Sergejus Rachmaninovas turėjo milžiniškas plaštakas. Pusantros oktavos dydžio. Yra net nuotrauka pavadinimu „Sergejus Rachmaninovas ir jo rankos“. Iškalbinga. Negana to, sužinojęs, kad mirtinai susirgo, kompozitorius ištarė: „Brangiosios mano rankos. Sudie, vargšės mano rankos.“ Jis išties mylėjo savo rankas, tiksliau – muziką.

Visada atkreipiu dėmesį į žmogaus rankas, jų formą, dydį, gyslas, nagus. Vienos prakaituoja, kitos skleidžia šilumą, trečios juvelyriškai juda erdvėje, vienos gimusios rodyti vidurinį pirštą, kitos – mojuoti su pirštinaite iš balkono. Per gyvenimą mūsų rankos paliečia galybę įvairiausių paviršių, ant rankenų ir turėklų palieka pirštų antspaudus, striukės kišenėje nervingai spaudo kankorėžį, ploja bisus, išlupa saldainį, veda PIN kodą, glosto odą ir gaudo uodus. Tai jos suka krumpliaračius, spaudo mygtukus ir žemė sukasi.

Belieka žinoti, kurio mygtuko nespausti. Juk ir šiandien kur ne kur už menką vagystę rankos be gailesčio nukertamos. Nežinai, kaip naudotis, ir nereikia.

Daugiarankė Durga (iš sanskrito kalbos – „nepasiekiamoji“, „neįveikiamoji“) – kai kuriuose Indijos regionuose dievinama karingoji visatos motina, sauganti gėrį nuo blogio. Jos rankose žiba aštriabriauniai ir švelniabriauniai ginklai, pavyzdžiui, kardas, lankas su strėlėmis, lotoso žiedas, gyvatė, kriauklė. Dažniausiai Durga raita ant liūto ar tigro ir, kol vienu iš kardų pasmeigusi kokį piktadarį kita ranka taikosi pasmaugti kitą. Durga ryškiai pasidažiusi lūpas, šypsosi. Iš pirmo žvilgsnio ši šypsena atrodo makabriškai. Šia deive galima pasitikėti – ji, kaip bet kuri mama, žudo tik iš meilės ir tik blogį. Šiandien Indijoje Durgos vardu vadinamos mergaičių savigynos mokyklos arba rašomi straipsniai apie kovą už moterų teises. Gražu.

Kaip žinia, tiek mitologijoje, tiek mūsiškiame pasaulyje dėl gėrio liejamas kraujas. Stovi daugiarankė Durga, nuo galvos iki kojų apsitaškiusi krauju, šalia jos – amerikietis kareivis, riebiai išsikruvinęs uniformą, gatvė Paryžiuje, gatvė Kabule, o tose gatvėse vaikai žiūri į kraują, klapsi akutėmis ir mokosi.

Tąryt, kai rėkiau ir maldavau akušerės suleisti bet ko, kad tik liautųsi skaudėję, o akušerė nieko nesuleido, iš po mano marškinių ištraukė geriausią pasaulyje kūdikėlį. Labai aiškiai supratau – tegu tik kas nors pabando ką nors negero padaryti mano vaikui – iš Japonijos turiu parsivežusi kapoklę.

1974-ieji. Marina Abramovič ant stalo padeda 72 daiktus, tuomet pati 6 valandoms pavirsta daiktu ir galerijos lankytojams leidžia su ja daryti, ką šie įsigeidžia. Ant stalo guli duonos gabalėlis, vynas, gėlės, plunksnos, kvepalai, prezervatyvas, žirklės, peilis, užtaisytas pistoletas ir kt. Iš pradžių žmonės žaidžia su Marina, maitina Mariną, kutena Mariną, bučiuoja Mariną, vėliau nurengia Mariną, liečia Mariną, skutimosi peiliuku įpjauna Marinos odą, ragauja Marinos kraujo, tuomet paguldo Mariną ant stalo ir vaizduoja norintys papjauti Mariną, nušauti Mariną, sudeginti Mariną. Galiausiai atsiranda vyras, užsimanantis pabūti Marinoje.

Praėjus 6 valandoms pasirodo galerijos savininkas, Marina „atgyja“ – jos veidu teka ašaros, jos kūnu teka kraujas, o galerijos lankytojai, tarsi pabudę iš liguisto sapno, tarsi išsigandę savęs, išsilaksto ir palieka Mariną vieną.

Po šio eksperimento menininkė sakė, kad buvo pasiruošusi mirti. Na, tai pati kalta, Marina, kam reikėjo taip išsidirbinėti. Juk užtenka paspausti ne tą mygtuką. Maždaug taip po įvykio kalba vidinis aukos balsas arba policininkai.

