Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje neseniai eksponuotą personalinę menininkės Jūratės Stauskaitės parodą „Lengvai" jau aptarė ir, ko gero, savo tekstuose dar minės dailės kritikai. Tačiau nuoširdi, atvira, jokių ribų, „mandagumų" nesaistoma moksleivių nuomonė – galbūt dar įdomesnė. Parodą apžiūrėjusiems Vaikų ir jaunimo dailės mokyklos mokiniams (mokytoja –­ Rasa Kensminienė) buvo pateikti keturi klausimai: ar jų matyti kūriniai yra menas; ar galima nuspėti menininko charakterį iš jo darbų; ar reikia ilgai mokytis, norint piešti á la Jūratė Stauskaitė; patiko ar nepatiko tai, ką jie išvydo parodoje? Pagrindinė anketos sąlyga – pagrįsti savo teiginius, nuomones, įžvalgas. Entuziastingai atsakinėdami į paprastus iš pirmo žvilgsnio klausimus, mokiniai, greičiausiai patys apie tai nė nesusimąstydami, paniro į meno filosofijos, psichologijos gelmes, ėmė diskutuoti mūsų dienomis vyraujančiomis temomis apie meninę kūrybą, akademinį, užbaigtą ir spontanišką piešinį, menininko vaidmenį, dailės parodas ir jų reikalingumą.
Mokiniai mąsto ir apibendrina lengvai, laisvai. Visai taip, kaip piešia parodos autorė. Matau ir kitą šių apmąstymų vertę –­ juk būtent jie, dabartiniai -iolikmečiai po kokių penkerių ar dešimties metų galėtų būti aktyvūs parodų lankytojai, meninės kūrybos vertintojai, galbūt – meno mecenatai, pirkėjai, rėmėjai... Todėl jų susidūrimas su profesionalių dailininkų kūryba – vertinga patirtis, formuojanti skonį, nuomonę, plečianti akiratį.
Parodoje matyti darbai yra menas. Dėl to beveik sutartinai sutiko reiklieji žiūrovai. „Taip manau todėl, kad menas neturi ribų arba taisyklių. Jeigu menu vadiname tris linijas ir tašką ant drobės, tai kodėl juo negali būti šie darbai?" Arba: „Manau, jog tai yra menas, net jeigu atrodo, kad nupiešta bet kas, tačiau įsižiūrėjus, atsiranda visokių idėjų, kas tai galėtų būti. Mano manymu, tikras menininkas sugeba sukurti tokį darbą, kurį kiekvienas suvokia kitaip. Kuo daugiau skirtingų nuomonių, tuo darbas geresnis." Būta ir kitokių nuomonių: „Jei žmogus nupiešė ir turi drąsos rodyti kitiems, jam tai yra menas. Galbūt kitiems tai atrodo lyg popierius deginimui, tačiau jam (autoriui) gražu, kelia teigiamų ir neigiamų emocijų."
Keblus klausimas apie kūrėjo charakterį ir jo atspindžius kūriniuose moks­leiviams taip pat nesukėlė jokių problemų. Štai vieni parodos autorę regi esant svajingą, jautrią, romantišką. Kiti pastebi iš kūrinių sklindančią vidinę jėgą, stiprybę arba rimtai aiškina, jog norint suprasti asmenybę, neužtenka pamatyti keletą jos kūrinių. Tačiau bene gražiausią įžvalgą pateikęs moksleivis tikina, kad J. Stauskaitė tikrai nėra pikta, grubi. Kodėl? Nes jos vaizduojami objektai yra aptakūs, apvalūs, ne kampuoti. Todėl –­ švelnūs...
Kaip išmokti laisvai, spontaniškai piešti? Ar reikia to mokytis? Ar labai ilgai? Mokinių nuomone, „kad taip pieštum, visų pirma reikia turėti lakią fantaziją, jausti spalvas ir visą paveikslą. Labai ilgai to mokytis galbūt ir nereikia, bet paplušėti tektų". „Tai priklauso nuo to, ar esi talentingas"; „svarbu gabumai – galima bandyti laimę, bet manau, kad tai tiesiog beprasmiška"; „kiekvienas žmogus –­ unikalus, kartoti kito menininko kūrybą reiškia kopijuoti. Bet daug geriau ieškoti savęs, nes kopijuojamas darbas neskleis šilumos, tai nebus tikrasis „tu".
Jaunuoliai vertino argumentuotai: „Manau, mokytis reikia. Nes tai, ką daro menininkė, nėra pamakaliojimas prie rytinės kavutės. Jaučiasi, kad kiekvienas brūkšnelis nupieštas ne šiaip sau." O vienas paro­dos žiūrovas griežtai apibendrino savo įspūdžius: „Aš manau, kad tokio piešimo nėra ko mokytis, nes kiekvienas žmogus, net vaikas, gali nupiešti tokius paveikslus, reikia tik sugalvoti."
Vieni jaunieji žiūrovai nuoširdžiai džiūgavo ir rašė, kad paroda patiko, nes „įsižiūrėjus į kūrinius, reikia dar pagalvoti, suvokti, ką menininkas norėjo tau pasakyti". Buvo ir labai stipriai susižavėjusiųjų: „Man labai patiko, nes buvo labai šilta, lengva, daug stiprių emocijų, ilgesio, netekties... Tai priminė vėją, ypač paveikslai, kurie netilpo į vieną lapą"; „ypač sužavėjo piešiniai, kuriuose vaizduojami paukščiai, o kiti piešiniai sukėlė juoką. Bet jei parodoje visi darbai būtų vienodi, nebūtų įdomu"; „patiko ne tik tai, ką mačiau, bet ir ką jaučiau. Pasirodo, kiek mažai tereikia, kad darbas būtų užbaigtas ir vertingas". O štai skeptikai sako: „Man asmeniškai – nelabai... Gal todėl, kad labiau mėgstu siurrealizmą"; „man patiko ir nepatiko, nes kai kuriuose paveiksluose neįžvelgiu menininko minties"; „tikrai nesigailiu, kad apsilankiau parodoje. Tačiau turiu pasakyti, kad esu lankiusi ir geresnių".
Prieštaringus įspūdžius, kuriuos moks­leiviams paliko J. Stauskaitės paroda, bene geriausiai apibendrino šis pasisakymas: „Viskas, kas vyksta, yra menas."