× Jurga Tumasonytė

 

Pirmą kartą apie Ievą Šidlaitę sužinojau prieš 7 metus, kai Nerimi plaukėme baidarėmis ir vienas draugas prasitarė, kad netoliese gyvena moteris, kuri gali surauginti tikriausiai bet ką. Ji su šeima turi sodybą – ten priima svečius, rengia neįprastai atrodančio maisto degustacijas, moko rinkti maistinius augalus miškuose. Pirmoji jos knyga „Natūralus rauginimas“ pasirodė 2017 m. – įkvėpta aprašymų ir nuotraukų tą vasarą mėginau kažką surauginti ir pati. Po 3 metų išėjo dar viena knyga apie valgomuosius laukinius augalus „Ką kanda šalna“. 

Vėl I. Šidlaitės tekstus atradau per karantiną. Tinklalapyje ji pasakojo apie kasdienį gyvenimą atokiame vienkiemyje, kur persikraustė su šeima. Rašė apie augalus, mišką, maisto sūdymą, vištų auginimą, diskusijas apie knygas ir žvaigždėtą dangų. Rijau tekstus tarsi daug kartų skaitytą mėgstamą knygą ir jaučiausi tartum patekusi į jaukų, idilišką pasaulį. Tačiau praėjusiais metais I. Šidlaitė pradingo ir naujų tekstų nebeįkėlė. 

 

Ieva Šidlaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Prieš metus rašėte: „Tiesiog taip – vieną dieną paėmėme ir nuspaudėme išjungimo mygtuką. Boilerį palikome savo vietoje, sakome, dar pažiūrėsime, kiek jis, bjaurybė, ryja elektros. O jei bus labai nepatogu, tai ir vėl įjungsime. Bet giliai viduje abu su vyru žinome, jei jau ką išjungi mūsų namuose, tai jokių šansų ir vėl įjungti. Taip atsitiko su elektriniu virduliu, indaplove, virtuviniu kombainu, šaldikliu, lygintuvu, džiovintuvu ir televizija... Ir kiekvienas atsisakymas suteikė daugiau laisvės, daugiau laiko, daugiau įgūdžių ir žinių. Ir apmąstymų. (...) Kitas žingsnis turbūt bus interneto išjungimas ir teks atsisveikinti su daug daugiau dalykų, tada galėsiu sau progresuoti ir niekas to nematys. Gal net ir skraidyti išmokčiau?..“ Tą rudenį jūs iš tiesų pradingote – daugiau nebekėlėte įrašų į savo tinklalapį, ištrynėte feisbuko paskyrą. Ar tai eksperimentas, o gal būtinybė? Koks dabar jūsų santykis su internetu ir socialiniais tinklais?

 

Eksperimentas puikiai pavyko. Feisbuko paskyrą dar bandžiau atgaivinti, buvau sugrįžusi, bet dabar jau vėl išjungiau ir nemanau, kad kada nors grįšiu. Neturiu ir jokių kitokių soctinklių paskyrų. Gyvenu realybėje. Interneto išjungti dar negaliu, turiu 3 vaikus. Be to, ten atrandu neskaitytų knygų, nematytų filmų, neišnertų raštų ir neišbandytų receptų, kaip paruošti cukinijas ar gydyti ožkas. Tik stengiuosi riboti savo buvimą prie kompiuterio, kad jis manęs „nepagrobtų“ iš realybės, bandau kuo mažiau žiūrėti videosiužetų ir kuo daugiau skaityti raidžių. Išmanaus telefono dar neturiu ir nesiruošiu įsigyti.

 

Prieš įsikraustydami į vienkiemį turėjote nuolat nuo svetimų žmonių klegančią sodybą, gamindavote jiems maistą, rengdavote ekskursijas į mišką. Ar pamenate lūžį, kai nutarėte pabėgti nuo viso to „progreso“?

 

Nuo pat pradžių bijojau gyvenimo tarp žmonių. Niekad jų per daug nemėgau... Bet gyvenimas yra toks, kad tenka daryti tai, ko nelabai nori. Ir kai jau įsitikini buvęs teisus iš pat pradžių, ieškai išeities. Tikras lūžis buvo greitas, kai tik pamatėme sodybą, kurioje dabar gyvename. Pamatėme ir apsisprendėme. Nes tokio pasaulio krašto reikia dar paieškoti, apie tokį visą gyvenimą svajojau. Vieta, kur baigiasi kelias, prasideda raistas, kur gali be automobilio grybauti, spanguoliauti, mėlyniauti, žemuogiauti, žoliauti. Auginti daržoves ir gyvulius.

