Ar įsiliedami į „Stiprūs kartu“ bangą atliekame reveransą kolektyvistinei kultūrai? Ar nebūtų sąžiningiau, jei tie, kuriems neprivalu atlikti pareigos karo lauke ir kurie kariauja tik mintyse, leistų sau būti silpni, dar kitaip – kritiški, analitiški, mąstantys, individualūs? Net jeigu šiandien tai tragiška ar tragikomiška?

 

„Rožava“

 

 

Nepatogu gali būti šiek tiek patogu

 

Kurdų kilmės Kanados režisierės Zaynê Akyol – Turkijoje gimusios, įspūdingo grožio jaunos moters – dokumentiniame filme „Rožava“ („Rojek“, 2022) kalbinami Sirijos kalėjime kurdų saugomi „Islamo valstybės“ (ISIS) džihadistai. Vienam jų, atsidūrusiam Europoje ir patyrusiam materialinį komfortą, ISIS ideo­logija sugrąžino gyvenimo prasmės jauseną, kitas šiandien tetrokšta laisvės, grasindamas, kad kiekviena nelaisvės diena tik stiprins jo neapykantą „netikiams“. Rudaakė plačiaakė moteris su čadra pasakoja, kad ISIS struktūroje, eidama atsakingas pareigas, jautėsi ypač saugiai ir patyrė ypatingą pagarbą kaip moteris. Panašu, bando įtikinti, kad jos pasirinkta ideologija – anaiptol ne diskriminacinė, kaip galėtume manyti. Mėlynakė (irgi su čadra), nepanaši į rytietę, išsako savo atsidavimą Alachui ir tikėjimą, kad viskas, ko šiame gyvenime trūksta, jai bus atseikėta po mirties. Keletas vyrų, prisimindami savo artimuosius – žmonas, vaikus, sąžiningą ir padorų tėvą, paprastą kaimietį, – graudinasi. O tada vienas kalinių apšviečia mus, kaip priprantama žudant „netikius“ – pakanka keletą kartų rankose palaikyti nuo tokio žmogaus kūno atskirtą galvą ar ranką (turbūt panašiai pripranta teismo medicinos personalas ar skerdyklų darbuotojai). 

Kad ir kokias baisybes ar abejotinus dalykus filmo kalbinamieji kalbėtų, kiekvieno jų veidas, rodomas per visą kadrą, yra tarytum liudijimas: tai žmogus. Režisierė, kviesdama pažvelgti į jų veidus ar, jei tai moterys, bent į nepridengtas akis, provokuoja patirti nepatogius, galbūt erzinančius pustonius ar netgi sekundas – kultūrinius, etinius, moralinius: žmogaus-nežmogaus, žmogaus-teroristo ar tarp tavęs ir žmogaus, kuriam tu greičiausiai esi tik iš gyvenimo šalintinas „netikis“ (ar „netikėlis“). Tarsi filmas „Rožava“, parodytas per šių metų „Nepatogaus kino“ platformą, būtų skirtas ne vien tik sukelti nepatogumui, bet ir kvestionuoti patogumo ir nepatogumo perskyrai. 

 

„Tyrumas“

 

 

„Vatabautizmo“ prieangyje

 

Jei dar nesi praradęs atminties, domėjęsis istorija, brėždamas patogumo ir nepatogumo kategorijas skiriančią liniją, kluptelsi ne sykį. Pavyzdžiui, ties išgarbinta data, minint Lietuvos vardo 1000-metį, siejamą su krikščionių misionieriaus Brunono nužudymu. Esą Brunonui pavyko pakrikštyti kunigaikštį Netimerą ir apie 300 jo aplinkos žmonių, tačiau vėliau Netimero brolis žiauriai nužudė šv. Brunoną ir 18 jo palydovų. Pagal keletą įvykių aprašymų vienas karių nukirto Brunono ranką, o kitas – galvą. Panašiai buvę nužudyti ir misionieriaus palydovai, o vienam prieš mirtį buvo išdurtos akys. 

Kai kas galbūt parklups ir ties vėlesnėmis datomis – jei prisimins skaitęs apie kryžiaus žygius prieš Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos musulmonų valstybes. 1096 m. prasidėjęs Pirmasis kryžiaus žygis baigėsi 1099 m. kryžiuočiams pasiekus tikslą – Jeruzalę. Šventasis miestas užimtas šturmu, o daugelis jo gyventojų – arabai, žydai – išžudyti. Teritorija apie Jeruzalę – Palestina, Sirija, anuometinė Finikija – atiteko kryžiuočiams, tiksliau, europiečiams. Kryžiaus žygio dalyviai, be laimėtų turtų, tikėjo išpirkę nuodėmes ir pelnę Dievo atleidimą, nors tas lyg ir kadaise per pranašą šnipštelėjęs „Nežudyk“... gal per tyliai, kai aplinkui dunda žirgų kanopos, žvanga kalavijai, klykia skerdžiami priešai... o gal žmonės? 

