Prieš kiek metų tai nutiko? Ir ar nutiko?
Norėjome sukurti filmą – tikrą, vaidybinį. Mano senų laikų bičiulis ir aš. Ne vieną filmą. Uoliai rašėme scenarijus, ieškojome natūros.
Kur ta nuotrauka? Juk buvo, buvo...
Narsiai einu Šventosios tiltu, siau­ruko bėgiais – pamiršusi viską pasaulyje ir... pažeisdama geležinkelių eismo taisykles.
Pabandykite eiti bėgiais Švedijoje –­ pavakare, mažoje stotelėje, menančioje Astridą Lindgren. Nesvarbu, kad joks traukinys jau nebevažiuos. Vis tiek iš nežinios, iš nebūties išnirs stropus geležinkelių tarnautojas ir paaiškins jums viską: apie taisykles, apie pavojus, apie baudas. „Edukacija" bus tokia įtaigi, kad romantika – eiti bėgiais, net labai apleistais bėgiais, balansuoti ant jų ištiestomis rankomis – atsitrauks iš mano gyvenimo visiems laikams. Kad ir kur beklajočiau – Vimerbiu, Ignalinoje ar prie atgimusio Anykščių siauruko.
Tą kartą, toje senovėje, natūros ieškojome Anykščiuose – reikėjo menko, apleisto, bet orumo nepraradusio palivarko. Jame gyventų grafienė, netekusi visko. Štai kodėl ji išvyksta su romais nežinion, kuo garsiausiai visam kaimui šaukdama: „Į Veneciją, aš važiuoju į Veneciją!"
Palivarką radome ne Anykščiuose, o užburtame (man taip atrodo) trikampyje: Jašiūnai–Vilkiškės–Merkinė. Filmą pavadinome „Ar yra Venecija?". Gal ir nevykęs pavadinimas, bet juk esminis mums atrodė dviejų valstiečių pokalbis. Kai vienas klausia: kaip manai, ar ta Venecija iš tikrųjų yra? O kitas atsako: gal yra, gal nėra, bet mūsų kaimo tai nebeliko.
O prieš metus Ignalinos bibliotekoje užtikau knygą, kurioje kino istorikė ir kritikė apžvelgia daugybę TV filmų – begalę. Ir tą mūsų Veneciją... Ji sumalė į miltus viską, ką mes branginome. Trumpai tariant, likome nesuprasti.
Labiausiai – ne dėl menamos Venecijos, ne dėl kvaištelėjusios grafienės, ne dėl valstiečių pokalbio. Dėl gulbės, kuri, pasak kritikės, yra kičas, atkeliavęs iš kilimėlių.
Ypatingų simpatijų gulbėms nepuoselėju ir aš. Ir tų kilimėlių vaikystės namuose niekada nebūta. Didžioji įdomybė yra ta, kad nuo pirmų iki pas­kutinių kadrų po filmą klydinėjo žąsis. Ne gulbė. Pati tikriausia lietuviška žąsis – gulbės ir kilimėlių parodija.
Kritikei esu dėkinga. Retsykiais meno kūrinius kritikuoju (aptariu) ir aš. Gavau dosnią pamoką: įsižiūrėk, įsiskaityk – sakau pati sau, kai imuosi recenzijos. Susivok, apie ką pasakosi: gal nei apie žąsį, nei apie gulbę, o apie antį?
Nelauktai, netikėtai – kol dėsčiau pati sau tą gulbių, žąsų, ančių pasian­są –­ gavau keistą žinią: įmanoma nuvykti į Šiaurės Italiją. Ir įsitikinti: Venecija yra.
Štai didžioji likimo malonė: Ignalinos viešojoje bibliotekoje, mainų lentynoje (knygą gali pasiimti visiems laikams, grąžinti nebūtina) prieš pat kelionę randu Thomo Manno „Mirtį Venecijoje". Kas žino: jei ne kelionė, būčiau ėjusi ir praėjusi pro šalį. Nepraėjau, parsinešiau, skaičiau.
Neįmanoma tos knygos ženklinti nei gulbės, nei žąsies, nei anties žymekliu, kaip nors koduoti ar iškoduoti.
Manoji Venecija būtų ir liktų tokia –­ kaip Manno – net jei į ją neįžengčiau, neįplaukčiau.
O įžengiau (išlipau iš menko laiviūkščio) raišuodama. Kaip ir mano bendrakeleivė – vertėja Irena Aleksaitė. Taip jau nutiko: abi truputėlį raišavome kairiosiomis (antys, greičiausiai tik luošos antys, tikrai ne gulbės...), bet tai netrukdė pabėgti. Nuo turizmo, nuo komercijos, nuo kičo krautuvėlių, nuo...
Yra ten, Venecijoje, tylių bažnyčių su dar tykesniais vidaus kiemeliais, yra gatvelių, kuriose nesistumdoma, yra ramių kavinių, kuriose pasijutome lauktos.
