Yanno Berthino nuotrauka

 

Buvęs vyr. redaktorius Gytis Norvilas rašė, kad išeina į gatvę, o aš, galima sakyti, iš ten ateinu. Nors kultūros lauke sukuosi jau dešimtmetį, esu parašiusi ne vieną vidutinišką ar gerą tekstą, nepriklausau jokiai gildijai. Daug kas manęs nepažįsta, nežino, ar verta pasitikėjimo – juolab žvilgtelėjus į mano mergaitišką veidelį ar pasiklausius kalbant per radiją. Esu kaip neredaguotas tekstas, kažkas kliūva. Ir tai yra mano, kaip naujosios „Literatūros ir meno“ vyr. redaktorės, tapatybės dalis. Bent šiandien. Štai tęsiu leidinio tradiciją sakyti tiesą į akis. Nė nesumirksėjau. O dabar prie reikalo.

Su „Literatūra ir menu“ susipažinau paauglystėje, pirkdavau jį kartu su „Šiaurės Atėnais“, skaitydavau, nieko nesuprasdavau, bet jausdavausi priklausanti intelektualų burbului, kitaip tariant, imituodavau. Vėliau abu leidinius karpydavau ir klijuodavau koliažus. Prisiminus šį įprotį, akivaizdu, „Literatūra ir menas“ kultūros lauke visada turėjo vardą, istoriją ir tradicijas – konstantą. Tai gražu ir reta.

Be tradicijos, man perduota ištikima ir pasitikinti autorių ir skaitytojų bendruomenė, aukštai iškelta kokybės kartelė ir visko mačiusi komanda. Dirbdama publicistikos redaktore savo akimis mačiau, kaip iš vandens padaromas vynas. Perimti „Literatūrą ir meną“ tokiame taške – ne juokas.

 

Linos Lauros Švedaitės koliažas

 

Vertinu šį leidinį tokį, koks jis yra šiandien: kupinas nepatogių, kokybiškų tekstų, kritikos ir užuojautos šiam pasauliui, keliantis emocijas. Matyti įdirbis ir pastanga. O ateinu čia ne tam, kad konkuruočiau su buvusiais redaktoriais ar juos perspjaučiau, ateinu todėl, kad turiu ugnies, noriu kurti, žaisti, eksperimentuoti ir nuo to kaifuoju. Vadinasi, gyvenu.

Kultūrinė spauda dažnai klaidingai vertinama kaip tam tikro elito reikalas ar neva pelėsiais ir kerpėmis apaugęs reiškinys, įdomus dešimčiai skaitytojų... Tokie mitai greičiausiai egzistuoja todėl, kad kultūrinė spauda per mažai tarpininkauja, nenori nusileisti iki „žemesnio lygio“, neva pataikauti masėms. Pataikauti tikrai nereikia, bet norėčiau, kad jaunas žmogus, svajojantis tapti rašytoju ir nusipirkęs „Literatūrą ir meną“, suprastų bent vieną tekstą, kad jam netektų imituoti. Auditorijos plėtimą (ne pigiais triukais) matau kaip be galo įdomų uždavinį – ieškoti būdų sudominti.

Kitas svarbus momentas – temos. Mane itin paženklino kelionės, tikriausiai tai mano kartos liga. Tačiau nereikia kažin kur trenktis, kad pastebėtum, koks monolitinis diskursas veši Lietuvos žiniasklaidoje. Noriu, kad „Litmenyje“ būtų kalbama apie madingos informacijos krioklio nustelbtus karus, visuomenės paribius, kultūrinius reiškinius. Noriu, kad būtų spausdinami geri vertimai. Noriu, kad skaitytojai pamatytų kitą mėnulio pusę, susitiktų su Kitu.

Aš – Nepriklausomybės vaikas – į mūsų istoriją, traumas jau galiu žiūrėti su didesne atjauta, nestovėjau eilėje prie bananų ir nemoku duoti kyšio, nesijaučiu aplinkybių auka. Priklausau kartai, kuri nebebijo demonui žiūrėti į akutes. Todėl noriu, kad „Literatūroje ir mene“ su praeitimi būtų kuriamas dialogas, būtų prisipažįstama ir pripažįstama, įsiklausoma ir prisiimama atsakomybė. Nemėgstu herojų kulto. Nemėgstu ir to, kai vyresnis de facto teisesnis už jaunesnį, o rašytojas didesnis už tekstą. Svarbiausia, kad būtų tiksliai perteikiama žinia, o ne galios žaidimai ar principai.

Ir, žinoma, eksperimentai. Jau seniai esame nugalėti technologijų, todėl nebeturime ko prarasti, man tai asocijuojasi su laisve bandyti, ieškoti, būti savimi. Galų gale visi – tiek autoriai, tiek skaitytojai – ilgimės dialogo, pagarbaus bendravimo ir ryšio – noriu, kad „Literatūros ir meno“ platforma padėtų elektrai tekėti, antraip jos paprasčiausiai nebus.

Na, o kalbant apie kultūrinės spaudos finansus, išnyra prisiminimas, kai vaikystėje aš ir du pusbroliai žaidėme, kad dirbame. Aš dirbau režisiere, vienas pusbrolis buvo mokslininkas, o antras šiek tiek užtruko galvodamas, ką nori dirbti, todėl mes, netekę kantrybės, liepėme jam perrašinėti knygas. Vargšas perrašė du puslapius, nesiskundė. O šiandien gyvena geriausiai iš mūsų. Menininkas vargeta jau išėjęs iš mados, todėl rimtajai kultūrai kaip niekada reikia rėmėjų. Noriu, kad kiekvienas (ypač redakcijoje) dirbtų tai, ką išmano geriausiai, ir ne daugiau! O skyrių (dailės, muzikos, teatro, literatūros ir kitų) redaktoriai, beje, dirba juodą darbą, kartais tenka autorių tekstus net perrašinėti, ir dažnai šie žmonės lieka užribyje arba atpirkimo ožiais. Tad, visi turtingi pusbroliai, „Literatūros ir meno“ rekvizitus rasite popieriniame variante arba internete, mokėjimo paskirtis – parama. Kviečiu mus prenumeruoti! Pažadu: daugiau niekada nereikės nieko perrašinėti – užteks skaityti. Ačiū.

„Literatūra ir menas“ pirmą kartą atitenka į moters rankas. Labai dėl to džiaugiuosi. Pagaliau ir šiam leidiniui atėjo metas. Daug kas manęs klausia, ar turiu stuburą, ar nebaisu? Manau, vien stuburo čia nepakaks... Ir ne, nebaisu, nes nebijau klysti. Nebijokite ir jūs.

Toji mergaitė yra Lina Laura Švedaitė. Pati pavardė sufleruoja, kad turiu vikingų kraujo. O vikingai buvo puikūs jūrininkai, pirkliai, amatininkai, žemdirbiai, o žudydavo nedaugžodžiaudami – išplėšdavo vidurius... Kraujo bus.

Viva la vida, viva la muerte!