Ištrauka iš rašomos knygos apie piligrimystę Japonijoje „yurayura ゆらゆら“

 

Autoriaus nuotrauka

 

Viena gražiausių ir kartu sudėtingiausių 88 šventyklų kelio atkarpų yra tarp Fujiideros, 11-os šventyklos, ir Shōsan-ji, 12-os. Priežastis paprasta: dvylikos kilomet­rų atstumą, skiriantį abi šventyklas, iš kurių viena yra įsikūrusi kelios dešimtys metrų virš jūros lygio, o kita – 706 m (aukščiau už 12-ą šventyklą – tik 60-a ir 66-a), visąlaik eini kalnatakiu, taigi kyli ir leidiesi, kyli ir leidiesi, kol galiausiai arba pasieki Shōsan-ji, arba... krenti. Ne veltui ši kelio atkarpa japoniškai yra vadinama Henro-korogashi – „vieta, kur krenta piligrimas“. Žodį „kristi“ šiuo atveju galima suprasti dvejopai: viena vertus, kristi reiškia neišsilaikyti ant kojų paslydus ar iš nuovargio ir nevalingai iš daugmaž vertikalios pozicijos atsidurti velniai žino kokioje, antra vertus, kristi yra mirties eufemizmas. 

Kristi nenukritau (nukrisiu vėliau), t. y. nei paslydau, nei numiriau, tačiau ropšdamasis į kalną, nepakeldamas akių nuo pernykščiais lapais gausiai nukloto tako, sunkiai šnopuodamas po sunkia – gerokai per sunkia – kuprine negalėjau negalvoti, kad ši kelio atkarpa yra ne tik pirmas didelis išbandymas, bet ir savotiška inicia­cija į piligrimystę. Šį jausmą sustiprino vienoje iš pirmų viršukalnių, prieš pasukant gilyn į kalną, atsivėrusi panorama – kone simetriškas vaizdas to, ką mačiau iš dešimtosios šventyklos, tik šįsyk stovėjau kitoje Jošino upės slėnio pusėje ir žiūrėjau į kalnų grandinę, iš kurios nusileisiu po daugelio dienų apsukęs ratą aplink Šikoku. Tačiau kol kas dar tik trečia diena, nueita viso labo kelios dešimtys kilometrų, nors nuovargis kūne lyg būtų trisdešimta diena, nueita tūkstantis kilometrų. Žinoma, gali save guosti, kad raumenims, sausgyslėms ir sąnariams tiesiog reikia laiko įprasti prie nuolatinio krūvio, vėliau jau bus paprasčiau, tačiau tiesa ta, kad kopti į kalną yra vienodai sunku tiek kelio pradžioje, tiek jį įpusėjus, tiek ir pabaigoje. 

Po gerų 3 valandų galynėjimosi su gravitacija, beveik nestodamas atsikvėpti, tik kartkartėmis japonišku rankšluostėliu nusibraukdamas prakaitą nuo sprando ir kaktos, priėjau postačius betoninius laiptus, kurių viršuje, priešais įspūdingą kedrą, stovėjo saulės spindulių nutvieksta didžiulė Kōbō Daishi skulptūra. Na, štai ir Shōsan-ji, apsidžiaugiau sykiu jausdamas, kaip, nelyginant stebuklingai sumažėjus žemės traukai, keliais šimtais niutonų palengvėja kūnas. Tačiau jau netrukus, vos užlipau laiptais iki skulptūros, dideliam mano nusivylimui, supratau, kad klydau – pasirodo, pasiekiau ne Shōsan-ji, o tik nedidelę šventyklą Jōren-an, kuri čia atsirado tik todėl, kad buvo tikima, jog kedrą pasodino pats Kōbō Daishi. Iki dvyliktosios šventyklos, įsikūrusios ant kito kalno, dar buvo likę apie keturis kilometrus, tad:

dar keli tūkstančiai žingsnių aukštyn

dar keli tūkstančiai žingsnių žemyn 

Paskutinis puskilometris iki Shōsan-ji ėmė labiau panėšėti ne į piligriminį taką, o į prabangią galeriją po atviru dangumi: kalnu vingiuojančią promenadą juosė iš pažiūros neseniai statyta granitinė tvora su daugybe žibintų, japoniškai vadinamų toro, tam tikru intervalu rikiavosi 13 žmogaus dydžio akmeninių Budos statulų, bylojančių apie vieną iš jo gyvenimo epizodų, iš abiejų pusių ant šlaito augo išlakūs, kaip vėliau sužinojau, pusės tūkstančio metų senumo kedrai. Visa tai kūrė šventinę nuotaiką – štai, tau pavyko, nenukritai, atėjai. Betrūko, kad prie pagrindinių vartų į šventyklą pasitiktų iškilmingai apsitaisęs šventikas su sake ir onigiriu rankose, galvojau, antrąsyk šiandien užmiršęs, kad dar visai neseniai vos vilkau kojas. 

