Persvarstant Daliaus Jonkaus straipsnį „Kodėl demonizuojamas moterų erotiškumas?“

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

2023 m. rugsėjo „Literatūroje ir mene“ (Nr. 15) buvo išspausdintas filosofijos profesoriaus Daliaus Jonkaus straipsnis „Kodėl demonizuojamas moterų erotiškumas?“ Jame estetikos ir kultūros tyrinėtojas užduoda daug klausimų, susijusių su moters kūnu, jo reprezentacija meno kūriniuose, tačiau dėl kai kurių įžvalgų norisi polemizuoti.

Straipsnis pradedamas klausimu: „Kaip mene turėtų būti vaizduojamas moters kūnas?“ Ko gero, klausti, kaip mene TURĖTŲ būti vaizduojamas moters kūnas jau yra netikslinga, nes nei moters, nei bet kuris kitas kūnas ir nekūnas mene nieko neprivalo ir neturi. Žmonės į meno galerijas (ir ne tik) eina pasižiūrėti, ne kaip menas privalo atrodyti, o kaip menas GALI atrodyti. Šis žodžių žaismas iš esmės keičia žiūrinčiojo santykį su objektu. Kitas klausimas, ar apnuoginto moters kūno vaizdavimas nėra vien pataikavimas vyrams, suponuoja, kad moters kūno vaizdavimas YRA pataikavimas vyrams ir jei jau matome moters kūną meno (bet, tikiu, ir reklamos ar kito vizualaus vaizdinio) diskurse, jis nėra skirtas kažkam kitam. Tačiau moters ir nemoters kūnus mene mato visi – moterys, vyrai, vaikai, paaugliai, senjorai, senjorės ir (rizikuosiu būti nepopuliari, bet teisinga) LGBTQ+ bendruomenės nariai, turintys dar kitokią kūno patirtį, tad nesąžininga šį estetikos objektą nusavinti tik vyrams. Norėtųsi čia dėti tašką, nes jaučiuosi ir taip iš adatos priskaldžiusi malkų vežimą, tačiau mane domina ir „pataikavimo“ fenomenas. 

Niekada nė nebuvau pagalvojusi, kad nuogas kūnas mene kažkam turėtų patikti ir, juo labiau, įtikti. Toks žiūros kampas provokuoja susimąstyti, apie kokius vaizdinius kalbama, nes moters kūnas, turintis pataikauti ar įtikti vyrams, mano požiūriu, aptinkamas tik bulvarinėje ar playboyistinėje lektūroje. Tuomet kūnas tarnauja ir tenkina. Taip pat, jei kūnas turi tam tikrą nuo kultūrinės laikotarpio vaizdavimo raidos nepriklausančią tendenciją, galima suvokti, kad jis toks sąmoningai sumodeliuotas. 

Sunku pasakyti, ar tikrai šiandienėse diskusijose apie moteris, anot D. Jonkaus, vyrauja radikalus požiūris. Man regis, vyrauja radikalus įsivaizdavimas, kad diskusijos feministinės. Iš tiesų apsikeičiama dviem kraštutinumais. Lietuvoje feministinės kritikos prieigų sklaidos yra tiek mažai, kad netgi mokslininkams kai kada sunku atmazgyti šitą Gordijaus mazgą. Regis, nūdienos mintijimuose apie moteris vyrauja labiau radikalus mitinis (kažkur kažkada girdėtas) požiūris nei akademinis kraštutinumas. Galbūt pasirodysiu pernelyg buitiška, bet kaip galima kalbėti apie radikalų feminizmą šalyje, kurioje per pastaruosius metus mažiausiai penkios veronikos, rankose laikydamos savo kūdikius, pasirinko šokti nuo tilto? Tai matome tik viešajame diskurse. O kas vyksta privačiame? 

Kaip tik šiuo metu Vilniuje kabo plakatai, kurie (radikaliems) nefeministams kelia juoką, kad kas trečia moteris Lietuvoje yra patyrusi smurtą lyties pagrindu. Juk tai moterys, kurios išpildė savo įgimtos lyties (sex) ir socialinio vaidmens (gender) reikalavimus ir neprarado „erotinės žmogiškų santykių esmės^“1. Jų neištiko „ilgai ir laimingai“ scenarijus. Tad biologinės lyties nevertėtų painioti su socialine lytimi, nes atsiradus šių lyčių netolydumui, sąmoningai galima atsisakyti tam tikrų vaidmenų, jei jie kėsinasi į moters, kaip žmogaus, fizinę bei psichosocialinę gerovę ar paprasčiausiai yra nenorimi. Prisimenu, jog ir žinoma filosofė Audronė Žukauskaitė kartą interviu samprotavo būtent šia tema: „Aišku, kad mes gimstame turėdami vienokius ar kitokius lytiškumo požymius („sex“), bet iš mūsų tikimasi ir kad mūsų kūnai atliks vienokius ar kitokius socialinius vaidmenis – „gender“ stereotipus.“² Tad dar kartą paklausiu:  ar tikrai moters kūnas yra neatsiejamas nuo socialinio vaidmens? O kaip tada su tais moters (ir ne tik moters) kūnais, kurie neišpildo atitikties reikalavimų? Ar jos tampa vyrais?

