Kristiano Benedikto, arba Kristaus Palaiminto (jis ir Vaidas Vyšniauskas), coming-outas nepavyko. Be asmeninių motyvų, paskatinusių duoti interviu „Lietuvos rytui“, nesunku įžvelgti ir užkulisinę kovą, prasidėjusią dėl Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo kėdės (2023 m. sausį vyks konkursas). Nežinia, ar interviu nebuvo inspiruotas kieno nors iš šalies, bet artistas, vos po kelių dienų pasirodydamas Minsko scenoje, daugumos akyse taip save diskreditavo, kad jo pokalbyje iškeltos objektyvios teatro problemos pasidarė niekam nebeįdomios.

Užtat rankomis trina teatro vadovas Jonas Sakalauskas. Atrodė, minėtasis interviu gerokai smogs jo reputacijai ir galimybėms būsimame konkurse, bet išėjo visai priešingai. Dabar visų akyse jis tampa tokiu košeriniu teisuoliu, kad net gãli viešai pareikšti: kol vadovausiu teatrui, tol V. Vyšniausko jame nebus nė kvapo! O kai pasigirdo pritariantys net paties Prezidento ir kultūros ministro niūniavimai į taktą – sėkmė konkurse beveik garantuota. Vis dėlto mūsų Nacionalinei operai būtų labai sveika, jei J. Sakalausko vadovavimas, arba jo el fuego, 2023 m. pradžioje jau pasibaigtų. Ir štai kodėl.

 

„Rigoletas“. Martyno Aleksos nuotrauka

 

Per penkerius J. Sakalausko kadencijos metus teatro naujų operos pastatymų lygis krito. Keli nauji spektakliai buvo „užsukti“ (tiesa, dar per Gintauto Kėvišo kandenciją), o paties J. Sakalausko inicijuotų meniškai reikšmingų pastatymų neatsirado. Geriausias įrodymas: spėkite, ką šiais metais Bydgoščės operos festivalyje Lenkijoje (ar kam nors šis vardas apskritai ką nors sako?) parodė mūsų Nacionalinė opera? Ogi dar G. Kėvišo laikais pastatytą Verdi „Don Karlą“. Tai daug ką paaiškina: vis dėlto dabartinė teatro valdžia supranta, kad naujomis italų parengtomis traviatomis beigi rigoletais net artimiausių kaimynų nenustebinsi, nes, be pretenzijų į „prabangą“, kuria masinama, o tikriau – kvailinama atsitiktinė teatro publika, juose nėra jokių originalesnių režisūrinių sprendimų.

Grįžkime prie V. Vyšniausko interviu iškeltos lietuvių solistų apėjimo problemos. Ji turi du galus. Viena vertus, nereikia manyti, kad lietuviai balsingiausi pasaulyje, antra vertus, jų ignoravimas teatre seniai bado akis, ypač kai kviečiami labai abejotinų balsų užsieniečiai. Ir visa tai dabar tiesiogiai susiję su dabartinio teatro meno vadovo Sesto Quatrini vadybine veikla. Negali sakyti, kad per šiuos penkerius metus neišgirdome gerų užsieniečių balsų. Jų tikrai buvo, bet buvo ir prastų. Santykis – maždaug per pusę.

Pats S. Quatrini susikompromitavo šių metų spalio 12 d., kai skandalingai sustabdė spektaklį ir nukūrė į užkulisius gelbėti padėties. Apie tai Arlekinas iš Karklyno jau rašė... Tokio dalyko Nacionalinėje operoje dar nebuvo. Po šio akibrokšto, rimtų žinovų nuomone, šis dirigentas turėtų apskritai atsisveikinti su profesija, jau nekalbant, kad jo neturėtų likti mūsų Nacionalinėje operoje, nors kol kas jam nė plaukas, tiksliau, skalpas, nenukrito. Ir žinia – kodėl. Juk jis paskirtas paties J. Sakalausko. Todėl jei pastarasis net būtų išrinktas vadovauti antrai kadencijai, teatro direktorių rinksianti komisija turėtų tiesiai šviesiai jam iškelti sąlygą – pirmiausia atsisveikinti su šiuo veikėju.

Kitas opus dalykas – ne tik lietuvių solistų, bet ir režisierių, dailininkų, kitų operos spektaklių kūrėjų ignoravimas koprodukcijose, prasidėjęs dar G. Kėvišo laikais. Akivaizdu, tokiuose projektuose lietuvių menininkams skirtas geriausiu atveju solistų-atlikėjų vaidmuo – neprisimenu nė vienos koprodukcijos, kurios režisierius ar dailininkas būtų lietuvis. Rezultatas – vietiniams jau daug metų maloningai paliekama galimybė Nacionalinėje operoje statyti tik lietuvių kompozitorių operas. Bet ir šiuo atveju J. Sakalausko veikla neatrodo pralenkusi G. Kėvišą. Pastarasis visgi surado savyje ambicijų ir lėšų užsakyti visai naują operą (turiu galvoje Onutės Narbutaitės „Kornetą“), o J. Sakalauskas tik užglaistė vieno korifėjaus nuoskaudą paleisdamas į sceną prieš 40 metų sukurtą kūrinį, apie kurį galima pasakyti tik tiek, kad jei būtų laimingai išvydęs rampos šviesą dar 1983 m., tikrai nebūtų reikėję jo statyti šiemet: nepaisant visų fanfarų apie „Dievo avinėlio“ muziką, žiūrovai balsuos kojomis (tai, beje, ir darė jau po pirmojo veiksmo) ir po premjerinių spektaklių šis opusas – kaip ir dauguma modernių operų – sparčia koja žengs į užmarštį.

O kaip baletas? Dėl specifinio žizelių, gulbių bei klasikinio baleto kulto tarp mūsų baleto gerbėjų, nepaisant visų šios dienos interneto narsuolių bandymų „išrūkyti maskolių muziką“, teatras priverstas kasmet gliaudyti riešutus ir plukdyti minėtas gulbes, nes šie spektakliai be konkurencijos anšlaginiai. Kitas dalykas, kad dėl objektyvių priežasčių jų atlikimo lygis smarkiai kritęs. Šioje situacijoje baleto reputaciją gelbėjančia ranka turėtų tapti modernesnio šokio ir stilistikos baletai. Apie dešimtmetį LNOBT baletą ganęs lenkas Krzysztofas Pastoras kartu buvo ir pagrindinis choreografas statytojas. Sunku pasakyti, ar tai atnešė daugiau žalos, ar naudos. Jau J. Sakalauskui vadovaujant, K. Pastoras savo įpėdiniu paliko lietuvį Martyną Rimeikį, irgi turintį nemenkų choreografo ambicijų. Kai kuriančio menininko galios susipina su valdžios svertais, visada kyla nemenkas pavojus, kad teatro scenoje tarp naujų baletų ims vyrauti vieno choreografo, tegu ir lietuvio, darbai.

Taigi dabartinis LNOBT vadovas jau parodė, ką gali ir ko iš jo laukti. Suėjus dokumentų pateikimo minėtam konkursui terminui, visiems Lietuvos melomanams būtų gerai žinoti, ar neatsirado kitų pretendentų, ar teks rinktis tarp blogo ir blogesnio.

Arlekinas iš Karklyno – operos gerbėjas.