Kristina Stančienė. Pavasaris pagal pageidavimą

Smagu pasibastyti po Vilnių pėstute. Visada tą mėgau, tik per nesibaigiantį skubėjimą, o gal iš inercijos dažniau braudavausi tai į troleibusą, tai į kokį mikriuką. Vilniaus valdžios dėka pastarųjų sostinės gatvėse akivaizdžiai sumažėjo. Senųjų viešojo transporto talonėlių atsargas išbaigiau, tad, tingėdama gilintis į naująją pusvalandinių, valandinių ir dar kažin kokių bilietų sistemą, nutariau nuo Naujamiesčio į centrą traukti pėsčiomis. Pro tęžtančio sniego krūveles, dar iš rudens ant šaligatvių tebepūvančių šiukšlių koliažus ir asambliažus – šlapias nuorūkas, popiergalius, pernykščių lapų krūvas, saugodamasi lašnojančių stogų, balas taškančių automobilių... Kelionė pėsčiomis tąkart kažkodėl susiklostė tarsi mažytė ekskursija į praeitį. Gal tokia jau žmogaus prigimtis – sentimentai praeičiai kirbina širdį, o įtraukus prisiminimų sūkuriui, viskas aplink tarsi tyčia atgamina tai, kas jau buvo, išgyventa... Be to, „naujasis", neva modernus miesto veidas dar ne visai „užsipudravo" sovietinę, arba – daugelio mūsų vaikystės, jaunystės laikų praeitį... Jos, deja, neaptiksi važiuodamas.
Taigi, Čiurlionio gatvės pabaigoje, Vingio parko prieigose, dar tebesiautėja ką tik iš žiemos miego pakirdusios varlės – poruojasi sulipusios viena kitai ant nugaros, garsiai kurkia, kartkartėmis net nustelbdamos miesto gaudesį. Genamos nenumaldomo instinkto, varlių poros ir dar nesusiporavusios vienišės atkakliai traukia pelkėto parko pakraščio link. Varlių procesijoje žingsniuoja ir viena kita didžiulė, karpota rūpužė... Ar dar pamenate tą jausmą, kai delne spurda šaltas, slidus varlės kūnelis, kaip juda jos pagurklis, kaip ji, atkakliai irdamasi, makaluodama priekinėmis kojelėmis, stengiasi išslysti iš rankos, o ištrūkusi beatodairiškai meta svaigų šuolį ir pliumpteli kur nors ant žolės... Panašiai varlę yra nutapęs a. a. Raimundas Sližys – ne tupinčią ar šokuojančią, o būtent „skrydžio" akimirką –­ juokinga ilgakojė kybo virš pilkos žemės ir parudavusių viksvų, bylodama, žinoma, ne tik apie varlių, bet ir apie mūsų visų juokingus gyvenimus...
Komiso prekių parduotuvės vitrinoje, kurią vis nužvelgdavau pro troleibuso langą, tačiau nerasdavau laiko užbėgti, puikavosi sovietinės slidės „Lietuva", kelios poros jugoslavų gamybos žieminių moteriškų batų – ant platformos. Kadaise tokie batai buvo baisus deficitas... Čia dar kybo ir vienas anų laikų paltas – įliemenuotas, su plačiais atlapais, pasiūtas iš geros, storos pilkos vilnos. Tačiau didžiausią atradimą užtikau prie krautuvėlės kasos – solidžią juodą odinę papkę, papuoštą Vilniaus architektūros motyvais. Taip, tai dar daug kam pažįstamas (irgi tų laikų) bloknotų, dokumentų dėklų dizainas, menantis dailiosios odos dirbinių klestėjimą. Šiandien, visur karaliaujant kiniškam plastikui ir kartonui, parduotuvėse nieko panašaus nebeaptiksime...
Netoli nykaus, aptriušusio stalininės architektūros monstro – profsąjungų rūmų – ir prabangių daugiabučių, stiklinėmis sienomis išdidžiai žvelgiančių į svaigią Vilniaus panoramą, atsiveriančią nuo kalno, sukiojosi kiemsargis – seniokas su oranžine liemene, su šluotražiu rankoje. Tas šluota brūžinamo šaligatvio garsas, skamba, žinoma, taip pat kaip kadaise, kai kiemsargiai kur kas aktyviau tvarkė miesto gatves ir kiemus... O ir pats personažas... Juk tokie pat kiemsargiai prieš kokį trejetą ketvertą dešimtmečių ankstyvais žiemos rytais, dar neprašvitus, atkakliai gramdydavo apledėjusius šaligatvius. Ir būtent tas įkyrus džeržgėjimas, o ne žadintuvas pabudindavo iš saldaus miego...
