Jis atsiliepė: „Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau.“

Pradžios knyga

Mūsų baimė tikriausiai daugiau pasako apie mus nei apie tai, ko mes bijome.

Larsas Svedsenas

„Nelengva gyventi bijant, ar ne? Štai ką reiškia būti vergu.“

Replikantas Rojus Batis. „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, 1982

 

Ugnė Žilytė. „Varnas 2“, 2019.

 

Pirmoji Biblijoje aprašyta emocija yra baimė. Adomas valgo pažinimo medžio vaisius, suvokia esąs nuogas ir pasislepia išgirdęs, kad Dievas jį šaukia. Pažinimo medžio vaisiai leidžia pirmajam žmogui ne tik savo intelektu apčiuopti pasaulį, bet ir pajusti įvairias emocijas.

Kai (skeptikai sakytų „jeigu“) homo sapiens sugebės išmokyti robotus tobulai imituoti žmogaus mąstymo procesus, šie irgi pažins baimės skonį. Ko bijojo „Tyrell Corporation“ pagaminti „Nexus 6“ kartos replikantai Ridley'o Scotto filme „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, mes žinome. Dabar bandau įsivaizduoti, kokie baimės demonai po 20 ar 30 metų lankys naktimis tyliai dirbančius mano dukros išmaniųjų namų gyventojus: indaplovę, mikrobangų krosnelę, dulkių siurblį, saulės energija įkraunamą ir autopiloto valdomą šeimos autovežimį.

Vis dėlto tai tolima ateitis. Kol rašau šį tekstą, būsimoji išmaniojo namo šeimininkė kitame kambaryje žiūri animacinį filmą „Sparnai“, stebi lėktuvėlio Dasčio nuotykius ir krūpčiodama šnibžda mamai: „Man baisu...“

I.

Emocijos leidžia suprasti pasaulį. Baimė yra viena tokių emocijų. Kartu ji iš esmės skiriasi nuo kitų mūsų patiriamų jausmų. Bet paprastai baimė mums labai mažai pasako apie patį baimės (grėsmės) objektą. Šis jausmas daugiau byloja apie mus nei tai, ko bijome. Baimė visuomet yra nukreipta į kokį nors objektą ir tas objektas nebūtinai realus. Galime bijoti ir nežinomybės. Tiesą sakant, nežinomybė dažnai mums daug baisesnė nei realūs pavojai. O jei žvelgtume iš evoliucionizmo požiūrio taško, baimės reiškinys paaiškinamas gan paprastai: gyvūnas arba žmogus, negebantis jausti baimės, turės mažiau galimybių išgyventi.

Emocijos nėra tai, kas tiesiog „duota“, o kai kas, ką galima kultivuoti ir keisti. Konkreti kultūra suformuoja normas, lemiančias individo ir visuomenės supratimą, kada ir kaip galima jausti ir reikšti konkrečias emocijas. Tad baimę iš esmės lemia individualios patirties, socialinių normų ir kultūros lauke susiformavusios taisyklės.

Bauginantys objektai priklauso nuo pasaulio vaizdinio, egzistuojančio mūsų individualioje bei kolektyvinėje sąmonėje, ir šiame vaizdinyje išskiriamų „pavojingų“ (todėl keliančių grėsmę, baimę) jėgų ir vietų sampratos. Baimė dažniausiai susijusi su puolimo arba pabėgimo veiksmais. Tačiau ne visada. O ilgai juntama baimė veikia itin negatyviai. Pavojų, baimę ir su ja susijusį stresą jaučiantys žmonės dažniausiai priima neteisingus ir net sau kenksmingus sprendimus.

II.

Įvairių sričių mokslininkai, tiriantys XXI a. visuomenės emocinę temperatūrą, beveik vienbalsiai sutaria, jog auksinis milijardas gyvena nuolatos jausdamas nerimą ir baimę. Norvegų filosofas Larsas Svedsenas, knygos „Baimės filosofija“ (2008) autorius, Vakarų pasaulyje susiklosčiusį sociokultūrinį klimatą apibūdina terminu „baimės kultūra“. Atrodo, baimė tapo visuotinė: ji ne tik atlieka lango, pro kurį žvelgiama į pasaulį, vaidmenį, bet ir tampa esmine pasaulio formas kuriančia jėga. L. Svedseno teigimu, kad ir kaip keistai skambėtų, būtent ši emocija XXI amžiuje susieja mūsų gyvenimus į vientisą visuomenės audinį. Tokios įžvalgos paradoksalumą išryškina civilizacijų raidos procesus nagrinėjančių istorikų atlikti tyrimai, kurių rezultatai leidžia konstatuoti: žmonija (ir ypač minėtas auksinis milijardas) dar niekada negyveno taip patogiai ir saugiai. Kodėl, nepaisydami šios aplinkybės, linkstame beveik viską interpretuoti ir vertinti pro baimės prizmę? Pamėginkime atsakyti pažvelgę į istorinį ekskursą.