Krepšininkai dvyniai taip pat turi milžiniškas plaštakas. Jose tobulai išsitenka krepšinio kamuolys. Viename interviu Darjušas, paklaustas, ar turi daiktą, su kuriuo niekada nesiskiria, iš po marškinėlių išsitraukė masyvų auksinį kryžių – brolio dovaną. Miela – toks didelis ir galingas, o tiki gėriu ir, kaip užkietėjęs krikščionis, greičiausiai dėl visko gailisi. Panašiai elgėsi ir mano dėstytojas, pasikvietęs į svečius, pasisodinęs šalia ir gyręsis, kaip greitai ir neskausmingai „atidaro užpakalius“. (Aš, aišku, naivuolė – kam reikėjo važiuoti pas dėstytoją, kartą pasidžiaugusį mano teksteliais, į svečius?) Semestro pabaigoje jis atgailaudamas išvedė 10 ir dar pridūrė, kad tiki manimi, taip išeina – gėriu. O aš niekam neišsidaviau žinanti apie jo „atidarytuvo“ galias. Kaip tikra pirmūnė.

 

Rith Banney. „Veidrodis“

 

Kamilės Gudmonaitės dokumentiniame audiospek­taklyje „Sapnavau, sapnavau“ kalba iki gyvos galvos nuteistieji ir aukos. Iš pradžių – nuteistieji, tada – aukos. Žiūrovai sėdi aklinoje tamsoje ir klausosi. Vien tamsa šiuo vaizdų laikotarpiu padaro įspūdį, ką kalbėti apie liudijimus – širdis plyšta. Po spektaklio, jungiantis šviesoms, pamatai, kad publika aiškiai pasidalijusi į gėrį ir blogį – vieni pasiruošę eiti keršyti, kiti šluostosi ašaras – budeliai ir aukos. Spektaklio pabaigoje moterišku balsu nuskamba mintis – juk galėjo tik išprievartauti ir palikti, kam reikėjo žudyti?

Išties, kam žudyti? Bet palaukite, o kam prievartauti? Pafantazuokime, Darjušai, – yra tokia šalis, kur už vagystę nukertama dešinė ranka, o už seksualinę prievartą deivė Durga, motiniškai šypsodamasi, greitai ir neskausmingai nusuka „atidarytuvą“. Nežinai, kaip naudotis, ir nereikia. Na, o jei rimčiau – smurtinę traumą žmogus nešiojasi visą likusį gyvenimą. Jei randa tinkamą pagalbą, galima bandyti gyventi iš naujo, jei ne, toji trauma virsta blogiu. Daug daug kraujo.

Dokumentinis filmas „Moteris“ (2019) suręstas iš įvairių tautybių, amžiaus, socialinių grupių moterų pasidalijimų patirtimis. Viena savo istoriją pasakoja išraudusiais žandais, kita savąją tiesiog išdainuoja. Išvysti turtingą portretų koliažą, kuris pažvelgus iš paukščio skrydžio susilieja į darnų vienį, kitaip sakant, į tą pačią istoriją, ištinkančią, kai žmogus, gimdamas šiame pasaulyje, gauna moterišką kostiumą. Nesvarbu, ar gimstama ten, kur draudžiami abortai, kur nupjaunamas klitoris ar kur egzistuoja motinystės ir tėvystės atostogos. Baigus žiūrėti filmą, vienas žiūrovas, dėvintis vyrišką kostiumą, pasisuko į mane ir paklausė: „Kaip manai, kodėl išėjo toks minorinis filmas?“

Geras klausimas. Prisimenu, kaulėtas krikštatėvis, kelnes apsijuosęs šiurkščiu odiniu diržu, laiko mane. Tas jo diržas trinasi į šoną. Skauda, bet nieko nesakau. Juk šventė. Pro bažnyčios vitražus skverbiasi prisirpusi vasaros šviesa. Vyksta mano krikštynos. Man – dveji. Prisimenu, man – keturiolika, skauda, bet nieko nesakau. Dvidešimt, skauda, nesakau. Trisdešimt, skauda, sakau, bet negirdi. Galbūt dėl to ir išėjo toks minorinis tas filmas apie moteris.

Mano trimetis turi miniatiūrines rankutes. Dar kūdikiškos. Kartais žiūriu į jas ir viliuosi, kad jis mylės savo rankas, tiksliau – visus tuos paviršius, rankenas ir turėklus, ir mylės iš tikro.

Prieš kelerius metus neuromokslininkai ištyrė, kad būtent S. Rachmaninovo koncertas fortepijonui Nr. 2 turi kai ką bendra su kūniška aistra. Pasirodo, kūrinys sukelia stiprius odos orgazmus, paprasčiau tariant, malonius šiurpulius, kurie dažniausiai patiriami glamonėjantis. Įjungiu koncerto įrašą ir...

S. Rachmaninovas turėjo milžiniškas plaštakas ir, regis, žinojo, kaip jomis naudotis.

 

Rachmaninovo Koncertas fortepijonui Nr. 2