Prieš 3 metus Harvardo universiteto leidykla išleido Kate Eichhorn knygą „Užmaršties pabaiga. Augant su socialine medija“ („The End of Forgetting: Growing Up With Social Media“), kurioje teigiama, jog socialinių medijų eroje žmogus netenka galimybės užmiršti praeitį ir sukurti save iš naujo. Mat socialiniai tinklai kupini mūsų pėdsakų, galinčių bet kada išnirti ir priminti įvykius ar vaizdinius, kuriuos galbūt norėtume pamiršti. Paimkime pavyzdį – studentas vardu Kevinas iš mažo miestelio Niujorko valstijoje siekia tapti kino kritiku ir nori atsiriboti nuo senų socialinių tinklų iš mokyklos laikų. Jis ištrina visas socialinės medijos paskyras ir susikuria naują tapatybę su slapyvardžiu. Deja, nepasiseka – jis ir toliau žymimas (tagging) senose nuotraukose. Jaunuolis priverstas susitaikyti su mintimi, kad turės toliau gyventi su senuoju „aš“ ir visais žmonėmis, kuriuos norėjo pamiršti. Šį Kevino atvejį detaliai aprašo K. Eichhorn, norėdama iliustruoti, kaip nūdienis vaizdų įkyrumas ir neištrinamumas gali tapti traumuojančia patirtimi. Žvelgdama iš raidos psichologijos perspektyvos autorė pastebi, kad socialinė medija trikdo psichosocialinį moratoriumą (Eriko Eriksono terminas), kai paaugliai eksperimentuoja ir sprendžia tapatybės klausimus nespaudžiami suaugusiųjų vaidmenų ir atsakomybių. Kai nelieka galimybės pamiršti skausmingas, kvailas ar nemalonias patirtis, gali ištikti tapatybės krizė.

 

Vytautas Kazimieras Jonynas. „Praeitis“, baltas cementas, apie 1974. Iš LDM rinkinių

 

Užmaršties svarba žmogaus psichikai žinota dar viduramžiais ir Renesanso laikais, kai šalia klestinčio atminties meno iškyla ars oblivionalis (užmaršties menas). Lina Bolzoni jau klasika tapusioje studijoje apie atmintį „Atminties galerija“ („The Gallery of Memory“) pastebi, kad anuomet konfliktinis žmogaus santykis su vaizdais, kuriuos jis trokšta užmiršti, buvo sprendžiamas labai įvairiai. Vaizdiniai neretai pasirodydavo kaip gyvi, atkaklūs, nepaprastai galingi, netgi galintys privesti prie beprotystės. Norint užmiršti gyvastingas vaizduotės būtybes, nebepakako paprastų būdų, tokių kaip mėginimai apie jas negalvoti ar išstumti su naujais prisiminimais. Garsus XVI a. belgų atminties meistras Thomas Lambertas Schenkelis mini bent 8 užmaršties technikas. Tarp jų vaizduotės pratimai, kuriuose vaizdai didelės audros išnešami pro langus, tarnaitės iššluojami drauge su dulkėmis ar pykčio apimto žmogaus sužeidžiami. Žinoma, toks vaizdų atsparumas, reikalaujantis sudėtingų (kartais net žiaurių) technikų išvyti iš atminties, anot L. Bolzoni, atsirasdavo iš didelio rūpesčio juos kuriant. Senosios atminties technikos reikalavo kruopščios vizualizacijos, šalia regos pasitelkiant ir kitus pojūčius. Kai žmogus imasi projektuoti vaizdus, galinčius sukelti stiprias emocijas, jis ne visuomet gali suvaldyti visą procesą; vaizdai gali pradėti nepriklausomą gyvenimą.

Panašu, kad šiandien situacija dar keblesnė: vaizdai įgyja ne tik nepriklausomą vidinę, bet ir išorinę egzistenciją. Dauguma žmonių praleidžia ištisas valandas kurdami ir keldami nuotraukas į socialinius tinklus, kur jos pradeda savarankišką gyvenimą. Nauji moksliniai tyrimai rodo, kad socialinė medija braunasi į mūsų atmintį ir keičia mūsų tapatybes. Tiesa, tyrimų rezultatai vieni kitiems prieštarauja. Vieni skelbia, kad socialinės medijos naudojimas patirties metu silpnina atmintį, kiti – atvirkščiai, tvirtina, kad nuotraukų kėlimas į internetą (įtraukiant ir daugelio mėgstamą efemerišką turinį) stiprina atsiminimus. Jeigu žmogus linkęs į savo paskyras kelti pozityvias patirtis, jis galimai bus linkęs prisiminti teigiamus dalykus. Jei dažniausiai dalinamasi neigiamomis patirtimis, tikėtina, kad atmintyje įsivyraus niūrūs įvykiai. Dar liūdnesnis scenarijus: fotografuodami ir iš karto į socialinę mediją keldami vestuvių, krikštynų ar kitų jums svarbių akimirkų nuotraukas, veikiausiai ardote šių įvykių ateities prisiminimus. Atmintis nėra tik retrospekcija ir pernelyg didelė įtrauktis į jos procesus gali tikrovę pakeisti į fantazmus.

