Neringa Mikalauskienė. Užrištomis akimis į tėvynę

Paklonskaitė D. LAKŠTINGALŲ AIRIJOJ NĖR. ‒ Vilnius: Naujoji Romuva, 2014.

Lakštingalų Airijoj nėr“ ‒ antrasis Dianos Paklonskaitės eilėraščių rinkinys, subrandintas po 8 metų nuo pirmojo ‒ „Gilaus mėlynumo“ (2006) išleidimo. Vis dar gyvenant emigracijoje. Gal todėl ir atrodo, kad ši kūryba tarsi sustingusi laike. Temos, motyvai kartojasi: gyvenimas padalytas į darbą svečioje šalyje, kasdienę buitį, ir už ribos likusią tėvynę, su kuria kuriamas romantizuotas ryšys, sakyčiau, taikliausiai išsakomas šiomis eilutėmis: „užrišk akis / gėlėta skarele // parvesk namo“ (p. 54). Simboliška: viena vertus, užrištomis akimis negali nieko matyti, kita vertus ‒ tai yra prašymas („užrišk“), vadinasi, matyti net nenorima, be to, šis ryšys įtvirtinamas per pasitikėjimą ‒ nematančią „parvesk namo“. Na ir dar ‒ skarelė gėlėta, taigi kalbama apie romantiką, kylančią iš retro stiliaus. Tiesą pasakius, D. Paklonskaitės eilėraščiai mirgėte mirga gėlių ir augalų pavadinimais: minimos ramunėlės, bijūnai, narcizai, gvazdikėliai, jurginai, katilėliai, piliarožės, rožės, kalijos, rododendrai, magnolijos, lelijos... Kaip kontrastas industrializuotam gyvenimui, emigrantų darbui fabrikuose, kur „šviesu, šilta, ūžia mašinos / radijas vis pakartoja: Shannon side northern sound“ (p. 16). Tai kitokia kartotė, nei ta, į kurią žmogaus gyvenimas įrašomas per gamtos cikliškumą. Į kasdienybę, o iš jos ‒ ir į tekstus, skverbiasi monotonija:

Draugai