Gytis Norvilas. Yra laikas išeiti ir laikas liautis rašyti

„Norint pradėti viską iš naujo, reikia žiaurumo. Kad neįsiviešpatautų chaosas, mums reikia kažko, kas viską suniokotų, reikia svajonių diktatūros.“

Iš Dominique’o de Roux laiško Witoldui Gombrowicziui

 

Šis „Literatūros ir meno“ numeris (birželio 3 d. Nr. 11) – paskutinis mano redaguojamas. Laikas išeiti. Šiam leidiniui atiduota daugiau nei 11 metų (iš jų 8 metus redaktoriauta). Iš esmės atiduoti patys kūrybingiausi metai. Reikia išeiti laiku kaip iš gero vakarėlio... arba kai palieki prastą spektaklį, negalėdamas pakęsti svetimos gėdos ir nesuteikdamas akstino užgimti neapykantai. Kuris varian­tas? Matyt, abu kartu.

 

Aprašas: Gytis Norvilas. Gedimino Kajėno nuotrauka
Gytis Norvilas. Gedimino Kajėno nuotrauka

 

Valdžios kultūros politika (veikiau jos nebuvimas) per visą šį laikotarpį pasmerkė iš esmės visas jėgas skirti tik išlikimui, o ne atviro, visaverčio žurnalo kūrimui. Mačiau 5 kultūros ministrus... Su tam tikromis išimtimis palaikymo jautėme nedaug, ir mano pagarbos sulauks retas. Vienas į akis melavo, kitą labiau domino dumblių auginimo perspektyvos ir pan. Politinės partijos, iš savo politinių programų išbraukite frazę „kultūrinė žiniasklaida“. Tiesiog paprastai, nesimaivydami.

Kultūrinė spauda – kaip ir Lietuvos futbolas – 25 metus iš esmės gravitavo žemyn, o dabar yra kritiniame taške. Popieriaus krizė, spaudos išlaidos, nuolatinė infliacija – visa tai modeliuoja situaciją, kad kultūrinės spaudos finansavimas iš esmės nuolat mažėja. Grafikų jau nebraižysiu – vykstant karui vaizdo įrašų su krentančiais lėktuvais prisižiūrite į valias. Kaip išganymo visus šiuos metus laukėme medijų, kultūros periodinių leidinių finansavimo pertvarkos modelio. Ta šviesa priartėja ir nutolsta. Nesulaukiau, norėjau sulaukti. Deja. Su esamais ištekliais jaučiuosi padaręs viską – toliau judėti nebėra kur. Jaučiu – kitų kultūros leidinių redaktoriai irgi kaba ant plauko...

Per 10 metų vaikštant į posėdžius ir varstant valdininkų duris sunešiotos kokios 5 poros batų. Kvailas buvau, nesupratau anksčiau, kad reikia vaikščioti basam kaip Tolstojui... O ir padoriose kompanijose apie kultūros spaudos būklę kalbėti nebepadoru. Blogas tonas, atsibodę. Tai jau diagnozė.

Neslėpsiu, „Litmenis“ visad patyrė ir diskriminaciją kitų leidinių atžvilgiu: jei palyginsite per metus išleidžiamų lankų skaičių ir už lanką gaunamą finansavimą... Tai demoralizuoja, demotyvuoja. Per visa tai jau seniai esame perlipę.

Tokiame fone, kurį valios pastangomis stengiausi ignoruoti, pirmyn stūmė ambicija ir savigarba, kad galime ir privalome turėti kokybišką leidinį. Vertą kultūros žurnalo vardo. Jį pateisinti. Ir pavyko, ir nepavyko. Nesikuklinsiu: sukūrėme turinį, kuris, mano galva, svarbiausia. Ne kevalas ir ne hipsteriški vaizdeliai. Neišsipildęs lūkestis – skaitytoją gerbiantis dizainas, popierius, kokybiška spauda. Visam tam trūko elementarių lėšų, tad ilgai ėjome atatupsta, laikėmės logikos, kad „mažiau yra daugiau“, „paprasčiau yra tvirčiau, ne prasčiau“.

Mane asmeniškai visad ginė aistra ir įniršis, aistros linkėjau ir visiems autoriams, redakcijos žmonėms, jiems visiems esu be galo dėkingas. „Litmenį“ ir ap­skritai leidinį kuria autoriai, prenumeratoriai, bend­ruomenė, redakciniai... Būtų mano valia – jiems visiems kokiuose tyruose suorganizuočiau pusmetį trunkantį Vudstoką, šventę su rokenrolu.