Tad jei iš tiesų norime kalbėti apie šiuolaikinius kultūros, meno (ir socialinius) reiškinius iš feministinės kritikos perspektyvos, vertėtų persiorientuoti nuo pirmosios bangos (sietinos su Simone de Beauvoir) feminizmo postulatų, kurie ir implikuoja radikalizmą, prie trečiosios bangos ir tolimesnių postmodernių feministinių teorijų, kurioms būdingas pliuralizmas bei akcentuojama pasirinkimo galimybė – feminizmo formų yra beveik tiek pat, kiek ir feminisčių. Vadinasi, šiandien vieno požiūrio taško nėra, galima išskirti tik tam tikras vyraujančias tendencijas, siejamas su atskirų feminisčių pavardėmis (Judith Butler, Nancy K. Miller, Hélène Cixous, Julia Kristeva, Luce Irigaray ir kt.). 

Atrodo, netgi sociologas Vytautas Kavolis, 1992 m. Lietuvoje skaitęs paskaitas „Moterys ir vyrai Lietuvos kultūroje“, buvo progresyvesnis nei dabar girdimi feminizmo kritikai (ir kritikės), nes laikosi įsikibę pasenusių idėjų. Svarbu atkreipti dėmesį, kad feminizmas (kartu ir feministinės kritikos gairės) yra judėjimas, tad verta prisiminti, kad jis ir juda: yra dinamiškas, besikeičiantis ir įgaunantis naujų formų. Kurie iš mūsų savo mokslinius darbus rašo plunksnakočiais, kai jau seniai išrastas kompiuteris, diktavimas balsu, gestais ar net dirbtinio intelekto įrankiai?

Panašu, kad D. Jonkaus straipsnio įžangoje yra (ne)sąmoningai sumaišomos ar net interpretuojamos feministinės teorijos sąvokos – netiksliai apibrėžiama biologinė lytis (sex) ir socialinė lytis (gender). „Erotinės kūno išraiškos, būdingos tiek moterims, tiek vyrams, tiek heteroseksualiems, tiek homoseksualiems asmenims negali būti priskiriamos nei biologinei, nei socialinei lyčiai.“ Tai kam tada jos priskiriamos? Argi erotikos plotmė nėra tiesiogiai susijusi su lytiškumu, seksualumu (beje, anglų kalba šių sąvokų neatskiria kaip atskirų)? 

„Erotiškai išraiškingas kūnas įkvepia, kai yra peržengiamas supaprastintas lytinis potraukis, kai jis sublimuojamas ir pasireiškia sukilnintų jausmų forma“, – teigia D. Jonkus. Teoriškai sutinku, tačiau praktiškai niekaip neįsivaizduoju tų kilnių, atribotų nuo potraukio ar geismo (net ir moteriško geismo atrodyti taip, kaip atrodo vaizduojama moteris), jausmų net pati žvelgdama į bičiulio Donato Zazirsko erotinės fotografijos kūrinius, kuriuos neabejotinai laikau skoningais. Regis, intelektualų protą erotika daugiasluoksniškumu masina netgi labiau nei tiesmukiška pornografija. Gurmaniškas skonis nepasitenkina kraštutine pornografija ar bent jau taip norisi galvoti. Geidulys ne visada gali būti sučiuptas, demaskuotas. Tačiau jis dažniausiai yra. Nežinau, kiek erotinio vaizdo prikaustyti galvojame apie asmenį „su visomis jo žmogiškosiomis charakterio savybėmis ir socialiniais saitais“³. O „Urbino Veneros“ atveju buvo atkreiptas dėmesys į paveikslo eksponavimo vietą, jame pasigesta kūniško realistiškumo. Pastarojo elemento stoka meno kūriniui suteikia režisūrinę potekstę, o režisūra visada turi tikslą.

