Leninas, o gyvūlys (man gyvulys visada su „ū“). Ir jau buvo vilties, kad čia liks ne tik jo kojos, bet ir kitos kūno dalys. Liks visas.

 

2020 11 06

 

^* Edvardas Prichodskis (1936–2012) – ilgametis Jonavos rajono vadovas, Jonavos rajono komunistų partijos veikėjas.

 

Tekstas skaitytas trumposios prozos festivalyje „Imbiero vakarai“