Kad ir kaip būtų keista, Shōsan-ji, nors ir nepriekaištingai iščiustyta, pasirodė mažiau ištaiginga nei į ją vedantis takas. Šventyklai apibūdinti veikiau tiktų kitas žodis – jauki. Tiek jauki, kad nebesinorėjo daugiau nieko daryti, tiesiog atlikti henro ritualą, tada mesti ant žemės kuprinę, pusiausėda prigulti ant vieno iš suoliukų ir snausti po šiandien šilumos negailinčia pavasarine saule. Tačiau mano norui pailsėti prieš leidžiantis nuo kalno link nakvynės vietos nebuvo lemta išsipildyti. Šventyklos biure nuėjęs antspaudo sutikau Sento, maždaug 18-metį jaunuolį, atvykusį į Šikoku iš Čibos ir ryžtingai nusiteikusį per kelias savaites nueiti pusę kelio iki baigsis jo studijų atostogos, ir jo pakeleivį – nenusakomo amžiaus japoną, neištirpstančia nuo lūpų, sunkiai interpretuojama šypsena – jums atrodo, kad žinote, bet aš žinau šiek tiek daugiau. Persimetėme keliomis standartinėmis frazėmis: „Genki desu ka? Tsukaremashita ka?“ („Kaip sekasi? Pavargote?“), jiedu pakvietė mane dar vieno žygdarbio – užkopti į pačią kalno viršūnę, taigi pakilti dar kelis šimtus metrų virš šventyklos, kur, anot legendos, Kōbō Daishi oloje įkalino terorizavusį aplinkinius gyventojus slibiną. Į kvietimą atsakiau be žodžių, tiesiog linktelėdamas galvą. 

Slibino viršukalnėje neužtikome, tačiau neskubriai kopiant į viršų ir vėliau leidžiantis atgal kažkaip – jiems maksimaliai išnaudojant turimas anglų kalbos žinias – išsiaiškinome, kad apsistosime toje pačioje vietoje, tuo aš labai apsidžiaugiau, nes pats niekaip nebūčiau susiprotėjęs, į kurias duris belstis, kad priimtų nakčiai, kai galiausiai su paskutiniais šviesos spinduliais pasiekėme nedidelį nykų kaimą šventyklos kalno papėdėje. Kadangi nei parduotuvės, nei kavinės čia nebuvo – išvis nieko nebuvo – šeimininkas, aprodęs mums nakvynės vietą – spartietišką dviejų kambarių namuką be jokio šildymo – ir paėmęs iš kiekvieno po 3000 jenų (apie 25 Eur), pažadėjo kiek vėliau, kai įsikursime, atnešti užpilamų makaronų, kad nemirtume iš bado – nė vienas iš mūsų nebuvo apsirūpinęs maisto atsargomis (kam temptis papildomą svorį į kalną, išmintingai kalbėjo mūsų su Sento pakeleivis). 

Netrukus, mano naujiesiems bičiuliams demokratiškai nusprendus, kad jiedu miegos viename kambaryje, o aš – kitame, nešinas skirtingų rūšių makaronų pakuotėmis (mūsuose be reikalo vadinamų bomžpakiais) ir niekada nesibaigiančio galiojimo cheminiais keksais grįžo šeimininkas. Paaiškinęs, kiek kas kainuoja, dar kartą susirinko iš mūsų pinigus, tuomet užkaitė vandenį, prisidegė cigaretę, išsitraukė seną nučiupinėtą Šikoku žemėlapį ir mums „begaminant“ maistą ėmė kažką japoniškai porinti. Nieko nesupratau, tad nelabai ir klausiau – sukirtau du pakelius makaronų, pasakiau oyasumi nasai, labanaktis, ir nušliaužiau į savo vienutę – kitą dieną planavau nueisiąs apie 30 km iki 17-os šventyklos, Ido-ji, įsikūrusios Tokušimos, į kurią prieš kelias dienas nusileidau iš Tokijo, pakraštyje, ir apsistosiąs kur nors pačiame mieste.