Tokia kebli situacija perteikiama Dante’s „Dieviškosios komedijos“ septintajame pragaro rate, kuriame savižudžiai virsta augalais. Ten, tamsioje girioje, Frydricho II Hohenštaufeno kancleris Pjeras dela Vinja kankinasi dėl atminties, kurios negali pakeisti. Pavydžių dvariškių neteisingai apšmeižtas, jis nebepakėlė kančių ir nusižudė norėdamas „nubausti melą“ (Aleksio Churgino vertimas). Po mirties kancleris toliau kankinasi dėl savo reputacijos pasaulyje, kurį jau seniai paliko. Dante’s jis prašo vienintelio dalyko: „Kai jums ateis laiminga valanda / Pasaulin grįžt, – apginkit mano šlovę, / Kuri tenai pavydo suminta.“ Pjeras iliustruoja žmogaus tipą, kuriam perdėtai svarbi kitų nuomonė apie jį. Jis – pametęs save, o jo memoria jam tapo realesnė už jį patį.

Kasdienėje patirtyje atmintis laikoma pagrindiniu šaltiniu, lemiančiu žmogaus tapatybę. Tačiau laikui bėgant atminties samprata kito keisdama žmogaus santykį su pasauliu ir savimi. Vakarų tradicijoje Mnēmosunē (archajiškas žodis, senovės Graikijoje reiškęs atmintį) buvo šventa figūra, devynių mūzų, skelbiančių tiesą apie praeitį, motina. Viduramžiais atmintis atliko centrinį vaidmenį kultūroje. Buvo lavinama ir kultivuojama įvairiais būdais. Šalia mnemotechnikos traktatų paplito medicininiai patarimai, kaip gydyti ir stiprinti atmintį. Štai Iacobo Publicio knygoje apie iškalbą rekomenduoja vonias, saikingą alkoholio ir maisto vartojimą, miegą ant nugaros ir kopuliaciją (kuri, beje, padeda įveikti ir kitą atminties priešą – melancholiją). Taip pat atmintis sieta su tvirtu etiniu charakteriu. Vyravo įsitikinimas, kad atmintis padeda žmogui atrinkti tinkamus etinio elgesio pavyzdžius ir priimti teisingus etinius sprendimus.

Mary Carruthers monumentaliame veikale „Atminties knyga“ („The Book of Memory“) parodė, kad viduramžiais atmintis reiškė gerokai daugiau nei tik atsiminimo technikas, perimtas iš senovės Graikijos; ji vertinta kaip kūrybinė jėga. Mums, kūrybinių galių šaltiniu laikantiems vaizduotę, nuolatos kalbantiems apie kūrybiškumą ir kūrybinį mokymąsi, tokia atminties samprata svetima. Norėdama išryškinti modernaus ir viduramžių požiūrių į atmintį skirtumus M. Carruthers palygina Tomo Akviniečio ir Alberto Einsteino aprašymus. Abu vyrai apibūdinami labai panašiai: originalūs ir produktyvūs mąstytojai, jiems būdinga itin didelė koncentracija ir gilus savo dalyko išmanymas. Tačiau aprašymuose skiriasi protinės gebos, kuriomis aiškinami šie jų talentai. T. Akviniečio aprašymai giria jo atmintį, o A. Einsteino – jo vaizduotę.

Regis, šiandien niekam (išskyrus pavienius kasmetinio JAV atminties čempionato entuziastus, praktikuojančius senąsias atminties technikas) nebeįdomu užsiimti atminties ugdymu. Atmintis nuvertinta ne tik švietimo procese, bet ir patiria socialinės medijos keliamą sumaištį. Tiesa, A. Einsteino amžininkai atminties nebelaikė pirminiu intelekto įrankiu siekiant pažinimo ar dvasinių patirčių – bet ne todėl, kad ji tapo tik įrankiu informacijai kaupti. Moderniame pasaulyje atmintis transformuojasi į paslaptingą, nekontroliuojamą ir nepatikimą reiškinį. Renesanso laikais hermetizmo sekėjai, tokie kaip Giulio Camillo ir Giordano Bruno, tikėjo, kad atmintis yra raktas į visatos paslaptis, o pofroidiniame pasaulyje atmintis pati reikalauja išaiškinimo.

Mnēmosunē pataria atsargiai elgtis su prisiminimais, nuotraukomis ir vaizdais. Atminties galia yra, kaip rašė šv. Augustinas, kažkas šiurpinančio. O štai, pasak Leono Cipario, anapus lieka tik praeitis ir atsiminimai, kurie „susidėsto visai ne taip, kaip gyvenimo tėkmėje“. Analoginių laikmenų laikai turėjo didelį pranašumą – nemalonias emocijas keliančias nuotraukas buvo galima sunaikinti fiziškai. O kai vaizdai nuolat ata­kuoja mūsų akiratį, nenuostabu, kad kyla klausimas, ar vis dar turime galimybę išaugti iš praeities?

Milda Varnienė – tekstų autorė, filosofijos ir kognityvinių mokslų magistrė, dirba su privačiomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.