Pirmajame tekste, kuriame baimė buvo aptarta iš kultūros istorijos perspektyvos („Literatūra ir menas“, 2019, Nr. 5), konstatavome, jog Vakarų Europos gyventojai XIV–XVIII a. bijojo daugybės dalykų. Svarbūs europiečių mentaliteto ir jaučiamos baimės pokyčiai įvyko Naujaisiais laikais, mokslui bei racionaliam mąstymui tapus vis svarbesniais kiekvieno žmogaus palydovais.

Tačiau nei Apšvietos, nei vėlesnėse epochose baimės archipelagas europiečių mąstymo, jausenų bei kolektyvinės vaizduotės sferose neišnyko. Žinoma, baimės kontūrai kito sulig baimės objektais, tačiau šios emocijos užvaldytas teritorijas žymintys rifai išliko aštrūs ir skaudžiai žeidė individus bei visuomenes. Joannos Bourke tyrimai („Fear: A Cultural History“, 2005) atskleidžia, kad XIX a. ir XX a. pradžioje didžioji Europos gyventojų dalis nuolat juto skurdo ir bado baimę. Sparčius industrializacijos ir urbanizacijos procesus patirianti visuomenė taip pat bijojo netikėtų ir didžiulę žalą atnešančių nelaimių traukiniuose, garlaiviuose, fabrikuose ir įvairiose miesto vietose. Šioje modernaus pasaulio erdvėje žmogaus matė tykančias didžiausias grėsmes, o inžinieriai, gaisrininkai, policininkai ir... draudimo agentai intensyviai bandė atrasti individo bei minios išgyvenimo miesto džiunglėse receptus.

XX a., neretai vadinamas kraštutinumų ir žiaurybių šimtmečiu, parodė, kad istorija gali dvasiškai traumuoti, fiziškai suluošinti ar net nužudyti praktiškai kiekvieną Europos gyventoją, todėl niekas negalėjo jaustis saugus (carinėje Rusijoje, vėliau – Sovietų Sąjungoje ir Vidurio Rytų Europoje ši baisi aksioma, deja, galiojo daug ilgiau). Šaltojo karo metais didžioji Vakarų ir Rytų blokų gyventojų dalis, kaip ir viduramžių žmonės, laukė pasaulio pabaigos, tik ji turėjo atei­ti ne pasirodžius keturiems Apokalipsės raiteliams, o pasigirdus branduolines galvutes nešančių raketų gausmui. Suirus Sovietų Sąjungai ir dvipolei pasaulio sistemai, anot J. Bourke, paskutinis XX a. dešimtmetis buvo persmelktas ne intensyvios baimės patyrimo, o tyliai rusenančio nerimo. Branduolinio armagedono baimę, kaip gyvenimo dominantę, pakeitė suvokimas, kad Vakarų pasaulio žmogus yra apsuptas daugybės nematomų pavojų – įvairių ligų, gamtos taršos, nusikaltimų.

Kultūros istorikai ir antropologai teigia, jog savo baimes mes įprastai suprojektuojame į kitą. Tačiau XX a. pabaigoje identifikuoti pavojingą kitą tapo daug sudėtingiau. Nes baimė lyg oras užpildė visą gyvenimo erdvę.

III.

L. Svedseno manymu, XXI a. žmogaus santykio su baime šaltinis esti mūsų sąmonėje, kur potencialios grėsmės virsta realiomis. Transformacija pirmiausia vyksta dėl mus supančių žiniasklaidos priemonių aktyvumo, kai pavieniai įvykiai pristatomi problemos, kuri esą gali paveikti mus visus, kontekste.

Baimė yra lengvai parduodama ir tuo pat metu linkusi sparčiai plėstis emocija, todėl medijos, siekdamos šiai emocijai suteikti kuo daugiau erdvės, nuolat mums pasakoja apie mirtinai pavojingus virusus, teroristus, pedofilus mokytojus arba kunigus, gamtos kataklizmus, ekologines katastrofas, užnuodytą ir vandenį. Mes tikime šiais pasakojimais, o niūrią realybę dar tamsesnėmis spalvomis nudažo įsitikinimas, kad rytoj viskas taps dar blogiau. Tačiau beveik niekam nerūpi, kad didžioji rizikos analitikų dalis tokias mūsų nuostatas negailestingai sukritikuotų pasitelkusi statistinius duomenis ir parodytų, jog daugelyje gyvenimo sričių pavojaus lygis ne kyla, o mažėja, ir todėl, tikėtina, rytoj viskas bus ne blogiau, o geriau (žr., pvz., švedų visuomenės sveikatos mokslų profesoriaus Hanso Roslingo knygą „Faktų galia“, 2018).

