Marekas Hłasko – lenkų prozininkas, scenaristas. Gimė 1934 m. sausio 14 d. Varšuvoje. 1945 m. pradėjo rašyti dienoraštį. 1950 m. baigė vairavimo kursus ir įsidarbino vairuotoju. 1952 m. tapo laikraščio „Trybuna Ludu“ korespondentu. 1956 m. išėjo pirmas apsakymų rinkinys „Pirmasis žingsnis debesyse“, sulaukęs didelės sėkmės. 1957 m. pagal jo kūrybą pradėti statyti filmai. 1958 m. rašytojas gavo Lenkijos knygų leidėjų draugijos premiją ir išvyko į užsienį. Lenkijoje prasidėjo jo juodinimo kampanija (kaltintas šalies šmeižimu), nebuvo leidžiama grįžti. M. Hłasko Vokietijoje pasiprašė politinio prieglobsčio. Per kelerius metus jo knygos užsienio kalbomis išėjo Vokietijoje, Danijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, Izraelyje, Vengrijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Jugoslavijoje, Japonijoje, Korėjoje, Italijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir kt. 1960 m. susituokė su vokiečių aktore Sonja Ziemann (išsiskyrė 1969 m.). Gyveno Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, JAV ir kitur. 1969 m. JAV baigė pilotų kursus ir gavo seniai svajotą leidimą skraidyti. Mirė 1969 m. birželio 14 d. Vysbadene (Vokietija). Oficiali mirties priežastis – migdomųjų vaistų su alkoholiu perdozavimas.
Kūryboje daugiausia vaizdavo niūrią kasdienybę, jos personažai – dažniausiai visuomenės paribių atstovai.
2024-ieji Lenkijoje paskelbti Mareko Hłasko metais.

Šis tekstas parengtas Januszo R. Kowalczyko „Mareko Hłasko abėcėlės“ („Alfabet Marka Hłaski“), publikuotos svetainėje Culture.pl, pagrindu. Iš pradžių kilo noras tekstą išversti, bet dėl antraštinių žodžių pirmų raidžių neatitikimo šio sumanymo teko atsisakyti – panaudota apie trečdalis originalo. Likusi medžiaga daugiausia parinkta iš rašytojo pusbrolio Andrzejaus Czyżewskio parašytos M. Hłasko biografijos „Gražus dvidešimtmetis“ („Piękny dwudziestoletni“; pavadintos pagal paties rašytojo prisiminus „Gražūs dvidešimtmečiai“).

Rimvydas Strielkūnas

 

Su džiazo kompozitoriumi ir pianistu Krzysztofu Komeda. Mareko Nizicho-Nizińskio nuotrauka iš „Wiadomości“, 1971, Nr. 26

 

Aviacija

Vėliau iš Zbyszeko gavau 3 lėktuvų paveiksliukus, kuriuos renku. Noriu tapti lakūnu. Manau, kad tai geriausia profesija. Kokia profesija yra geriausia? Automobilistas: labai gerai. Jūrininkas: nuostabu. Bet vis tiek ne tai, kas lakūnas. (...) Jeigu turėčiau žūti, tai norėčiau žūti LAKŪNO MIRTIMI. Tegyvuoja aviacija. Tegyvuoja Ikaras, davęs pradžią aviacijai.

(Dienoraštis, 1945 m. vasario 14 d.)

Belaisviai

Rusų belaisvius mūsiškiai išvadavo, pamaitino ir drabužių parūpino. Stengėsi kaip dėl savų. Dabar susiduriame su tokiu jų dėkingumu, kad visi traukiniai su AK išvyksta į Kamčiatką ir Sibirą.

(Dienoraštis, 1945 m. gegužės 6 d.)

Charakteris

– Mano brolis per tokį lietų peršalo ir po trijų savaičių numirė. Pats nesuprato, kaip tai nutiko.
– Ir jau niekad nesupras, – pasakė Francišekas. – Ar bent geras jam šermenis surengėte?
– Koks jūsų reikalas?
– Su jūsų broliu lankiau mokyklą. Buvo labai gabus, tik truputį tingėjo. Gerai žaidė tinklinį ir gražiai grojo citra.
– Mano brolis niekada nežaidė tinklinio, – pasakė tas žmogus, – nes iš prigimties buvo luošas. Taip pat ir citra negrojo. Tikriausiai supainiojote.
– Labai gali būti, – pasakė Františekas. – Tačiau jei taip, tai kokio velnio jums buvo reikalingas toks brolis? Neturėtumėte blogai kalbėti apie velionį. Tai atskleidžia blogą jūsų charakterį. Jūs turėjote peršalti per pernykštį lietų, o ne jūsų brolis.

