Būna dienų, kai viskas sekasi. Šeimynykščiai sveiki, tekstai rašomi, atgalinis ryšys maloniai kutena ausį. Būna dienų, kai baseine be sustojimo plauki 50 minučių ir beveik visada taisyklingai kvėpuoji. Idilė ilgai netrunka – iš pogrindžio išlenda amžinas, nekintamas egzistencinis nerimas. Kraupiai šalti baimės prarasti pirštai. 

Man ramybės niekaip neduoda Jobo istorija. Suprantu, kad analizuoju ją labai profaniškai ir, matyt, neteisingai. Vis dėlto ši biblinė istorija taip smarkiai išjudina, kad vėl pamirštu taisyklingai kvėpuoti. Jobas gyveno gražų ir pilnavertį gyvenimą (suprantu, galima ginčytis). Jis turėjo visko apsčiai, tačiau kreipė akis į Dievą. Klestėjo jo žmonos ir sūnūs, gausėjo gyvulių kaimenės, tačiau Jobas neišpuiko, nesididžiavo ir nekalbėjo netiesos. Tokia būna meilė. Tačiau, nepaisant to, šis vyras tapo Viešpaties pėstininku keistoje šachmatų partijoje. Dievas prieš velnią. Paklusnumas prieš gundymą. Riteris ir mirtis, susitikę Biblijoje, Ing­maro Bergmano filme, naujoje „Depeche Mode“ dainoje. Ir Jobas neteko visko, net orumo. Votimis apėjęs kūnas, apleistųjų kolonijos. Stojo būties naktis, nepraskaidrinama menkiausio dangaus šviesulio. Žinau, Jobas buvo išbandomas. Nepasidavė, o vėliau net išdrįso užklausti Dievo – kodėl. Atsakymas mane gąsdina – žmogui nesuprasti ir nekvestionuoti aukštesniosios jėgos plano. 

 

Zigmo Pakštaitis. Iš ciklo „Tik skalbiniai Nidoje“

 

Jobas išbandymą išlaikė ir gavo daug naujų malonių. Bet kas gali garantuoti, kad ir nebus lošiama jau kita šachmatų partija? Kas gali garantuoti, kad Jobas nebus išbandomas darkart? Kas gali garantuoti, kad aš išbandymą išlaikysiu? Kas garantuoja, kad nebus atimta ir negrąžinta atgal? Tiek jau to, jei ir ne su kaupu. Norėčiau tikėti, kad nė plaukas nuo mano galvos nenukris be aukštybės žinios ir su manimi nežaidžiama. O jei vis dėlto žaidžiama – esu blogiausiu atveju žirgas, o geriausiu – karalius. Norėčiau būti panaši į padangių sparnuotį, kuris nei sėja, nei pjauna, bet, regis, yra ramus, pasitiki Viešpačiu ir pasitenkina tuo, ką gauna. Nesu. Tad gerosiomis dienomis leidžiuosi pamažu užvaldoma atimto gyvenimo baimės. O atimti galima daugeliu būdų – aukštesniajai jėgai arba atsitiktinumui išradingumo nestinga. Penkerius metus psichoterapeutės kabinete pasakoju apie šią fobiją – kad atims: protą, fizinę sveikatą, gyvybę, artimuosius, pinigus, gebėjimą rašyti, neseniai atgautą prasmės pojūtį. Tikiu, daugeliui šių baimių dar bus išrasti tarptautiniai pavadinimai – kai kurių jau esama, pavyzdžiui, tanatofobija. Situacijos nepagerina racionalus šiaip jau dažnai iracionalių išgyvenimų pagrindas – pandemija, karas, minus 10 dioptrijų pasiekęs regėjimas, antsvoris. Galiausiai faktas, juk tikrai kada nors viskas, kas žemiška, bus nušluota mirties. Taškas. 

