Agnė Mackevičiūtė. Atminties maratonas „Serpentine“

Nesu nei genija, nei Eugenija, todėl itin džiaugiuosi, kai makaulėn trinkteli koks nors išminties akmenėlis. Prieš keletą savaičių tokį meteoritą internetu sprigtelėjo viena gerbiama draugė: „Tu svaiginies žmonėmis.“ Kad ji absoliučiai teisi, supratau spalio 13 d., šeštadienio vakarą žygiuodama į vieną kultūringiausių taškų Londone – „The Serpentine gallery“ – tik todėl, kad ten sėdėjo toks 179 cm ūgio, 25 m. amžiaus veikėjas, nešiojantis 42 dydžio batus. Galerijoje prieš tai nebuvau buvus (girdėjau, kad žiauriai gera), veikėją mačiau vieną kartą gyvenime. Koks renginys – nepaklausiau. Nebuvo kada, reikėjo gaudyti traukinį. Žinojau maždaug tiek: „labas, esu ir iki vakaro manau būti „Serpentine gallery“, „aš ten, kur galima patekti tik esant/apsimetant press“, „ten reikia nueiti prie stalo ir sakyt I’m from the press“, „surizikuosi?“. GERAI. 
Dvi valandas nešiausi traukiniais, po to per Haid parką, lietų ir žmonių draugiškumą. Kryptį tikslinausi mažiausiai 7 kartus. Pirmas praeivis prisipažino parke esąs pirmą kartą. Tas man labiausiai patiko. Kiti siuntė į šiaurės rytus, dauguma nežinojo, kur siųsti, tai nesiuntė niekur. Dvi mergelės (iš balsų jautėsi – žino) grakščiai pamojo į vakarus, o galiausiai viską išaiškino viena antis arba žąsis (neturiu kaimo, todėl neskiriu) mylinti, t. y. maitinanti mergina.
Įveikus pirmąją kliūtį (radus galeriją), kaip visada teko susivokti, jog aš pasaulyje, deja, ne vienintelė (chi chi). Prie pagrindinės renginio vietos, milžiniškos palapinės, eilutėje gražiai stoviniavo apie 50 jaunų intelektualų. ŠŠŠ: šalta, šlapia, šaunu. Bilietai į renginį seniai išparduoti. Iki žurnalistų staliuko dar teks prasibrauti. Dar teks, nutaisius gražiausią įsivaizduojamą miną, ištarti: „Hello, I am from the press“ ir, prisidegus cigaretę, laukti vieno iš galerijos šulų...
Dairydamasi artėjančio „budelio“ (jį iškvietė per raciją, žiauriai išsigandau) susimąsčiau apie Arūno Sverdiolo paskaitas. Prisiminiau metaforą apie gilėje slypinčią potenciją tapti ąžuolu, pati prieš save teisinausi, kad nemeluosiu (nemėgstu melagių) prisistatydama žurnaliste – visus straipsnius parašysiu rytoj.
Kai jis, Vilas, atėjo – kažkas atsitiko ir manimi patikėjome abu. Pašnekėjome apie Lietuvą, pasidžiaugėm, kad gruodį galerijoje bus rodomi Jono Meko filmai. Nuoširdžiai apgailestavau, kad nesusisiekėme anksčiau. Mane įsprausti į palapinę gerasis Vilas stengėsi du sykius, kol galiausiai saugumu susirūpinę sargybiniai nebeįleido net jo. Per daug žmonių. Nusprendėm palaukti. Draugui, esančiam kitoje barikadų pusėje, rimavau žinutę: „Lauksiu, kol sušalsiu.“
Neblogas socialinis renginys vyko ir čia. Klausiausi, kaip žmonės vieni kitiems giriasi nuveiktais darbais, linksėjau apsauginiams patariama eiti namo. Pritariamai šypsojausi vieną jaunuolį skatindama diskutuoti su apsauginių karaliene, įsitikinusia, kad mes į palapinę nepateksime, nes palapinėje ir taip per daug žmonių. Nesvarbu, kad turime bilietus. Vaikinas jai sakė: „Taigi tokią susiklosčiusią situaciją galima būtų pavadinti netvarka, ar ne?“, o ji primygtinai atsikalbinėjo: „Ne, ne, ne, viskas kontroliuojama.“ Po penkių minučių jis paskutinį kartą jai tarė: „Na, visgi, mano nuomone, tai – netvarka“ ir nužingsniavo į parko tamsą... 
Šaltis persmelkė kaulus, jau sukausi ant kulno, kai staiga atsivėrė Sezamo vartai ir patekome į nežadėtąją palapinę. Išgriuvome visi ant grindų ir, šildydamiesi vieni į kitų nugaras, dar tris valandas klausėmės konferencijos (tai štai, kas čia vyksta) ATMINTIES TEMA. 
Renginys kasmetinis, trunka visą savaitgalį, vadinasi „Maratonas“. Tema kas kartą kita. Pavyzdžiui, pernai buvo mąstoma apie sodus. Iš gandų supratau, kad taip perdėtai visuomenė „Maratonu“ susidomėjo pirmą kartą. Smagūs mokslininkai ir menininkai keičia vienas kitą be jokių minutės pertraukėlių. Vienintelis būdas pailsėti – užsimerkti ir pasnausti, tačiau sudėtinga, nes beveik viskas – labai įdomu. 