Žinoma, D. Jonkaus suintriguota perskaičiau Vilmos Losytės straipsnį „Retušuotas moters kūnas, arba Feministinis požiūris į meną“ ir ėmiau jaustis dviprasmiškai. Nepasakyčiau, kad juo labai susižavėjau, kaip turbūt derėtų TIKRAI feministei. Straipsnis pasirodė gana fragmentiškas, labiau pataikantis į apybraižos žanrą, autorė remiasi keliomis populiariomis feministinės žiūros perspektyvomis, tarp kurių buvo justi subjektyvios, ne tiek mokslinės, kiek emocinės interpretacijos. Tačiau čia ir nėra geriausios feministinės minties konkursas. Nors man nelabai patinka šis straipsnis, jo išspausdinimą vertinu pozityviai, nes tai reiškia, kad šiandien net ir Lietuvoje, kur feministinė raiška bei refleksija gana kukli, galima pastebėti tam tikrų šios srities idėjų, postulatų prasilenkimą. Tik tokiu atveju feminizmas nerizikuoja tapti dogmatiškas, o labiau siekiantis išrasti vis naujas gyvavimo, refleksijos bei sklaidos formas. 

Erotika išties negali būti painiojama su pornografija – nedrįstu prieštarauti D. Jonkui, tačiau taip pat nedrįstu prieštarauti ir svarbiausiai V. Losytės idėjai, kad iki dabar moters kūnas įvairiuose kontekstuose yra sudaiktinamas. Tarsi vartoti, pasigėrėti ar malonumui paruoštas desertas. D. Jonkaus sukritikuotos feminizmo tyrinėtojos minėtas kunigaikščio poreikis pasikabinti prieškambaryje nuogos moters angelišku veidu paveikslą man niekuo nesiskiria nuo kone pusšimtį metų gajaus ratuotojo riterio pomėgio garaže ar kitose iškirtinai maskulinistinėse erdvėse pasikabinti tobulą nuogos gražuolės plakatą ar kalendorių. Drįsčiau teigti, šis vyrų pomėgis ėmė blėsti tik tuomet, kai vis daugiau moterų ėmė vairuoti ir naudotis tais pačiais garažėliais, tad maskulinistinė erdvė buvo dekonstruota ir performuota. Ko gero, žinoma filosofė, literatūros kritikė bei feministė J. Kristeva tokį reiškinį pavadintų nekalto prasidėjimo Mergelės⁴ ilgesiu. 

D. Jonkus kritikuoja V. Losytę sakydamas, kad ji „vyrišką perspektyvą apibūdina labai seksualizuotai“, tačiau drįsčiau teigti, kad pelnytai, nes analogiškų reiškinių nelabai galime pastebėti – nesu mačiusi nė vienos moters prieškambaryje, miegamajame ar net palovyje laikomų nekalto žvilgsnio nuogų vyrų meno ir nemeno kūrinių ar paveikslėlių. O verslo planas leisti žurnalą „Tik moterims“⁵, ko gero, po pirmo leidimo žlugtų. Kodėl? Nes vyriškojo didingumo, o ir pagrindinio atributo – varpos – vaizdinys moteris (ir ne tik) pasiveja net ir tuomet, kai jo sąmoningai neieškoma ar netgi nepageidaujama. Galima įvesti į „Google“ paiešką „demonstravo lytinį organą“ ir pamatyti, kad absoliuti dauguma iš 2 570 rastų istorijų yra susijusios su vandališka ar nusikalstama vyrų veikla. Šių vaizdinių tiesiog neįmanoma išvengti ar jiems pasiruošti, jie užklumpa kaip sezoninė sloga!

Lietuviškoji lytiškumo vaizdinių kultūra vis dar persmelkta neproporcingu kiekiu vyriškų lyties organų. Naujausiu šį reiškinį iliustruojančiu pavyzdžiu laikau Martyno Vingrio ir Gyčio Vaškelio sudarytą lietuvių etiologinių sakmių apie lytiškumą rinktinę „Adomas pasiilgo Ievos“. Pripažinsiu, iš pradžių džiaugiausi netikėtu leidiniu, tačiau perskaičiusi nemaloniai nusivyliau – tikėjausi daugiau įvairovės. Tiek knygos sudarytojai, tiek iliustratorius Marius Jonutis knygoje rinkosi daugiau vaizduoti vyrą. Vien pavarčius knygą, pastebima vyriškų bei moteriškų lyčių vaizdavimo disproporcija. Kiek vėliau kelia nuostabą, jog buvo pasirinktos sakmės „Kaip velnias tvėrė mergaites“, „Kaip velnias tvėrė moterį“ – argi moters ir velnio paralelė vis dar nepaseno? Pasirodo, ne. Taip pat tekste „Pasaka, kaip Dievas sutvėrė Adomą ir Ievą“ vyriškų lyties organų atsiradimas vaizduojamas netgi romantiškai: „Tik štai žiūri, atlekia gražus, baltas karvelis ir nešas snape šakutę⁶ ir paleido į stovylą. Šakutė su dviem gėlytėm, kaip tyčia, ėmė ir pateko į nulipdyto žmogaus tarpkojį ir prilipo“ (p. 11 Iškodavus aprašyto vaizdinio simboliką galima pastebėti, jog prakilniai, nekaltai bei šventai sukurti vyro lyties organai kontrastuoja su moters lyties atsiradimo istorija: „Pyktelėjo Dievas truputį. Paėmė kirvelį ir sviedė stovylon. Kirvukas, kaip tyčia, kaukšt ir įsmigo tarpkojin. (...) Tai buvo Ieva“ (p. 11) Taigi moters lyties požymiai, priešingai nei vyro, atsiranda dėl brutalaus atsitiktinumo – negailestingai sviedus kirvį. Jau nebesustosiu prie minties, kad moteris tyčia išėjo kreiva šleiva. Žinoma, galima pulti ir į mano atlapus sakant, kad feministinės sapalionės sumaišo protą ir visur ieškoma to, ko nėra, kad tautosaka yra tautosaka, ir nieko čia nepaveiksi. Bet, manau, būtent XXI a. atsiradęs naujasis sąmoningumas suteikia laisvę pasukti archetipinius mitus kita linkme – atsižvelgiant į šio laikotarpio socialines žaizdas tam, kad būtų nukirsta diskriminuojanti (nors ir faktinė) elgsenos grandinė ir taip prisidėta prie visuotinio gijimo. 