 

Nusprendėte pragyventi iš to, ką užsiauginate, susižvejojate ar susimedžiojate patys. Kokie įsimintiniausi momentai iš šito laiko išplaukia?

 

Taip nesprendėme, nesame iš mėnulio nukritę. Visoms toms veikloms irgi reikia kažkiek pinigų. Nusprendėme tiesiog gyventi uždirbdami minimaliai, tik tiek, kiek reikia. Kad nekiltų noro įsigyti dar vieną meškerę, knygą ar atsarginį krepšį. Kad naudotume tai, ką turime. Ir visada pirmenybę teikiame ne pirkimui, o gamybai savo rankomis. Tam nereikia daug pinigų, bet reikia daug laiko. O kai neuždirbinėji pinigų, turi laiko pasidaryti kažką pats. Niekad nebuvau labai prisirišusi prie daiktų, tad net ir nuspręsti nieko nereikėjo, viskas atėjo savo eiga, natūraliai, žingsnis po žingsnio.

 

Kaip atrodo jūsų įprasta diena ūkyje? Ar skirstote dienas į darbadienius ir laisvadienius? 

 

Kaip ir visos save gerbiančios namų šeimininkės, ūkyje atsikeliu 4–6 valandą ryto, kad ramiai galėčiau paskaityti, pasimokyti, anksčiau tuo metu rašydavau, dabar neberašau, nes pradėjau vadovautis taisykle: jei gali nerašyti – nerašyk. Tada pamelžiu ožkas, pašeriu triušius, palesinu vištas ir antis, pašeriu vaikus, paraviu, parauginu daržoves ar išverdu uogienes, vėl paskaitau, pagaminu pietus, iškepu duoną, vėl raviu, lesinu, šeriu, skalbiu, gaminu. Visą tą darydama dar atsakinėju į vaikų klausimus. Per išeigines mažiau raviu ir neverdu uogienių. Šeštadienį kūrename pirtį, o sekmadienį stengiamės švęsti, kaip prisakyta. Žiemą iš viso neraviu, neverdu uogienių ir nerauginu daržovių. Tada kūrenu krosnį, kepu kugelius, bandas ir labai laukiu, kol vėl galėsiu užsiimti vasaros darbais.

Turbūt viskas atrodo labai sunku, tačiau iš tiesų taip nėra. Kai į mane miesto žmonės žiūri su gailesčiu, kad kasdien, be išeiginių turiu lesinti, šerti ir melžti, apie juos galvoju su tokiu pačiu gailesčiu – vargšeliai, jūs negalite nepasidažę ir nepersirengę išeiti į lauką, kasdien turite taikytis prie svetimų taisyklių, kaimynų, viršininkų, darote darbus, kurių prasmės net patys nesuprantate... Ir nors mano gyvenimas neturi 2 išeiginių per savaitę ir mėnesio atostogų per metus, monotonijos ir rutinos čia daug mažiau, nes viskas ištisai keičiasi su sezonais.

 

Viena vertus, gyvenimas ūkyje ir atsiribojimas nuo sistemos vilioja, kita vertus, atrodo baisu, nes prisimenu savo močiutę, kuri dėl gyvulių niekad niekur negalėdavo išvažiuoti ir liūdėjo, kad gyvenime taip ir nėra mačiusi jūros. Kiek jums svarbu keliauti ir pažinti svetimus kraštus?