Bėgimą pradėjau klausydamasi prancūzų skulptoriaus ir instaliacijų genijaus Danielio Bureno, pusvalandį skaidrėmis pasakojusio, ką veikė pastaraisiais metais. Aišku, kaip dera tokio masto kūrėjams, galiausiai jis džiūgavo, kad ne viską galime prisiminti, o meno kūriniai atsiranda ir, lyg niekur nieko, sugrįžta į nebūtį. Dėl to įmanoma kurti iš naujo. Nepaisant to, siūlau pasinaudoti visagaliu internetu ir pradėti nuo jo „Kaleidoskopo“ instaliacijos Paryžiuje, „Grand Palais“ rūmuose (www.danielburen.com).
Airijos menininkas Michaelas Craig-Martinas atskleidė šimto metų senumo senelio nuotraukų kolekciją. Michaelas pats tas nuotraukas matė kadų kadaise, vaikystėje. Jos buvo išmestos, o po šešiasdešimties metų vėl mistiškai atsirado. Taigi rodydamas nuotraukas mums, Michaelas pamaitino savo atminties deivę, kuri tų nuotraukų ilgėjosi pusę amžiaus. 1910 m. Kinija. 3D. Nesu fotografijos istorijos žinovė, tad jei ne jis, nepatikėčiau, kad 3D –­ tokia sena forma. Keista buvo suvokti, kad mano atmintyje – kita, vaidybinių filmų sukurta Kinija. Ir gerai, kad toji, iš nuotraukų, buvo žymiai gražesnė.
Kvapų (ne kvepalų) kūrėja norvegė Sissel Tolaas skubėjo nukąsdama žodžius ir atsiprašinėdama, kad ant scenos stovi ilgiau nei turėtų. Dėl to, kai kurios jos istorijos, kaip kartais nutinka pyragams, neiškilo nei tada, nei dabar. Bet buvo aišku, kad ji kiša nosį visur, kur papuola, ir bando dirbtinai atkurti tai, ką užuodė. Turi milžinišką kvapų kolekciją, yra sukūrusi ir eksponavusi skirtingų Berlyno rajonų kvapus (!). Dirba ir pedagoginį darbą. Vaikai, anot jos, yra patys šauniausi kompanijonai, nes dar neturi jokių išankstinių nuostatų ir nosies atminties. Ji aiškino, kad pakanka kvapą užuosti vos vieną kartą ir smegenys jį prisimins amžinai. Sissel – šiuolaikinė M. Prousto inkarnacija. Paskaitą užbaigė per rankas siųsdama šviežiausią kūrinį –­ galerijos teritorijos kvapą. Uostėm ir bandėm suvokti, ar jį atminty jau turėjom.
Po jos ant scenos lipo amerikietis poe­tas Johnas Giorno ir atmintinai deklamavo savo eiles. Buvo taip gera, jog išsijungė mano pačios smegenys, pamiršau, kad turiu diktofoną. Jo eilėraščio „It doesn’t get better“ pilnas youtube’as. Galime visi kartoti ir kaip budistinę mantrą.
Kanadietis rašytojas Douglasas Couplandas – mano numylėtinis. Dvidešimt minučių tykiai juokaudamas svarstė, ką mums ir mūsų atminčiai daro internetas ir kitos išmaniosios technologijos. Švelniai čiuopė mums visiems bendras, kasdienes patirtis. Pavyzdžiui, analizavo jausmą, kad vis nėra laiko. Ir siūlė nuo šiol, progai pasitaikius, girtis: „Atostogavau tris dienas, o atrodė lyg penkios.“ Jo neliūdino faktas, kad nebeįstengiame prisiminti net savo pačių telefonų numerių, nes galbūt šią energiją galime skirti gražesnėms akcijoms. Pritariu jam. Papildomą savo bateriją ketinu panaudoti jo internetinės svetainės (www.coupland.com) ir knygų skaitymui.
Vakaro pabaigoje daugumą pradžiugino popžvaigždė, grupės R.E.M. lyderis Michaelas Stipe’as, juokavęs, kad jis į mūsų visų atmintį ir kultūros istoriją įeis, o gal jau įėjo, kaip plikis. Plikis, išdrįsęs prisipažinti esantis tiesiog plikis. Stipe’ui linksmai antrino specialiai renginiui sukurtas Davido Lyncho trumpametražis filmas apie bandymą prisiminti. Kokias penkias minutes laukėme, kol po ekraną skraidanti bulvė virto Vincento van Gogho autoportretu. Negali ginčytis, ta geltona spalva tikrai sieja šiuos du objektus.
Po paskutinio pranešimo, apie vienuoliktą vakaro, žmonės skubėjo į tualetus ir namo. Maratonai paprastai trunka bent penkias valandas, tad man, pavėlavusiai, pritrūko diskotekos, kokios vyksta „Santaros-Šviesos“ konferencijose. Jei kitais metais atvažiuotų geriausias lietuvių šokėjas Algis Mickūnas – būtų tobula.
Eidama susitikti su tuo vienu veikėju, pamačiau aštuonis didvyrius, kurių žygius privalėjau pašlovinti. Kitaip su jais juk nebūna. Vis dėlto gera suprasti, kad visi tie didvyriai yra žmonės – nemokamas, legalus, pats save dauginantis, todėl pavojingiausias planetos narkotikas. Ir veža labiausiai.

P. S. Visus minėtus kalbėtojus, Kinijos nuotraukas ir Davido Lyncho filmuką galite pamatyti internete: www.thespace.org.

Draugai