Labai norėčiau, kad man kas nors pažadėtų rytojų. Kartais norėčiau žinoti, kad ramiai, be didelių sukrėtimų nugyvensiu garbų amžių. Bet bijau, kad dėl tokio alkio ir egocentriškumo net sulaukusi 90 metų laikysiuosi įsikibusi į savo tekstukus ir pasiekimus. Kita vertus, dažnai manoma, kad išbandymai augina. Kad didžiąja dalimi nuo tavęs priklauso, ar išgyvensi potrauminį augimą. Sukrėtimai stiprina ir grūdina – žiūrėk, koks tvirtas tapo Jobas! Tikrai? Aš nežinau. Tik vis prisimenu garsųjį posakį „Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius“. Visada abejojau juo: o galbūt taip negrįžtamai sulaužo, kad grįžęs namo iš mūšio lauko, nušauni savo žmoną ir vaikus? Kur čia tas pozityvusis potrauminis augimas?

Todėl gerosiomis dienomis niekaip nepajėgiu pamiršti šalia drakoniškai alsuojančio egzistencinio nerimo. Tiksliausiai ir taikliausiai jis apčiuopiamas literatūroje. Per savo paskaitas labai mėgstu dalintis egzistencinio nerimo apčiuopomis. Su studentėmis analizuojame Juozo Apučio novelę „Nubudimas pavakare“. Ir labai dažnai mums visoms rezonuoja tos pačios kūrinio vietos. Gana nedidelės apimties tekstas tiesiog pritvinkęs klaiko, nežinojimo, neapibrėžtumo. Kartu su herojais jauti – „kažkas yra pasidarę“, aplink sklando didžiuliai iracionalios grėsmės kamuoliai: „Kai reikia kopėčiomis lipti ant aukšto, mane krečia šaltis, kad tuo metu, kai virš kopėčių išlįs mano galva, kažkas man pasidarys, o kai lipu atgal, nematydama, kas dedasi apačioje, aiškiai jaučiu, jog tenai manęs kas laukia – negeras ir piktas. (...) Šįryt nuėjau už trobos kampo, prie laiptų, atsisėdau ant vieno laiptelio ir staiga juntu, kad prie manęs kažkas sėlina – šlept, šlept jo žingsniai, šlept, šlept...“ (p. 20) Įstabiai įkūnytas metafizinis siaubas, o kartu novelėje apčiuopiama ir dar kita svarbi tema – dialogiškumas, (ne)gebėjimas susikalbėti ir vienas kito suprasti. Novelės pradžioje Benas nesupranta, apie ką kalba Gerda, kaip ji jaučiasi. Ir tik pats patyręs baimę, netikrumą ir klaiką, jis iš tiesų pamato savo mylimą moterį, ima plėtoti su ja nelengvą, siaubu surištą, bet autentišką Aš ir Tu dialogą. Pasąmoniniai turiniai ir egzistencinis nerimas atskleidžiami ir kitame mano mėgstamame romane – Jurgio Jankaus „Anapus rytojaus“. Labai iškalbinga kūrinio pabaiga: „Baimė neišnyko. Ji nemirė. Jos niekas nepasmaugė, ir ji nežino nei durų, nei sienų. Argi ji būtų amžinesnė ir už nemarumą?“ (p. 494) Taip, blogos naujienos – negi egzistencinis nerimas amžinesnis už nemarumą?

Vis dėlto gyventi reikia, o kartais netgi norisi. Kaip būti nuolat jaučiant už nugaros alsuojant nebūtį, praradimą, nyksmą? Man pačiai svarbiausia neprarasti šios akimirkos, dienos. Net jei viskas bus atimta, jei bus pasiektas ceitnotas, galbūt šildys mintis, kad kol turėjau laiko ir galimybių, dariau. Bijojau, bet dariau. Bado metais visada galima prisiminti buvusią skalsą, jos pažadą. 

 

Lina Buividavičiūtė – poetė, dėstytoja, tekstų autorė, kultūros ap­žvalgininkė.