 

Mačiau tų jūrų sočiai, vyras dar daugiau, nes kadaise vežiojo žmones po pasaulį žvejoti. Tol, kol Grenlandijoje būdamas pagalvojo: „O ką aš čia veikiu?.. Galėčiau prižiūrėti visą karvių bandą, kad tik nereikėtų keliauti.“ Kadaise kažkas man pasakė: „Tie turistai tik važinėja po pasaulį ir trukdo žmonėms dirbti.“ Sutinku. O iš tiesų visą laiką keliauju. Tik mano kelionės trumpesnės atstumo ir gal ilgesnės pažinimo prasme. Eidama tais pačiais takeliais savo sodyboje, matai, kaip keičiasi gamta, kiekvieną dieną vis kažkas naujo. Pražysta vis nauji augalai pievose, atrodo, smulk­mena, bet kyla klausimas, kodėl šiemet vėliau ar anksčiau, pradedi ieškoti kitų, lyginti. Pamatai naują paukštį kieme, pradedi galvoti, kad būtent žmogaus veikla pritraukia naują gyvybę į seniai negyvenamą sodybą. Pradedi ieškoti kitų žmogaus veiklos daromų gerų darbų gamtai. Keliauji ir keliauji, ieškai ir ieškai, kažką randi, kažko tenka atsisakyti – kaip ir visose kelionėse.

 

Daugelis pažįstamų, svajojančių apie gyvenimą kaime, išsyk atmeta idėją apie gyvulių auginimą, jeigu juos paskui patiems reikėtų ir pasiskersti. Koks jūsų požiūris į tai? Galbūt stengiatės augindami neužmegzti artimesnio ryšio, kad paskui nebūtų gaila atsisveikinti, arba samdote kitus žmones, kad nereikėtų to daryti patiems, o gal viskas daug paprasčiau? 

 

Mes net vištų neturėjome, kol vyras nepradėjo medžioti ir nepasakė, kad jau dabar galės pats nukirsti gaidžiui galvą. Kadaise irgi galvojau, kaip galima gyvūną auginti, mylėti, o paskui suvalgyti?! Dabar žinau, kad tai yra visai normalu, ir didesnių sentimentų maistui nejaučiu. Štai dabar inkubatoriuje ritasi viščiukai. Dalis jų užaugs vištomis ir dės kiaušinius, dalis užaugs gaidžiais ir taps sultiniais. Rūpinsiuosi visais vienodai, o atėjus laikui, gaidžius sugaudysiu ir paduosiu vyrui, kad nukirstų galvas, nupešiu, išdarinėsiu ir išvirsiu. Eidama paimsiu ir šešiametę, kad padėtų pagauti. Ji pasakys, kad gaidžių truputį gaila, bet sultinio labai nori. Vaikai apskritai į visus tuos reikalus žiūri labai paprastai, kol suaugę jų nesugadina. Galų gale, jei jau galime išrauti buroką, kurį patys sėjome, kodėl negalime nudirti triušio? Viską, kas mums labai svarbu, turime mokėti pasidaryti patys. Ir viskas iš tiesų yra daug paprasčiau, kai negalvoji, ką darysi, o tiesiog darai, ką reikia.

 

Kaip į tokį gyvenimo būdą reaguoja jūsų vaikai? Įsivaizduoju, kad tipiški paaugliai būna sulindę į ekranus, mylintys asfaltą ir didmiesčių teikiamus malonumus, priešgyniaujantys tėvams ir t. t.

 

Tiesą pasakius, nesureikšminame vaikų reakcijų. Todėl jie reaguoja labai ramiai, tiesiog prisitaiko prie mūsų gyvenimo būdo. Kaip ir visi vaikai, ar ne? Dabar jie priklauso nuo mūsų ir turi prisitaikyti. Vėliau užaugs, kurs savo gyvenimus ir tada mes prie to prisitaikysime. Bet iš tiesų jie randa savo kelius. Vaikų turime tris. Vienas galvoja, kad gyvens mieste, ir kai tik sugalvoja, nuvažiuoja į Vilnių papramogauti. Kitas į miestą visiškai nenori, nori žvejoti, medžioti. Trečios dar niekas neklausia, ko ji nori, per maža. Jai vis dar tinka viščiukai, ožiukai, triušiukai ir maudynės tvenkinyje. Ir, aišku, visi kartais sulenda į internetą ir priešgyniauja tėvams...

 

Esate vilnietė, ar ne? Jaučiate šiam miestui kokių nors sentimentų, kartais jo pasiilgstate?

 

Taip, buvau vilnietė. Teoriškai pasvarsčius, gal ir jaučiu kažin kokių sentimentų, bet atsidūrusi Vilniuje stengiuosi neišlipti iš automobilio ir kuo greičiau grįžti namo. Nes ten jau ne tas Vilnius, kuris buvo, kai mokiausi Vienuolio mokykloje ir per pertraukas eidavome į senamiestį. Arba kai studijavau Vilniaus universitete, senamiestyje. Aišku, tai jau buvo seniai, prieš 30 metų... Vadinasi, mano sentimentai skirti tam senoviniam Vilniui, jo ir pasiilgstu.