(Apsakymas „Šlapia po lietaus gatvė“)

Čechovas

Robertas kartu su šunimi nuėjo miegoti pas galiūną, o aš atsisėdau balkone ir skaičiau Čechovą. Tiesą sakant, skaičiau jį visą laiką, tuos du tomus vežiojausi su savimi; kadaise Robertas man juos nupirko ir atskaitė paskaitą apie Čechovo didybę. Buvo teisus: yra daug didžių, bet Čechovas – draugas. Keista, koks kartais galėdavo būti žiaurus. Manau, pats nesuvokė savo žiaurumo, jam jis nerūpėjo ir jo žiaurumas yra baisus. „Jo vaizduotėje pyktis neegzistavo“, – pasakė Robertas. Robertas buvo sumanęs, kaip pastatyti Čechovą, ir apie tai kalbėjo dažnai ir ilgai. Neseniai tai aiškino kažkokiam vargšui, kuris kankino savo vaikus mušdamas geležiniu virbu – Robertas jam tai aiškino Jafos miesto areštinėje. Rodos, tas jį suprato; netgi apsiašarojo, kai Robertas jam suvaidino truputį „Vyšnių sodo“. Ir taip būna.

(Romanas „Antras šuns nužudymas“)

 

 

 

Marekas Hłasko, 1934. Nuotrauka iš knygos „Piękny dwudziestoletni“

 

Etapai

Prisimenu, kad savo dienoraštį pradėjau rašyti daugiau nei prieš metus. Nežinau, ar nuo to laiko išmokau gerai rašyti. Bet ką ten gerai – ar iš viso išmokau rašyti. Jeigu dabar pradėsiu reguliariai rašyti savo dienoraštį, tai perskaitęs sena ir būsima, pamatysiu, koks milžiniškas pokytis įvyko. Ten buvo mažo berniuko keverzonės, kuris, sakyčiau, įžengė į II savo gyvenimo etapą.
Gyvenimą sudaro trys etapai. I: mažas bamblys, kapstymasis smėlyje ir t. t. II etapas yra jau daug rimtesnis. Iš dvasių, nykštukų ir t. t. etapo įžengiama į įvairių techninių dalykų, kaubojiškų ir detektyvinių knygų, taip pat mergaičių etapą. Tada paskutiniai grašiai išleidžiami ledams ir kinui. III etapas – suaugusio vyro etapas.

(Dienoraštis, 1946 m. rugpjūčio 21 d.)

Ėjimas

Gatve ėjo girtas žmogus. Jo skrybėlė ant paties pakaušio laikėsi kažkokiu stebuklingu būdu, kokiu sugeba skrybėles dėvėti tik girtuokliai – blaiviam žmogui ji nukristų po trijų žingsnių; o girtuoklis su ja pereis per septynis pragarus. Jo žingsnis buvo tiek pat platus, kiek ir neišmatuojamas; net stipriausias geometras pasirodytų esąs vaikas, jei jam būtų liepta išmatuoti tą rombų, elipsių, zigzagų maišalynę.

(Apsakymas „Girtas dvyliktą dienos“)

Farsas

– O ką pasakysi apie laiškus, kuriuos diktavai Barbarai? – tarė vyriausiasis redaktorius. – Apie laiškus, kuriuos ji, tavo diktuojama, rašė savo vyrui?
– Barbara buvo idiotė. Nesugebėjo nė vieno laiško sukurpti. Diktavau jai, tai tiesa. Na, ir kas iš to? Argi tai priežastis nusižudyti? Juk tai gryna komedija: vyras dvesia ligoninėje, aš guliu su ja lovoje ir jai diktuoju laišką jos vyrui, kuriame ji jam aprašo ir primena tai, kaip jautėsi, kai jis ją pirmą kartą dulkino.
– Salėje yra moterų, – pasakė kažkas. Pažvelgiau į jį; tai buvo liesas nebejaunas žmogus, vadovaujantis mūsų satyros skyriui.
– Puiku, kad prabilote, – tariau. – Juk esate satyros skyriaus vedėjas. Turite pripažinti, kad ši situacija yra tiek pat juokinga, kiek ir šlykšti. Tai farsinė situacija. Dažnai pagalvoju, kad tragediją įtartinai lengva paversti farsu. Šiuo atveju nekalbu apie dramą. Tyčia pavartojau žodį „tragedija“.