Kryžiaus žygių buvo keletas, galiausiai jie nebuvo sėkmingi. Jokios ilgalaikės valstybės Rytuose sukurti nepavyko. Musulmonai palikti ramybėje – nusitaikyta į pagonis baltus. Šiame kontekste kalbos apie tai gali atrodyti ne laiku ir ne vietoje ar kaip bandymas pabėgti nuo būtinybės apsispręsti, kieno gi tu pusėje – Izraelio ar Palestinos, o gal šią nepripažintą valstybę valdančios teroristinės organizacijos „Hamas“. Kai kas net sakytų: „vatabautizmas“, o tai jau ypač bjauru. „Vatabautizmas“, kildinamas iš angliškų žodžių junginio „what about“ ir apibrėžiamas kaip propagandos žanras – išsisukimo nuo nepalankios informacijos taktika, kai pokalbis nukreipiamas į kitą nepalankesnį objektą. Pavyzdžiui, jei būdami Izraelio pusėje palaikome jo planą sunaikinti „Hamas“ ir manome kariaujantys už vakarietišką kultūrą, demokratiją, o mums primenama, kad tam tikri šios šalies veiksmai yra aiškūs karo nusikaltimai, tai galime tarti: „Nekiškite mums savo „vatabautizmo“.“ Dar kitaip sakant, kare pustoniams, niuansams, vertybiniams ar filosofiniams svarstymams – ne vieta, nes juk sprendimą reikia priimti čia ir dabar. O ką mes dabar darome? Aišku, kariaujame – socialiniuose tinkluose ar reflektuodami žinias iš karo laiko, argi ne? 

Jeigu vis dėlto nutartume, kad tiesiogiai į karą nesame įtraukti, kad vis dar jaučiamės vakarietiškos, arba individualistinės kultūros, atstovai, tai mums ir visai nebūtų jokio „mes“ – tesu aš ir aš nesu karo lauke, ir man tikrai nėra privalu rinktis juoda ar balta, priešingai – kaip tik galiu sau leisti mąstyti, svarstyti, neapsispręsti, išgyventi nevienareikšmiškumo tragizmą, reiškinių daugialypiškumą, intelektualinį neapibrėžtumą. Skirtingai nei latvių filmo, istorinės dramos „Sielų pūga“ („Dvēseļu putenis“, 2019) herojus Artūras Vanagas, dar nė 18 neturintis kaimo vaikinukas, Raudonųjų Lat­vijos šaulių karys, vokiečių apkase šautuvo durtuvu persmeigiantis panašiai jauną, gyvenimo beveik nepatyrusį gražiaveidį vokietuką. Nei Artūras, nei vokiečių kareivis nėra kalti dėl to, kad 1914 m. Sarajeve bosnis studentas Gavrilas Principas, turbūt toks pat naivokas jaunuolis, nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną (tai tapo Pirmojo pasaulinio karo pretekstu), ar dėl to, kad, įvykiams plėtojantis, Vokietija paskelbė karą Rusijai, o toji manipuliatyviai išnaudojo savanorišku pagrindu suformuotus latvių šaulių dalinius, vėliau kovojusius ir Lenino revoliucijos pusėje, ir, paradoksalu, dar vėliau jau kai kurie prisijungė prie kovotojų už Latvijos nepriklausomybę. Ir ką noriu tuo pasakyti? Gal tik pakartoti, kad kai kurie turbūt vis dar esame pajėgūs, jei tik tiesiogiai nedalyvaujame mūšyje, neprisijungti prie kokių nors refleksijų, apribotų „mes“ ar kategoriškos „savų“ ir „svetimų“, „pažangios“ ir „nepažangios“ kultūrų perskyros. Net jeigu socialiniuose tinkluose, kaip ir šių eilučių autorė, ant savo atvaizdėlio užsidėjome rėmelį su užrašu „Stiprūs kartu“. 

 

„Emigrantai“

 

 

Ir kas ten tokie tarp „mes“ ir „jie“?