 

Kaip dėl dideliuose miestuose susikoncentravusios kultūros – spektaklių, filmų, koncertų, knygų pristatymų, – ar, pavargus nuo ūkio darbų, nekyla kultūros alkis? Kaip jį malšinate? 

 

Oi, ne, ne, ne, ten, kur masiniai susibūrimai, jau nebematau jokios kultūros. Tiesiog tose vietose, kur yra daug žmonių, per daug esu užsiėmusi gynybinių sienų kūrimu aplink save ir jau neturiu laiko ir jėgų domėtis dar kažkuo... Koncertus pakeitė gamtos garsai, parodas – besikeičiantys vaizdai pro langus, o dramų su trimis vaikais ir taip per daug. Iš tiesų man užtenka skaitymo ir galvojimo. Kai pavargstu, pasiimu krūvelę knygų iš bibliotekos ir dingstu iš realybės. Bet jau ir tą darau atsargiai, nes praėjusį rudenį buvau „apsinuodijusi“ prasta literatūra, kai bandžiau pailsėti pasibaigus rudeniniam darbymečiui.

 

Koks jūsų santykis su knygomis, ar dažnai skaitote ir kaip pasirenkate savo skaitinius? Atrodo, svarbu kaupti knygas, turėti namų biblioteką?

 

Knygos yra daiktai, o daiktais apsikrauti neverta, ypač tokiais, kuriais pasinaudoji tik kartą. Namų biblioteka, aišku, yra ir pas mus, bet čia stengiuosi turėti tik praktinių knygų, kurias vėl ir vėl atsiverčiu. Turiu sąrašą knygų, kurias noriu įsigyti, ir laukiu porą mėnesių, tikrinu, ar nepraėjo noras turėti. Jei nepraeina – nusiperku ir tada džiaugiuosi. O šiaip yra biblioteka, iš kurios gali pasiimti tiek knygų, kiek nori, perskaityti ir sugrąžinti. Skaitau labai daug, kiekvieną dieną, grožinę literatūrą ir pažintinę, popierinę ir internetinę, paprastas knygas ir elektronines, lietuviškas ir angliškas. Stengiuosi skaityti klasikinius kūrinius, nes šiuolaikinė literatūra man dažnai per nuoga, bet kartais skaitau ir nuogąją. O labiausiai mėgstu XIX a. angliškus romanus, čia mano silpnybė.  

 

Minėjote, kad buvote „apsinuodijusi“ prasta literatūra. Gal galite papasakoti apie tai plačiau?

 

Kai skaitai, skaitai, skaitai ir staiga pajunti, kad nuo svetimų minčių ir svetimų gyvenimų tave pradeda pykinti ir... na, patys žinote, kas būna, kai apsinuodiji. Tada tenka išeiti į mišką, išsivalyti mintis, kad vėl galėtum į savo gyvenimą žiūrėti tik savo akimis. O jei dar ta literatūra prastai parašyta, išversta ar prikaišiota vulgarių banalybių vien didinant pardavimus, tada iš viso tenka ilgiau pasninkauti. Tuo mane ir traukia tie XIX a. romanai – jie švarūs, tais laikais užteko užuominų. Jie mums gal ir atrodo naivoki, bet taip nėra, mes vis dar tokios pačios romantiškos moteriškės, tik labiau apipešiotos, nes į mus žiūri per labai stiprų objektyvą. 

 

Skaitote ką nors iš lietuvių literatūros klasikos? Taip pat įdomu, kokių senovinių praktinių knygų atrandate ir semiatės iš jų žinių kasdienėms veikloms ar eksperimentams?

 

Neseniai kartojausi Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėlyje“, su didžiausiu malonumu perskaičiau visas po ranka rastas Juozo Tumo-Vaižganto knygas. Skaičiau ir visus privalomus lietuvių literatūros pamokų autorius, tiesą pasakius, dalį perskaičiau pirmą kartą, nes mokykloje buvau užsispyrusi ožka ir neskaičiau privalomų knygų. Pasirodo, man jos pasidarė privalomos tik perkopus keturiasdešimtmetį.