(Romanas „Sova, kepėjo dukra“)

Gėda

Kai miršta laisvas žmogus, baigiasi kupinas pavojų, kupinas kovos, kupinas džiaugsmo gyvenimas. Bet kai miršta varguolis, baigiasi tik gėda.

(Prisiminimai „Gražūs dvidešimtmečiai“)

Girtuoklystė

Ačiū Dievui, esu tik girtuoklis. Tai vienintelis dalykas, suteikiantis garantiją; jeigu kas nors ką nors apie mane pagalvoja, tai vien tik tai.

(Apsakymas „Kapinės“)

Humanistika

Iš bendrojo lavinimo mokyklos mane išmetė už kvailumą (...). Kuratoriaus siūlymu mane nusiuntė į – nesu tik­ras, ar teisingai cituoju pavadinimą, – psichotechninę ar kažkaip panašiai konsultaciją. Liepė man dėlioti kažkokias kaladėles, liepė man į kažkokius idiotiškus tekstus įrašyti trūkstamus žodžius, uždavė šokiruojančius klausimus apie mano tėvus ir gimines; galų gale liepė išsirengti nuogai ir pripažino mane netinkamą mokytis humanitarinio profilio mokykloje; nukreipė mane į Vroclavo prekybos mokyklą – taip pat į Kooperacijos ir prekybos mokyklą, matyt, remdamiesi prielaida, kad idiotai reikalingi prekyboje; gali būti, kad šitaip rūpinosi pirkėjų gerove. Nežinau.

(Prisiminimai „Gražūs dvidešimtmečiai“)

Idėja

Kiekvienos protingos idėjos silpnybė – kad ją stengiasi įgyvendinti kvailiai.

(Apsakymas „Aštunta savaitės diena“)

Įžeidumas

Niekas nesugeba taip įsižeisti, kaip moteris, su kuria gyveni ir apie kurią galvoji, kad tave myli.

(Romanas „Sova, kepėjo dukra“)

Ydos

Noriu, kad man parašytum, jog, nepaisydami visko, būsime išskirtinai laiminga žmonių pora; nepaisydami mano gyvuliškumo ir Tavo narcizoegocentrizmo; nepaisydami visko, su kuo susidursime iš kitų žmonių pusės. Noriu, kad man parašytum, jog reiškiu Tau daugiau nei bet kas kitas, jog myli mane labiau nei bet ką kitą; o jeigu taip parašysi – noriu, kad tuo tikėtum.

(Laiškas Agnieszkai Osieckai, 1959 m. gegužė)

 

Su poete Agnieszka Osiecka, 1957. Nuotrauka iš knygos „Piękny dwudziestoletni“

 

Jaunimas

Vien nuo minties, kad po 20 metų dabartiniai 17-mečiai valdys mūsų politinį ir visuomeninį gyvenimą, man tiesiogine prasme dantis gelia.

(Interviu laikraščiui „Kurier Polski“, 1958 m. sausio 13 d.)

Karas

Kaip yra, – mąsčiau, – kad milijonai žmonių, kurie myli savo namus, savo vaikus ir žmonas, kurie nori dirbti ir nekenčia karo, šimtams generolų įsakius viską meta ir žudo vieni kitus, naikina ir plėšia kito namus? Kare viską lemia pirmas šūvis: paskui lieka tik baimė ir noras išlikti. Nebuvau namuose ilgiau kaip ketvirtį valandos – reikėjo eiti toliau, vėl galabyti ir griauti, – bet tuomet sau prisiekiau, kad paskutinis šio karo šūvis bus paskutinė mano gyvenimo diena tarp tų visų tiesų ir šūkių... Nėra tokių tiesų, pone daktare, už kurias turėtų mirti laisvi žmonės, tai nėra žmogiškos tiesos.

(Apsakymas „Tarp mūsų yra mirusių“)

Komunistai

Pavertėte Lenkiją tokia didžiule koncentracijos stovyk­la, kad net nereikia spygliuotos vielos ir šunų, kai ir taip nėra kur pabėgti.

(Romanas „Kitas į rojų“)

Leidėjai

Sekmadienį suėdęs dvi ar tris skardines sardinių nuėjau apsirengęs juodą kostiumą pas tą konsulato tarnautoją vakarienės. (...) Prasidėjo girtavimas; klausė manęs, kodėl nusprendžiau leisti knygą priešiškoje leidykloje. Pasakiau, kad visos leidyklos rašytojams yra priešiškos, nes išbraukia nepadorius žodžius ir reikia pasakoti apie savo ligas ir nelaimes, kad iškaulytum avansą ar honorarą.