Keista šalis ta Italija – kokią ją įsivaizdavau, tokią ir pamačiau. Bet Slovėnija, bet Liubliana, kurioje mums buvo leistos tik kelios valandos... Šalis, tartum išplaukusi iš Alpių rūko... Jos sostinė – trijų upių miestas, kuriame tiek šimtametės secesijos...
– Po Italijos... Ar čia įdomu? – kuždėjo man už nugaros pasipūtusi gulbė.
O aš smagiai lėkiau paskui trumpalaikę vedlę – Liublianos žinovę. Pamiršau tą savo koją – abi kojas ir rankas, ir viską pasaulyje.
Venecija manęs dar palauks. Greičiausiai – nebesulauks. Į Liublianą norėsiu.
Ne kartą esu sakiusi, o ir rašiusi: mano keliones planuoja ne mano ranka. Privalau pripažinti ir prisipažinti: o juk gera ta ranka, dosni.
Ir vėl, po daugelio metų, patenku į Anykščius, bijodama atvirauti: ar dabar jau galiu ir bendrakeleiviams, ir anykštėnams papasakoti šį tą slapta iš savo gyvenimo?
Prieš kiek metų tai nutiko? Prie septyniolika, penkiolika? O juk nutiko – tikrai.
Atklysdavau į tą miestą – Anykščius –­ pati nežinau ko ieškodama. Vaikštinėjau Šventosios pakrantėmis, vykau prie Rubikių ežero, nueidavau gal dešimt, gal penkiolika kilometrų – kad pasakytų man kas: kodėl ir ko?
Kai mudu – Marius ir aš – ieškojome ramaus miestelio, kuriame galėtume ilgam apsistoti, ištyrėme Lietuvą –­ nuo rytų iki vakarų. Visada džiaugsiuosi, kad radome Ignaliną. Kiekvieną kartą Anykščiuose imsiu dvejoti: o gal čia būtų geriau?
...kai einu paskutinę pavasario dieną palei Šventąją, pamatau: iš miško iškrypuoja juoda tviskanti paukštė. Nei gulbė, nei žąsis, nei antis... Greičiausiai nãrė su dviem nariukais. Ir eina, eina, nueina jie tolyn – tartum baleto klasėje – išvertę kojas beveik į tobulą pirmąją poziciją, ir nesibaimindami manęs žengia upėn, ir šoka tie paukštukai mamai ant nugaros, o ji vaikais žaismingai nusikrato... Plaukite patys. Atvedžiau.
O po dviejų savaičių – Antaninės. Anykščiuose jų proga – konferencija „Lietuvos rašytojų bibliotekos ir jų likimai". Aš tik lėkiau pro šalį, tik užlėkiau. Tik išgirdau, kaip Deimantė Kukulienė pasakoja apie Valdo Kukulo knygas, jų abiejų biblioteką.
Gal minėsiu vien paskutinį Deimantės pranešimo (pasakojimo) fragmentą, šeimos pokalbį, kai Valdui gyventi buvo likę nebedaug.
Kaip Deimantė klausia Valdo, kur tas knygas jie dės, juk paveldėtojų nėra...
O Valdas smagiai atsako: „Ne mūsų tai reikalas."
Neprisirišti, neprisirišti, neprisirišti –­ kiek kartų sakiau pati sau.
Prie svetimų miestų – ir prie savų. Prie žmonių, kurie mano gyvenime tik šmėsteli – todėl atrodo tobuli. Ir prie kitų, su kuriais esu. Neprisirišti prie daiktų – paveldėtų ir įgytų. Prie knygų – kurias paskolinau ir praradau arba prie kitų knygų: jos niekam nebeįdomios, tik man.
Man!
Ne mano, ne mūsų reikalas, kas jiems ir joms nutiks, kaip nutiks – daiktams ir knygoms, mano mylėtiems vyrams ir mano godotoms draugėms. Ir jų likimą tvarko ne mano ranka.
Neprisirišti?
Kai Sekminių dieną pėsčiuojame palei Lūšių ežerą iš Palūšės į Meironis, kai brendame per žemuogynus ir lubinus, kai patenkame į jaukią kaimo šventę, o ten išklausome naiviausio pasaulyje koncerto, sutelpa vienoje dienoje visos mano venecijos ir liublianos, visi mano anykščių anykščiai, o dar mylėti vyrai ir godotos draugės, ištirpę daiktai ir prarastos knygos.
Tą pačią Sekminių dieną, jau vakarop, abu su Mariumi žvelgiame į kompiuterį – į jau minėtos konferencijos „Lietuvos rašytojų bibliotekos ir jų likimai" programą.
Kas skaito pranešimus? Beveik tik moterys. Beveik...
Apie ką?
Visi pranešėjai ir visos pranešėjos –­ apie vyrus rašytojus, apie jų bibliotekas. „Nejau jūs – tik dulkių šluostytojos?" – klausia mūsų namų feministas.
Ir šluostytojos. Taip.
Sidabru prietemoje, auksu saulėkaitoje – bet tik retsykiais, labai retai, kai nelauki ir nesitiki – tos dulkės sušvinta.
Ne mistika tai ir ne magija. Galbūt dosni gamtos ranka.
Gal.