Raimundas Vitkus. Mogliai ir mogliavojimas

Labas, sūnau. Atsimeni, sakiau, kad visad norėjau papasakoti apie moglius, mogliavimą ir moglinę prie Gedimino ir Kęstučio gatvių kampo? Šį bei tą pavyko ištraukti iš žilos galvelės. Iki šiol prisimenu ypatingą patalpos, kurioje stovėjimo mogliavimo mašina, kvapą, šviesą, garsus. Užrašau, kad nenueitų užmarštin, nes juk ir namas stovėjo, ir mašina veikė, ir žmogus gyveno. Pridedu ir piešinį.

Žodynas sako, kad mogliavimas – „tai išskalbtų ir išdžiovintų skalbinių minkštinimas mechaniniu būdu“. Kadaise įprastas užsiėmimas dabar nunykęs. Manau, daug kam dar teko senelių namuose matyti karpuotą medinę lentą su rankena. Taip, tai rankinis moglius ar, jei norite, brūžka. Ja ant stalo pirmyn atgal, pirmyn atgal būdavo kočiojamas medinis velenas su užvyniotu ant jo audiniu, kad šis po skalbimo suminkštėtų. Tą darbą, būdamas paauglys, apie 7 dešimtmetį, tiksliau, 1965–1968 m., močiutės Antaninos prašymu, atlikdavau ir aš.

 

Autoriaus piešiniai

 

Suprantama, rankiniu būdu buvo minkštinami tik nedideli audeklai, tarkim, rankšluosčiai. Didžiuosius skalbinius – paklodes, užvalkalus (čecholus) ir staltieses – nešdavau mogliavoti stacionariomis, dar tarpukarį menančiomis, staklėmis. Susikraudavau skalbinius į medžiaginį namie siūtą maišą ir iš Mickevičiaus gatvės pėstute kulniuodavau iki Gedimino ir Kęstučio kampo.

 

Autoriaus piešiniai

 

Medinis, pailgas, vieno aukšto namas. Tarpukariu žymėtas 61 numeriu, priklausęs Elkai ir Maušai Beršteinams. Pilkos, nublukusio medžio spalvos, beveik bespalvis. Dabar tas kampas tuščias – stovi kioskas ir reklaminis stendas (jei žiūrėsi „Google“ žemėlapiuose, įvesk Kęstučio g. 32).

 

Autoriaus piešiniai
Autoriaus piešiniai

 

Nešinas skalbiniais pakylu keliais laipteliais ir praveriu gerai pažįstamas duris. Suskamba virš jų pakabintas varpelis. Dešinėje tyliai atsidaro durys, pasirodo buto šeimininkė, sena, kukli moteris, pažįstanti mane ir žinanti, kokiu reikalu atėjau.

Kambaryje, į kurį užeinu, stovi didžiulės medinės audinių minkštinimo staklės. Masyvios, ąžuoliniu rėmu. Prieš akis – smagratis, kurį sukant josios tarsi atgyja. Valdymo svirtys, bute tvyrantis seno medžio, mašininės alyvos kvapas – visa tai ir dabar jaučiu. Žiemą, vasarą prietema. Vienas mažas langelis į gatvės pusę. Virš stalo – spingsulė. Tai pačios mažiausios galios kaitrinė lemputė po emaliuotu metaliniu žalios spalvos gaubtu (15 W). Blausia šviesa apšviečia stalą, ant kurio, netrukus audiniai bus ruošiami minkštinti – iš pradžių audek­las yra užvyniojamas ant velenų, šie paskui sudedami į stakles. Ant stalo – senas laistytuvas, skirtas perdžiūvusiam audeklui sudrėkinti ir skardinė dėžutė pinigams.

Daugelį metų šį darbą atlikdavo pati šeimininkė, tad man belikdavo tik smagiai sukti smagratį, priverčiantį judėti staklių viduje esančią sunkią „dėžę“, prikrautą akmenų – pirmyn atgal, pirmyn atgal. Po minkštinimo nuvyniojus audinius gražiai sudėdavau į tą patį medžiaginį krepšį ir keliaudavau namo. Bet atėjo metas, kai šeimininkė, vis labiau menkusi, apako, tad kitais kartais, man atėjus ir suskambus varpeliui, iš kambario išeidavo tik pasisveikinti, o visus minkštinimo darbus staklėmis atlikdavau pats. Baigęs darbą atlygį sąžiningai įdėdavau į metalinę dėžutę. Nebežinau kiek, bet tikrai kapeikas, nes iki šiol pamenu krintančių monetų skambesį skardinėn dėžutėn...