(Prisiminimai „Gražūs dvidešimtmečiai“)

Meilė

Didžioji meilė gyvenime ištinka tik kartą, viskas, kas būna paskui, – tik tos prarastos meilės ieškojimas.

(Paskutinis interviu, žurnalas „Hör Zu“ (Vokietija), 1969)

Narsa

Kai kas sako, kad narsa sėdi ant kėdės, kuri yra baimė.

(Apsakymas „Karys“)

Norma

Manęs daug sykių klausė, ar tikrai buvo taip, kaip apie tai parašiau. Ne, nebuvo taip. Buvo daug blogiau: kėlėmės ketvirtą ryto, o dešimtą vakaro baigdavosi krova stotyje; paskui važiavome dar keturiasdešimt kilometrų namo, tai GMC tipo automobiliu su priekaba kalnų keliais trukdavo apie dvi valandas. (...) Sekmadienių ir švenčių nebuvo; mėnesio gale bazės Klodzko Bystšycoje direktorius mums pranešdavo, kad padarėme apie keturiasdešimt, kartais keturiasdešimt penkis procentus normos.

(Prisiminimai „Gražūs dvidešimtmečiai“)

Orlaidė

Apimtas vienos kaip užspausta kraujagyslė pulsuojančios minties, kad tuoj pat – kol viskas, ką patyrė, dar pakankamai stipriai veikia ir pateisina, kamuoja ir gąsdina, kol nenurimo, neatsikvošėjo, neapmąstė – turi išgerti degtinės. Tą akimirką juto didžiulį dėkingumą pasauliui, šiai dienai ir žmonėms, kurie jį į tai įpainiojo; atsidarė jo sąžinės orlaidė, per kurią galėjo išmesti viską, kas tą akimirką jam buvo nereikalinga, viską, kas jam trukdytų išgerti. Juto didžiulę, netgi krūtinę draskančią skausmingą laimę; tą keistą savo paties pažeminimo laimę, kurią jaučia tik girtuoklis.

(Apsakymas „Kilpa“)

Protas

(...) supratau, kad proto negali atstoti žinios apie tai, kaip reikia mąstyti.

(Prisiminimai „Gražūs dvidešimtmečiai“)

Rašymas

Knygas verta rašyti tik tada, kai peržengi paskutinę gėdos ribą; rašymas daug intymesnis dalykas už lovą; bent jau man.

(Prisiminimai „Gražūs dvidešimtmečiai“)

Religija

Kiekviena moteris yra tarsi Dievas, todėl religija mane taip atstumia.

(Prisiminimai „Gražūs dvidešimtmečiai“)

Sėkmė

– Jie suka reikalus ir tiki, kad jei priliesi kuprių, tai atneš tau sėkmę. Bet sėkmė aplanko tik tą, kuris prisiliečia pirmas. Tai dėl to jie susimušė. Jie jau taip dvejus metus mušasi.
– O ką tu?
– Ką gi aš galiu padaryti? Jei labai mušasi, tai užsidarau šikinyke ir laukiu, kol policija ateis. Daugiau nieko negaliu padaryti. Galų gale jie nežino tiesos. Aš esu rezervuotas. Azderbalis, tas sukčius, ateina čia kasdien ryte, kol mieste dar niekas nesitrina, ir paliečia mane laimei. Už tai aš iš jo gaunu dešimt svarų per mėnesį. O šiandien net prieš jį kažkas buvo ir davė man svarą, kad leisčiau jam laimę pagauti.

(Romanas „Antras šuns nužudymas“)

Šliundra

Šliundra – tai ne profesija. Tai moralė. Nesimaskuojanti šliundra – tai aukščiausia moralė, kokią šiandien gali pasiekti moteris.

(Apsakymas „Aštunta savaitės diena“)

Tauta

Logiškai mąstant, nedaugelis tautų turi tiek daug šansų gerai literatūrai kaip mes, lenkai. Turime viską: nelaimes, politines žmogžudystes, amžiną okupaciją, įskundimus, vargą, neviltį, girtuoklystę – ko dar reikia dėl Dievo? Izraelyje gyvenau su baisiausiomis padugnėmis, tačiau nė karto nesutikau taip nusivylusių, sužvėrėjusių ir nelaimingų žmonių kaip Lenkijoje.

(Prisiminimai „Gražūs dvidešimtmečiai“)

Uždaras ratas

Turiu rimtų su būstu susijusių sunkumų. Ponas Ł. negali rašyti, nes aš rašau. Dėl to jaučiuosi siaubingai, nes kaipgi galėčiau rašyti suvokdamas, kad kažkam trukdau? Ir taip ratu.