Rytas nieko gero nežadėjo: tvyrojo tirštas rūkas, maža to, lyginant su vakarykšte diena, gerokai atvėso, krapnojo įkyri dulksna, pūtė priešpriešinis vėjas. Į kelią išėjome dviese su Sento, mat mūsų kompanionas nė nepakilo iš guolio – vakar sakė: „Niekur neskubu, mėgstu pasišnekučiuoti su vietiniais, todėl esu lėtas kaip vėžlys.“ Gerai tiems, kurių laikas nespaudžia, kurie eina taip, kaip jiems išeina, kurių kišenės nespaudžia bilietas namo, galvojau bandydamas paspėti paskui kone tekinomis lekiantį į priekį Sento, nors jau su pirmaisiais žingsniais – netrukus vėl reikėjo kopti į kalną – ėmiau jaustis lyg būčiau nuėjęs 10 tūkstančių. Iki 13-os šventyk­los, Dainichi-ji, buvo mažne 20 km, tad po kurio laiko numojau į Sento skubrą, pasakiau pasivysiąs jį vėliau ir ėmiau pėdinti kūno būseną atitinkančiu tempu. 

Eiti būtų daug lengviau, jei pačią pirmą dieną būčiau atsikratęs puskilogramį – nors atrodo daug daugiau – sveriančio man absoliučiai čia, kelyje, nereikalingo daikto – savo knygos „Toliau nei vandenynas“. Pasiėmiau knygą į Japoniją ne todėl, kad neturiu ko skaityti, bet todėl, kad norėjau su ja įsiamžinti prie Ramiojo vandenyno – juk vis dėlto pavadinimą pasiskolinau iš japonų poeto Shuntarō Tanikawos eilėraščio „Tolima vieta“: 

 

Iš kažkur atsklinda vandenyno kvapas.

Bet aš žinau nueisiąs toliau nei vandenynas.

 

Tačiau nei Tokijuje, nei pakeliui iš Tokušimos oro uosto Doryu namų link neradau tinkamos vietos nuotraukai – įsivaizdavau laikantis knygą horizonto įrėminto vandens masyvo fone, o ne kažkokiame uoste tarp kranų ir krovininių laivų. Nors ir žinojau, kad po kelių dienų tikrai prieisiąs prie vandenyno, tuo metu – tiek vakar, tiek ir šiandien – čia, kalnuose, nieko daugiau nenorėjau, tik ja atsikratyti. Taigi nusprendžiau nebesikankinti ir išsiųsti knygą paštu Ignui, Fukuokos universiteto studentui, su kuriuo susipažinti paragino Ieva Toleikytė mums netyčia susitikus „Vėjuose“ vieną iš paskutiniųjų vakarų prieš išvykstant į Japoniją. Ignas, su kuriuo kelionės metu nesyk susirašėme, dažniausiai man atsidūrus keblioje situacijoje, tarkime, nerandant nakvynės vietos, atsiuntė savo adresą, o aš savo ruožtu užsukęs į pirmą pasitaikiusį paštą išsiunčiau jam „Toliau nei vandenyną“. Gyvenimas kaipmat palengvėjo. Visomis prasmėmis.     

Likus keliems kilometrams iki 13-os šventyklos, vėjui galutinai išsklaidžius drumzlinus debesis, maloniai kaitinant arčiau zenito pasislinkusiai saulei, o kalnams seniai ištirpus kažkur už nugaros, pasivijau Sento. Būčiau mielai pasidalinęs su juo savo pakilia nuotaika, tačiau vaikinas, atrodė, prarado rytinį entuziazmą ir dabar ėjo visas persikreipęs lyg temptų paskui save plūgą. Tad pamojau jam ranka, šūktelėjau – nelabai vietoje – „Ikimasho! Eime!“ ir nuskuodžiau pirmyn, į Dainichi-ji šventyklą. (Taip kelyje viskas ir vyksta – vieną akimirką vos velki kojas nosimi ardamas žemę, kitą leki pėdomis jos nesiekdamas. Tai tūkstančio nuotaikų kelias, kaip tiksliai daug vėliau, kai sužinosiu apie atšauktą skrydį Europon, pasakys Andrius – lietuvis, ėjęs Šikoku pirma manęs, su kurio taip ir nesusitikau akis į akį.) 