 

Betgi... ar tikrai visada teisinga būti stipriam ir ar teisybė visada tik stipriųjų pusėje? „Nepatogaus kino“ platformoje rodytas žinomo Izraelio režisieriaus Guy’aus Davidi dokumentinis filmas „Tyrumas“ („Innocence“, 2022), buvęs nepatogus ir iki šių metų spalio 7-osios, juo labiau nepatogus dabar, nes pasakoja apie militarizmo kultūrą, įtraukiančią vaikus ir paauglius Izraelyje. Apie jaunų žmonių bandymus protestuoti, kalbėti apie tai meno, poezijos kūriniais, pasitraukus į intymius dienoraščius. Kalėjimų, psichiatrijos ligoninių ir visuomenės paniekos grėsmės fone, jei atsisakytum ar tiesiog nepajėgtum tarnauti kariuomenėje. Apie subtilų taikaus ir tyro gyvenimo poreikį, galbūt geną ir individualiai pasirenkamą kraštutinę išeitį ar protestą prieš militaristinę pasaulio tvarką – savižudybę. Ar neprimena tai Romo Kalantos atvejo ir prieš susideginimo akciją palikto raštelio „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“? 

„Tyrume“ skambantis naratyvas teigia, kad visi yra gimę kariauti ir kažkas turi atsisakyti tai daręs net tuo atveju, jei į juos bus nukreiptas visas kariaujančiųjų – galbūt abiejose pusėse – įniršis. Netgi tuo atveju, jei įniršis įsikūnys į jautraus poeto, maksimalisto, idealisto rankas patekusį ginklą, nukreiptą į save patį. Jie šaukia, kad karo vėliavos gali būti melagingos. Net tada, kai kitos išeities nėra. Jie šaukia, kad yra ir toks pasirinkimas: būti geru kariu arba būti geru žmogumi... Akivaizdu, būti geru kariu šiandien – tai kariauti kartu su kitais už kokį nors „mes“ – tėvynę, tautą, grupinę ideologiją, o būti geru žmogumi? Kur rasti gerų žmonių armiją, stovyklą, tėvynę? Panašu, kad būti geru žmogumi yra visiškai individualus pasirinkimas, šiandien gerokai labiau atitinkantis vis mažiau populiarią individualistinę (vakarietišką?) kultūrą...

Individualistinės ir kolektyvistinės kultūros drama netiesiogiai atspindėta ir pernai „Scanoramoje“ rodytame norvegų režisieriaus Eriko Poppe’o filme „Emigrantai“ („Utvandrarna“, 2022). XIX a. viduryje, bėgdami nuo bado Švedijos ūkyje, jau Amerikoje, Minesotoje, Karlas Oskaras ir Kristina su keturiais vaikais susiduria su švedų emigrantų bendruomenės, susibūrusios aplink liuteronų pastoriaus šeimą, spaudimu. Dėl to, kad bendruomenė yra kategoriškai nusistačiusi prieš mergaičių mokymą mokykloje, kyla konfliktas. Viena Kristinos dukterų protestuodama pabėga į mišką, susižaloja koją, Kristina ieško dukters ir suranda, nors pastoriaus žmona ją bando sustabdyti, sakydama, kad vaikas pats kaltas ir tegu pasimoko, o mamai tereikia melstis. Stresą išgyvenusi motina galų gale apsisprendžia savo gyvenimą tvarkyti už bendruomenės ribų, kaip nuo pat pradžių buvo linkęs ir jos vyras. Gyvenimo pamoka išmokta, apmąstyta, tariamai sustiprinanti „mes“ pozicijos pasiūla atmesta.

Neurologiniais tyrimais nustatyta, kad žmogaus smegenys reakciją į saviškių skausmą kuria automatiškai. Atjausti savą, ateiti jam į pagalbą pakanka emocinio lygmens, tai pažįstama daugeliui žinduolių. Deja, empatiškai reakcijai į svetimą reikalinga sąmoninga kognityvinio pažinimo patirtis. Kitaip sakant, reikia mąstyti (tai neįmanoma tikromis karo lauko sąlygomis ar tik pernelyg įsijautus į jas priešais kompiuterį). Ir turbūt visai neatsitiktinai žinomas neurobiologas ir primatologas Robertas M. Sapolsky tvirtina, kad priimant moralinius sprendimus Mes ir Jie priešpriešos fone derėtų kaip įmanoma labiau vengti intuicijos: „Mąstykite, samprotaukite, kvestionuokite, būkite uolus pragmatikas, strategiškas utilitaristas; žvelkite į situaciją iš Jų perspektyvos, stenkitės mąstyti kaip jie, pasijausti taip, kaip jaučiasi jie. Giliai įkvėpkite ir pakartokite viską iš naujo“ („Elgesys“, iš anglų kalbos vertė Matas Gelažauskas, „Kitos knygos“, 2017, p. 426). O gal kai kuriomis temomis atvirai mąstyti šiandien – pernelyg nebepatogu?

 

 

 

Sara Poisson – poetė, prozininkė, eseistė. Kontekstai – jos aistra ir pretekstas širdperšai.