(Laiškas motinai, 1965 m. lapkritis)

Užsienis

Kreipiuosi į Jus maloniai prašydamas padėti man kuriam laikui išvykti į kitą šalį. Iki šiol niekur nebuvau, gyvenime nesu matęs padoraus teatro vaidinimo, nesu matęs dešimt gerų filmų; ir kartais, kai skaitau kitų žmonių knygas ir kai pagalvoju apie jų žinias – savo vaid­menyje jaučiuosi tiesiog juokingas. (...) Deja, neturiu jokių giminių už Lenkijos ribų; o kadangi nemoku nė vienos kalbos ir negaliu važiuoti kaip kokio nors laik­raščio korespondentas – išvykti neturiu jokių šansų. Prašau man pagelbėti, jeigu manote, kad verta. Norėčiau dar ką nors pamatyti ir parašyti prieš visiškai nukvailėdamas tarp griuvėsių, knaipių ir apkalbų.

(Oficialus laiškas Lenkijos rašytojų sąjungos pirmininkui Antoniui Słonimskiui, 1957)

 

Stovi dešinėje – su kolegomis vairuotojais, 1952. Nuotrauka iš knygos „Piękny dwudziestoletni“

 

Ūmumas

 

Taigi aš pats esu tų laikų produktas ir tai tikriausiai yra kryžius, kurio niekada neatsikratysiu. Tačiau ar matomas ūmumas ir smurtas padėjo man gyvenime? Visiškai įsitikinęs atsakau: ne. Netgi atvirkščiai; būdamas Vakaruose, kaip suaugęs žmogus, turėjau mokytis elementarių dalykų; pagarbos kitiems žmonėms, jų ramybės ir jų teisės į poilsį gerbimo; ir nesu visiškai tikras, ar to pakankamai gerai išmokau; (...) pagaliau turėjau mokytis man sunkiausio dalyko: su valdininkais ir policininkais kalbėti be baimės jausmo. Ir šito taip pat neišmokau iki šiol. Vokietijoje eidamas gatve, visada nulipu į važiuojamąją dalį, nes tikiuosi, kad priešais mane einantis man spirs staiga arba smogs kumščiu į veidą; ir man net neateis į galvą, kad aš, sveriantis daugiau kaip devyniasdešimt kilogramų ir intensyviai besimankštinantis, galėčiau tokį žmogų patiesti, jeigu jam iš tiesų kiltų noras man smogti. Taigi mano pamoka ir mano „auklėjimasis ūmumo sąlygomis“ nedavė, kalbant apie mane, tenkinančių rezultatų.

(„Laiškai iš Amerikos“)

Varšuva

Ne aš išgalvojau Varšuvą, tą Varšuvą, kuri daugybę metų buvo miestu be šypsenos; ne aš išgalvojau Varšuvą, kurioje žmonės drebėjo iš baimės; ne aš išgalvojau Varšuvą, kurioje aukščiausiu gėriu varguoliams buvo degtinės butelis; ne aš išgalvojau Varšuvą, kurioje mergina buvo pigesnė už degtinės butelį, – ta Varšuva išgalvojo mane. Kas ir kokią teisę turi liepti man apie tai tylėti?

(Atviras laiškas laikraščiui „Trybuna Ludu“, 1958 m. balandžio 9 d.)

Vienatvė

Juk ne visi gali turėti artimųjų: tai normalu; o vieniši žmonės irgi reikalingi, kad kiti suprastų, koks baisus dalykas yra vienatvė, ir stengtųsi jos išvengti.

(Apsakymas „Laiškas“)

Ziemann

Per anksti dar pasakyti, kaip bus, bet faktas tas, kad pasitelkė visą savo sumanumą ir meilę, kad jausčiausi gerai. Kai atvykau, oro uoste man buvo įteikti automobilio, kuris ten stovėjo jau geras dvi dienas, raktai, taigi visiškai girtas nuvažiavau į Vieną. Kai suradau savo namą, ant durų kabėjo lapas su mano pavarde (Hlasko); ant stalo stovėjo viskio butelis, o šeimininkė turėjo man pinigų, kadangi mano laimė jautė, kad atvažiuosiu girtas ir be grašio. Visa tai kažkaip jaudina ir įpareigoja.

(Laiškas Zulai Dywińskai, 1960 m. rugpjūtis)

Žmogus

Žmogų galima tik sunaikinti, bet ne nugalėti. 

(Romanas „Nešvarūs darbai“)

 

 

Parengė Rimvydas Strielkūnas

 

 

Publikaciją remia Lenkijos institutas Vilniuje