Keturios tądien aplankytos šventyklos, išskyrus paskutinę – 17-ą, tankiai, kas kelis kilometrus išsidėsčiusios iki pat Tokušimos – Dainichi-ji, Jōraku-ji, Kokubun-ji, Kannon-ji, – nugrimzdo į užmarštį, t. y. nė kiek nepamenu, kaip jos atrodė, ką ten dariau, galvojau ar jaučiau. Tarytum būčiau išvengęs savo, kaip Šikoku henro, priedermės – nežengęs pro šventyklos vartus, neplovęs rankų baseinėlyje, neskambinęs varpu ir neskaitęs sutrų – ir jas visas tiesiog aplenkęs. Veikiausiai ši užmarštis tik sąlyginė. Anksčiau ar vėliau „pamirštosios“ šventyklos sugrįš suvenyrų pavidalu (antai ir dabar rašant ūmai iškyla vaizdas, kaip kažkurioje iš šių šventyklų atsiimant antspaudą darbuotoja, kviesdama pasivaišinti, man rodo ranka į pintinę su apelsinais, mikan; o gal tai buvo visai ne mikan, o apelsinų skonio ledinukai ir gal visai kitur, visai ne tą dieną?..), tačiau štai šią akimirką matau save jau stovintį Ido-ji, 17-oje šventyk­loje, metantį į dėžę osame-fudą, vardo kortelę.

Nežinau, ką šventyklos darbuotojai daro, kai osame-fudos nebetelpa į dėžę (nesumojau to paklausti, kai savaitę gyvenau ir dirbau Senyū-ji, 58-oje šventyk­loje), matyt, jas iškilmingai sudegina ar pan., tačiau seniau šios vardo kortelės būdavo ne popierinės, o medinės ar bronzinės, ir henro, atėjęs į šventyklą, prikaldavo jas prie vartų ar pagrindinio pastato – Hondō, taip pažymėdamas savo apsilankymą – tai buvo netgi svarbiau nei gauti šventyklos antspaudą. Ilgainiui, daugėjant piligrimų ir saugant statinius nuo žalos, šis paprotys buvo uždraustas. Nepaisant to, osame-fuda tebėra svarbi henro ritualo dalis – jas ne tik kaskart įmeti į specialias dėžes prie Hondō ir Daishidō prieš imdamas skaityti sut­ras, bet ir gali apsimainyti su kitais henro arba padovanoti žmonėms, kuriuos sutinki, o ne tiesiog prasilenki kelyje (kai kas tiki, kad iš piligrimo gautos osame-fudos apsaugo namus nuo nelaimių). Be kita ko, nors beveik visi piligrimai kelionės pradžioje už 100 jenų įsigyja kelis šimtus iš pažiūros vienodų masinės gamybos osa­me-fudos lapelių, jų andainykštį autentiškumą ir unikalumą – kol medžio nepakeitė popierius, o rankos – spausdinimo mašina,– užtikrina tai, ką galima pavadinti parašu: piligrimas į osame-fudą ranka užrašo savo vardą, adresą, apsilankymo šventykloje datą ir norą. Taigi kiekviena osame-fuda šiek tiek skiriasi nuo ankstesnės ar paskesnės. 

Žinoma, nėra būtina rašyti visos šios informacijos – vieniems užtenka pažymėti vardą, kitiems – datą, tretiems – kokią sentenciją. Aš rašydavau kelis dalykus: šalį, iš kurios atvykau – リトアニア (Ritoania), vardą – ナリウス (Nariusu) ir bet ką, kas tuomet šaudavo į galvą: mintį, norą, palinkėjimą (tik, aišku, nebe japoniškai, o lietuviškai). Kadangi būdavau iš anksto pasiruošęs keliolika osame-fudų, kiekvienąkart atėjęs į šventyk­lą nežinodavau, kurias būtent tuo metu išsitrauksiu. Ket­virtąją piligriminės kelionės dieną, nuėjus per 80 kilometrų nuo Ryōzen-ji, 1-os šventyklos, iki Ido-ji, taigi užbaigus septyniolikos šventyklų kilpą, dar vadinamą Mažuoju piligriminiu ratu, iš dešimties išvakarėse pasiruoštų osame-fudų man buvo likusios kaip tik dvi. Ant jų buvau užrašęs po vieną žodį: „Nebijok“ ir „Sugrįžk“.

 

Narius Kairys – truputį rašytojas, truputį kinotyrininkas, truputį piligrimas.