Iš tiesų ir aš, ir vyras daugiausiai mokomės iš senovinių knygų. Vyras mokosi dailidės amato iš XIX a. amerikoniškos knygos, miškininkystės ir apynininkystės – iš smetoninio vadovėlio. Aš skaitau apie maisto atsargų ruošimą, daržininkystę ar kaip nupešti vištą. Senųjų knygų informacija išsamesnė, lengviau suprantama, ypač jei mokslus tik pradedi. Ir ypač jei nemoki mokytis iš jūtūbės filmukų, jei įdomu pasikapstyti giliau, daryti viską nuo pradžių ir iš eilės, o ne šokti tiesiai į vidurį, kad greičiau pamatytum rezultatą. Štai ir dabar neseniai į namus atkeliavo XVII a. kinų poeto knyga apie maistą „The Way of Eating. Yuan Mei’s Manual of Gastronomy“.

 

Ar kartais pasitaiko dienų, kai turėtų būti pats darbymetis, bet norisi tiesiog knygą skaityti, o ne prie puodų stovėti, melžti ožkas, retinti ropes ar laistyti pomidorus? O gal „dingęs įkvėpimas“ ar „tingiu“ jūsų ūkyje nelabai egzistuoja?

 

Ropės dar nenori dygti, sausa... O nedarbingų dienų, aišku, būna, visiems būna. Tiesa, kai kurių darbų negali atidėti, mūsų atveju – pavasarinio apynyno tvarkymo, šėrimo ir melžimo. Bet kartais ir orai būna tinginiadienio pusėje, ir mes patys jiems padedame. Galų gale nekovoju su piktžolėmis, vejų centimetrais ir tvarkinga aplinka, tad galiu ir paskaityti, ir pasimokyti naujų dalykų, užsiimti rankdarbiais ar pagrybauti. Kai dingsta įkvėpimas, išvažiuojame visai dienai į miškus. Kitą dieną jis jau būna grįžęs.

 

O kaip apylinkės kaimynai, ar su jais paprasta rasti bend­rą kalbą? Koks apskritai jums atrodo tas šiandieninis lietuviškas kaimas (jeigu taip įmanoma iš visokių pastebėjimų ir susidūrimų apibendrinti)?

 

Kol kas su kaimynais sutariame visai neblogai. Tiesa, stengiamės bendrauti su senbuviais, o ne tokiais pat naujakuriais kaip mes. Šie nuobodūs, viską, ką gali papasakoti, mes ir patys gerai žinome. Be to, dažnai į kaimą atsiveža savo mažą miestą, nemoka prisiderinti prie naujos vietos... O senieji kaimo gyventojai, kurie vis dar gyvena savo tėvų namuose, yra nuostabūs. Tiksliai žino, kur gyvena. Labai daug iš jų išmokstame, sužinome, gauname. Keičiamės žiniomis, vištų ir pomidorų veislėmis, vyras padeda uždengti naują stogą ir už tai gauna priekabą šieno ožkoms ir avižų (iš jo juokiausi, kad dirba kaip arklys – už šieną ir avižas). Galbūt kaime labiau matoma girtuoklystė, tačiau juk labai gerai žinau, kiek jos yra mieste, tik ji kitaip nuspalvinta.

O kaip atrodo šiandieninis kaimas, atsakyti labai sunku. Štai mūsų kaime teliko dvi gyvenamos trobos, mūsų ir kaimynų už kelių kilometrų. Tuščia. Gretimame kaime beveik visos trobos gyvenamos, dviračiais važinėjasi vaikai, naktimis dūksta paaugliai, kapstosi vištos. Tad kaip ir gyvas kaimas. Dar yra „turistinių“ kaimų, jie toliau, už Varėnos, parko teritorijoje. Ten didesnę pusę metų negyvos vejos ir tuščios išpuoselėtos trobos, žiemą iš kamino nekyla nė vienas dūmas, o vasarą per išeigines į tokį kaimą net uodas nosies neįkiš. Tokį kaimą irgi vadinu jau negyvu. Ir labai gaila, kad visomis prasmėmis negyvų kaimų taip greitai daugėja...

 

Jurga Tumasonytė – rašytoja ir kalbintoja.