Pastaruoju metu net ir (pseudo)istoriniuose filmuose galima pastebėti įsigalint įvairovės elementus⁷. Besižavintys praeitimi tai gali palaikyti faktų klastojimu, o žvelgiantys į ateitį džiaugiasi, kad ieškoma būdų keisti ydingas bei neetiškas socialinio požiūrio normas, trukdančias plisti neutralesniam požiūriui. Juk minėtoje rinktinėje istorijos buvo ne parašytos, o atrinktos. Sunku patikėti, kad tautosakoje išties stinga sakmių, kurias skaitydamos (pasakodamos) mergaitės, moterys galėtų pozityviai tapatintis su savo lytimi, jausti pagarbą savo lytiškumui, o vyrai ir berniukai persvarstyti iki tol žinotus stereotipus apie moteris, moterystę ir moteriškumą. Nesuprantu, kuo tai būtų pavojinga. Noriu pažymėti, kad pastarieji ir kiek anksčiau straipsnyje paminėti pavyzdžiai, pažymėti lyties ženklu, ne tik Lietuvai būdingas postsovietinės sociokultūros rudimentas. Nesmagu, kad šis reiškinys gajumu, visų pirma, skatina nerimauti ne dėl praeities, o dėl šiuolaikybės vaizdinius vartojančios ir savo vertybes dar tik besidėliojančios kartos.

Tad galiausiai grįžtant prie klausimo, kodėl demonizuojamas moterų erotiškumas, galima trumpai atsakyti – tęsiama tradicija. Galima kalbėti ironiškai, emociškai, remtis faktais, tyrimais ar intuicija, tačiau kol feminizmas su visais sex ir gender skirties atributais nebus legitimus socialinis reiškinys, kol nebus natūralizuotas, tol neverta tikėtis, kad baigsis šis (ne)radikalizmo etikečių klijavimas. D. Jonkaus paminėtas kritinis nerimas, kad „[B]et koks rūpestis savuoju kūnu ir jo išvaizdos bei kvapų kultivavimas bus įtartinas kaip pataikaujantis „vyriškam žvilgsniui“ (...)“ nėra pakankamas visam straipsnio kontekstui atremti. Manau, mene atsiradus nerealistinei ar perteklinei režisūrai, kūnas visada turi savo (demoniškąjį) adresatą. Ar nuogumas įgauna vartojimo elementų, priklauso nuo to, ką su tuo meno ar nemeno objektu daro vartotojas. Ir galiausiai tenka pripažinti, kad gana velniškai atrodo šiuolaikinėje (ir ne tik) kultūroje šimtą kartų labiau kultivuojamo nuogo MOTERS kūno vaizdinys, kuriam būdingas pabrėžtinas liesumas, infantiliški veido bruožai, suponuojantys skaistumo predispoziciją ir iš esmės nenusakomas, bet būtinai jaunas amžius. 

 

1 D. Jonkaus formuluotė.

2 Daina Habdankaitė. „Audronė Žukauskaitė: „Nenorėčiau, kad feminizmas būtų ideologija ar doktrina“, doxa.lt, 2015.

3 D. Jonkaus formuluotė.

4 Aliuzija į J. Kristevos straipsnį „Stabat Mater“.

5 Analogiškas žurnalas – „Tik vyrams“.

6 Šiame kontekste „šakutė“ – medžio, augalo šakelė.

7 Prieš keletą metų kuriant istorinius filmus pradėta laikytis rasei bei kilmei neutralaus vaizdavimo. Puikus pavyzdys – istoriofikcinis serialas „Bridžetonai“ („Bridgeton“).