Kadangi vaidinau (bent mėginau) šiokį tokį revoliucionierių... Revoliucionieriai turi tam tikra prasme pralaimėti, atsitraukti. Dėl higienos, sanitarijos, gyvybės, kuri priešintųsi nomenklatūriniam mąstymui, naftalinui, stagnacijai ir funkcionieriškam mordorui. Turi triumfuoti jaunas kraujas, kaita. Išeinu „Litmenio“ labui. „Litmenis“ it aristokratas gėrė ir geria kraują elegantiškai, pro šiaudelį, apžioja vis daugiau, tad nereikia laukti, kol šie santykiai pasidarys toksiški. Vogčia vyliausi sukurti labai mobilią, judrią, nepatogią, visavertę redakciją, kurioje kiekvienas darytų tai, ką moka geriausiai. Nepavyko. Deja, visada reikėjo patiems ir groti, ir šokti, ir bilietus plėšyti, rinktis paprasčiausius ir pigiausius variantus. Ir man gėda dėl kitų, dėl elementaraus nesupratimo. O tuo pačiu ir dėl visos kultūrinės bendruomenės, kuri iš esmės turėjo ir tebeturi visus įrankius reformuoti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą (SRTRF)... Kultūrinei spaudai reikia ne vis naujų įrankių, programų, poprogramių, inovacijų, opcijų, forumų su kilimais ir zefyrais, anketų, sumautų apklausų, o elementarių sąlygų (išteklių redakcijų veik­lai). Laisvės turim užtektinai, o ir parako.

Patiko lipdyti žurnalą, jaučiau aistrą, kaifą ieškoti chemijos, elektros, kuri virpintų ir krėstų skaitytoją, neduotų ramybės, o ir guostų. Niekas man nediktavo ir neaiškino (dar to betrūktų!), kaip ir ką daryti. Klydome (o tikrai taip buvo) patys, pataikyta į dešimtuką (o tikrai pataikėme ir ne kartą) irgi pačių.

„Litmenis“ mane ir užaugino. Dabar išeinu į gat­vę šiek tiek pasivaikščioti, ji viską ir išaiškins, tuo neabejoju. Gatvėje vyksta didysis teatras, nervas, jei norite – menas ir literatūra... Šis mano žingsnis nėra pasidavimas, nors nėra ko slėpti – lūpomis šneka ir nuovargis, apmaudas. To yra. Visgi nieko nesigailiu. Bet žingsnis, manau, savalaikis – nėra kokčiau už prisirišimą prie neva svarbių kėdžių atlošų, už baimę, tuščiagarbystę ir kretėjimą. Tam „Litmenyje“ priešinausi nuo pat pradžių, o redaktorius (tokia jau priedermė) visad turi vaikščioti kruvinomis rankomis ir geriausia, kad neturėtų draugų.

Raginu visus autorius, redakcijos komandą vakarėlį tęsti, o naujam redaktoriui linkiu laisvės gyslose, stebinti save, daryti kūlverčius, nedraugauti su kompromisais, priešintis beraštystei ir diletantizmui, kuris vis labiau legitimuojamas, ir patirti nesvarumą, iracionalumą, suteikiantį bent gyvybės, šventės, kvaitulio iliuziją.


2022 05 26


P. S. Cituoti save – prastas tonas, bet vis dėlto... Tai 2018-aisiais parašytas eilėraštis. Tikiuos suprantate – į viską žiūriu su ironija.

 

gytis norvilas


kalbà prie kultūros žurnalo redaktoriaus kapo duobės


ir ką, kvaily, dirbai kultūros labui? laikeisi sėjomainos? kiek nužudei grafomanų? tiek esi vertas – – – tai ar vertas? kiek atpurtei nuo meno? uždirbai alkoholizmą. o juodą džipą turi? idiote tu, iliuzijų ir tuštybės pilnasai. niekam nereikalingas tavo sumautas raštas ir giesmės. bergždžia, bergždžia tavo žemė – seniai reikėjo užleisti krienais ir šalpusniais. toli važiuosi, jau atvažiavai, dabar ryk savo uodegą. Marianų įduba dabar tavo paguoda.

gėrei vyną su politikais ir funkcionieriais? naudojais galia ir privilegijomis? kvailys. vardan tos? Miruvos? kvietė į prezentacijas, pasifotografuoti, išgerti vyno parodų atidarymuose, į spaudos pusryčius – – – tai papist ir kugelio davė?

kvietė į Landsbergio jubiliejų – nėjai. Prancūzijos ir britų ambasadoriai kvietė į priėmimus – nėjai, idioto šmote, tu. sėdėjai ir čiaudei žiūrėdamas į saulę. gulėjai kampe susirietęs, žliumbei ir rėkei: „nakui nakui užtenka, kiek galima iš savęs spausti, nebegaliu, nakui.“ ne Šarūnui, bet rėkei. prasigręžei skylę galvoj ir skrandy su tokia muzika. meilikavai sumautiems autoriams, sakei: „oi, kaip gerai parašei“, nors šūdą ten parašė – šūdą. ir vis atrajojai: „yra užkabinimų, pernelyg daug nereikalingų žodžių, tekstą reikia suveržti, kad braškėtų, viskas pakeliui.“ va, kaip rašei. nieko nėra pakeliui, dabar jau žinai – yra tik kelio galas.

taip taip, girdėjom ir tai: „man visad buvo įdomus pats žmogus“, o išties, kaip jis meluoja, meldžiasi didybės manijai ir vagia.

taip, sakau sau kalbą, sau – mirusiam. priešais veidrodį.

kada kažin buvai gyvesnis?


2018

Iš knygos „Akla valtis“, 2021.