Edmundas Untulis. Ką dar užkrausime ant kupranugario, kurio vardas „biblioteka“?

Prieš pradėdamas dėstyti nesušukuotas mintis, priminsiu žodžio „biblioteka" reikšmę. Jis kilęs iš dviejų graikiškų žodžių – biblio (knyga) ir thēkē (saugykla). O dabar pakalbėkime apie bibliotekos šiokiadienius ir ateitį. Atleiskite, jei kam nors neįtiksiu.

Išmaniosios technologijos šuoliais veržiasi į mūsų buitį. Vos dvejų metų mažylis moka „žaisti" su telefonu, kitokia technika, kuri žmogų bukina ir sekina jo intelektines galias. Tad pas mus, provincijoje, biblioteka bent šiuo metu daugiausiai naudojasi pensininkai ir netoli to amžiaus atsidūrę gyventojai, dar vaikystėje užsikrėtę knygų skaitymo liga ir niekaip nepajėgintys nuo jos pagyti. Dar apsilanko moksleivija. Kompiuteriai skaityklose vaikams dažniausiai lieka tik žaidimų, o ne informacijos paieškų priemone. Pasitenkinama ir pikantiškais „YouTube" vaizdeliais. Tie, kuriuos domina platesnės interneto galimybės, dažniausiai patys namuose turi interneto ryšį ir jiems nėra reikalo tūnoti bibliotekoje, kad galėtų pasimėgauti virtualiais pasaulio muziejų, dailės ar muzikos malonumais.

O internetinės skaityklos provincijoje, vieša paslaptis, tampa nenorinčių nei mokytis, nei dirbti veltėdžių buveinėmis, kuriose jie, nemokėdami nė cento nei už elektrą, nei už internetą, sėdi dienų dienas nuo ryto iki vakaro, užuot ėję mokytis arba ieškotis darbo, žaidžia arba kvaršina galvas „bukuose feisuose" ar „jutubuose". Negana to, gadina inventorių – laužo kėdes, „nulaužia" kompiuterius, reikalauja vis didesnių patogumų, o nesulaukę jų, reiškia pretenzijas ne pačiais mandagiausiais žodžiais. Todėl nieko keisto, jei rimtas skaitytojas ne visada gali ir nori pasinaudoti tokia internetine skaitykla, kurioje socialiai apsileidę žmonės diktuoja savo sąlygas. Pasitaiko, kad erdvės bendrose patalpose pareikalauja ir nestabilios psichikos žmonės. Kaip su jais elgtis, nėra kam nei patarti, nei pamokyti. Jei privalome būti geri visiems, ne tik kultūros žmonėms, tada būtų idealu bibliotekose turėti po kelias internetines skaityklas – socialiai remtiniems, psichikos negalią turintiems ir rimtesniems skaitytojams. (Kitokio pobūdžio skaityklose, abonemente lankosi tik tie, kurie tikrai ieško knygų ir kitokių leidinių. Tad jiems papildomos erdvės lyg ir nereikia, džiaugiasi tuo, ką turi.)

Biblioteka provincijoje dabar itin reikalinga knygiams, kurie nuo vaikystės nesugeba be knygų gyventi, o jų nusipirkti neįstengia. Jie pabendrauja ir su bibliotekininkais, susitinka su rašytojais, bendraminčiais, kitaip tariant, pasižmonėja. Deja, jie nelaikomi ta pagrindine „mase", kuriai valdžia norėtų nupirkti daugiau naujų knygų ar paisyti jų kultūrinių pageidavimų.

Dabar mėginama bibliotekas paversti nemokamais jogos propaguotojų bastionais, LESTO parankinėmis. Rajonuose jau panaikinti elektros tinklų skyriai, vietoj jų siūloma kreiptis į bibliotekininkus, kad šie, šalia savo tiesioginio darbo, dar teiktų ir kitų bendrovių paslaugas. Taip, matyt, mėginama pritraukti daugiau žmonių į bibliotekas? Todėl ir plūsta į jas seneliai, akyse dar nematę kompiuterio, ir prašo jiems išrašyti pažymas apie elektros vartojimą, išduoti naujas abonentines knygeles ir pan. Taip elgiasi todėl, kad perskaitė laikraščiuose, jog biblioteka jiems privalo padėti. Deja, ne kiekvienas senukas gali per kelias valandas išmokti naudotis kompiuteriu, juo labiau laisvai jaustis interneto erdvėse. O bibliotekininkė nelabai gali už juos atlikti elektroninės bankininkystės ar kitokius darbus, nes jai nejauku klausinėti individualių duomenų, kodų ir kt. Ir to negalima daryti, juk žmogaus asmeniniai duomenys –­ jo neliečiamas turtas. Tiesa ir tai, kad senukai net nenori mokytis „kompiuteriauti" – jie retoriškai klausia: „Ar todėl aš turiu mokytis dirbti kompiuteriu, kad kažkokiai pelno siekiančiai įmonei sutaupyčiau pinigų?" Ir jie yra teisūs.

Gal esu senoviškų pažiūrų, bet manau, kad į bibliotekas nederėtų grūsti visko, kas tik valdžiai šauna į galvą, kaip ir nedera į bažnyčią įleisti prekybininkų. Kiekvienam turėtų būti savo. Priešingu atveju, bibliotekų misija išsigims ir jos tikrai nebebus tomis šventovėmis, kokios būdavo nuo Antikos laikų iki XXI a. pradžios. Bibliotekos virsta balaganu tik pragmatiškoje, o ne dvasingoje visuomenėje. Nors ir būsiu nešiuolaikiškas, drįsiu tvirtinti, jog iš bibliotekų daryti cirką – neprotinga ir negražu. Biblioteka pirmiausiai turi būti toji vieta, kurioje gerai jaučiasi ne tik knygų skaitytojai, bet ir jas rašantys žmonės. Biblioteka turi būti knygos šventovė –­ juk pats žodis reiškia knygą, o ne elekt­ros tinklų tarnaitę, kompiuterinių žaidimų ar jogos gerbėjų užuobėgą.

Pati gražiausia vizija, kuri kažkodėl nelabai formuojasi valdžios vaizduotėje, man iškyla tokia – po vienu stogu glaudžiasi knygos, muzika, dailė, kamerinis teatras ir meninis šokis. Biblioteka tampa rašytojų, filosofų, muzikos ir dailės mylėtojų namais, kuriuose sudarytos sąlygos reikštis visiems sudėtingesnės dvasinės natūros žmonėms. Kaip atrodo tokios bibliotekos, galima pamatyti Norvegijoje... O kitokios natūros žmonės ir taip turi daugybę mėgstamų pramogų, prekybos, šėrimo, girdymo ir azartinių žaidimų vietų, kur gali iki soties patenkinti savo poreikius.

Ribotas valdžiažmogių mąstymas ir yra pati didžiausia kliūtis plėtoti išmintingą bibliotekų viziją. Kol pragmatikai valdys, tol niekas neskubės suteikti laisvės platesnes dvasines erdves mėgstantiems žmonėms. Mat dvasingųjų nemėgo visais laikais. Ypač nemėgsta dabartiniais. Tad nėra ko stebėtis, kad knygų ir meno žmonių gretos sėkmingai retinamos, o pragmatikų ordos plečiasi ne tik Lietuvėlėje, bet ir Europėlėje... O paskui stebimės, kodėl senutėje Europoje atsiranda tiek daug beširdžių žmonių, kodėl jie taip sparčiai kvailėja ir infantilėja?

Edmundas Untulis,
literatūros, teatro ir bibliotekos žmogus iš Skuodo

Draugai