Knygyne „Knygos namai", kurį vargais negalais radau perėjusi lediniu šalčiu dvelkiančiais milžiniškais rūmų koridoriais, iškart stvėriau Algimanto Kunčiaus fotografijų albumą „Susitikimai" – pasirodo, ir tokie seni, reti leidiniai dar išplaukia į tikro „atgyvenusių" knygų vandenyno paviršių... 7–8 dešimtmečių fotografijose puikuojasi Lietuvos kultūros elitas. Nebijau čia vartoti šio žodžio, gerokai nuvalkioto žiniasklaidos ir tapusio šleikštaus miesčioniškumo sinonimu. Kunčiaus albume – aktoriai, dailininkai, rašytojai, „pagauti" netyčia, reportažinėse nuotraukose, taip pat – pozuojantys, panirę į fotomenininko sukurtą dvasingą atmosferą –­ gilių šešėlių kupiną foną ar neutralią aplinką, netrukdančią gėrėtis taikliu portretu. Tokia fotografija – išnykęs žanras. Humanistinis fotoatvaizdas, susitelkęs ties pakiliu, išraiškingu žmogaus vaizdavimu, seniai užleido vietą kitam fotoobjektyvo žvilgsniui, ieškančiam kasdienių, banalių, pilkų kasdienybės vaizdų arba siūlančiam konceptualų žiūrėjimo, vaizdo perskaitymo būdą. Mintyse pamėginau į gelstelėjusius knygos lapus „įklijuoti" nūdienos kultūros žvaigždžių veidus. Na, pavyzdžiui, Oskarą Koršunovą, Šarūną Sauką ar Žilviną Kempiną... Kažkaip nesižiūri. Ne dėl to, kad šių dienų kultūros žmonės kažkuo blogesni už anos epochos atstovus. Be to, ne vienas Kunčiaus personažas ir šiandien tebėra gyvas, nors prabėgę dešimtmečiai gerokai pakeitė veidus, bruožus, išraišką... Fotografijos tyrinėtojas Tomas Pabedinskas sako, kad humanistinė fotografija buvo „nudaiktinta" –­ ją kūrę fotografai norėjo atskleisti įtaigų, apibendrintą psichologinį žmogaus portretą, todėl jiems neišvengiamai teko aplinką tarsi nustumti į antrą planą. O šiandien žmogus traukiasi į paribius, nyksta, skęsta tarp daiktų. „A. Sutkus yra sakęs, kad dabar nefotografuoja, nes neranda išraiškingų tipažų. Gal jie iš tiesų keičiasi. Gyvenimas kinta, taip pat – ir menai", – sako mokslininkas.
Vakarėjant dar paėjau gerą gabalą Kalvarijų gatve – nuo Žaliojo tilto iki „Žalgirio" stotelės. Panašu, kad šioje spalvingoje liumpenproletariato – čigonų, narkomanų ir visokio plauko banditėlių magistralėje, nors ir prismaigstytoje stiklinių dangoraižių, modernių biurų, naujų daugiabučių, vis dar rusena senasis gyvenimas. Štai iš vieno aptrupėjusio mūrinuko iškrypavusi senutė pašlavė šaligatvį ir, rūpestingai surinkusi šiukšles, uždarė medines langines. Prisimerkusi pažvelgė į apniukusį dangų ir pro šlapimu trenkiančią bromą nukūprino namo. Vakaras...
Taigi, gal ne tokie jau blogi tie potvarkiai, reguliuojantys transporto srautus ir mūsų pinigus nukreipiantys ten, „kur reikia", arba skatinantys tiesiog daugiau vaikščioti... Nes pro automobilio ar troleibuso langą tematai tik miesto paviršių, be detalių ir „kabliukų" vaizduotei. O keliaujant pėstute, gali susikurti sau pavasarį ar kitą metų laiką pagal pageidavimą... Tikrai, gal kitądien užsimanysiu naujoviško, modernaus miesto, o galbūt – XX a. dešimtojo dešimtmečio, pervartų laikotarpio. Ir eisiu pėstute – ieškodama užuominų – veidų, spalvų, kvapų, garsų, formų...

Draugai