Šiuo atveju derėtų aptarti dar vieną medijų darbo su baime ypatybę. Žiniasklaida, skelbdama potencialias arba apskritai neegzistuojančias grėsmes, kartais sugeba pakeisti realybę. Klasikiniu medijų „darbo“ su baimės jausmu ir realybės transformavimo Šiaurės Amerikoje pavyzdžiu galima laikyti šiurpius žiniasklaidos pranešimus apie situaciją Naujajame Orleane, 2005 m. rugpjūčio pabaigoje praūžus 5 kategorijos uraganui „Katrina“. Prie televizorių ekranų prilipusiai ir iš siaubo krūpčiojančiai auditorijai CNN žurnalistai pasakojo apie paslaptingus snaiperius, kurie esą šaudė į gelbėtojų sraigtasparnius, ir gaujas, kurios esą metodiškai judėjo iš vieno rajono į kitą plėšdamos, žudydamos ir prievartaudamos visus, kas tik pasitaikė jų kelyje. Kitos žiniasklaidos priemonės taip pat aiškino apie beprecedenčio žiaurumo ir netgi kanibalizmo atvejus mieste. Baimė, švininiais debesimis apgulusi JAV visuomenę, Luizianos valstiją ir Naująjį Orleaną, apsunkino, lėtino ir netgi stabdė gelbėjimo operacijas, o tai lėmė uragano epicentre atsidūrusių žmonių, ypač evakuacijos iš ligoninių nesulaukusių pacientų, mirtį.

Nepriklausomos Lietuvos istorijoje taip pat pasitaikė intensyvių baimės skatinimo medijoje ir viešojoje erdvėje atvejų, sukrėtusią mūsų visuomenę ir netgi valstybę. Prisiminkime violetinę Garliavos istoriją, kurioje ryškus ne tik ciniškas žiniasklaidos, bet ir politikų vaidmuo.

IV.

Sunku nesutikti su L. Svedseno teiginiu, kad baimė – svarbus ne tik žmonių ar visuomenių, bet ir civilizacijų egzistavimo pagrindas. Juk baimės žymę galima aptikti beveik visuose objektuose ir reiškiniuose, kuriuos vystantis istorijai sukūrė žmonės: namuose, miestų sienose, įvairiuose daiktuose, ginkluose, įstatymuose, socialiniuose institutuose, mene, religijose.

Baimė taip pat itin susijusi su politika. Politinė baimė yra kuriama, puoselėjama ir nukreipiama, kai siekiama legitimuoti tam tikras politines praktikas. Intelektualinę baimės istoriją parašęs politikos teoretikas Robinas Corey’s („Fear: The History of a Political Idea“, 2004) teigia, kad paprastai politinės baimės sklaida yra susijusi su socialinių, politinių ir ekonominių hierarchijų, kurios skaido konkrečią visuomenę, kūrimo bei palaikymo pastanga. Kurdamas baimės, kaip idėjų istorijos, metmenis, R. Corey’s įvardija keturis mąstytojus: Thomasą Hobbesą, Charlesą de Montesquieu, Alexį de Tocqueville’į ir Hannah Arendt, kurių tekstai sulaukė itin didelio atgarsio ir paveikė Vakarų visuomenės savivoką.

Anglų filosofas Th. Hobbesas baimę linko interpretuoti kaip didžių ir ilgai egzistavusių visuomenių egzistencijos pagrindą. Baimė, T. Hobbeso nuomone, nėra civilizacijos antitezė, bet šios civilizacijos centrinė kategorija, jos savirealizacijos paskata. Politinė baimė yra valstybės vyrų parinkta konstrukcija, pakurstanti visuomenės aistrą veikti. T. Hobbesas tekstuose kėlė ir sprendė problemą, kaip įtikinti visuomenę bijoti „teisingų dalykų“.

Prancūzų mąstytojas Ch. de Montesquieu, kaip ir Th. Hobbesas, tikėjo, kad baimė yra politikos pagrindas. Tiesa, Ch. Montesquieu nemanė, jog baimė gali atliepti individo bei visuomenės poreikius ir prisidėti prie fizinio jų saugumo, ekonominės gerovės, moralinio savęs apibrėžimo, viešosios tvarkos įsigalėjimo. Politinę baimę Ch. Montesquieu suprato kaip despoto terorą. Despotas, pasitelkęs baimę, siekė atimti iš individo ir visuomenės saviraiškos, savivertės bei saviugdos galimybę, todėl šiems jo siekiams dera priešintis.

Prancūzų teisininkas ir mąstytojas A. de Tocqueville’is prabilo apie nerimo ir baimės jausmus, kuriuos sukūrė modernus pasaulis. Šiuo atveju baimė jau yra ne galios instrumentas, o nuolatinė žmogaus būsena: modernybėje be įprastos socialinės hierarchijos ir ryšių likę žmonės pasijuto neužtikrinti savimi, nesaugūs. Šiomis nejaukumo, neužtikrintumo ir nerimo sąlygomis, anot A. de Tocqueville’io, valstybė imasi kurti autoriteto struktūrą, mėgina žmones susieti tarpusavyje ir bent trumpam išvaduoti juos iš nerimo. Jis pirmasis masėse (ir kaip masės patiria nerimą dėl savo identiteto netvarumo) įžvelgė potencialų modernios tironijos šaltinį.

Mąstytojo pradėtą intelektualinę kelionę užbaigė H. Arendt. Ji parašė ne vieną tekstą, kuriame apmąstė totalitarizmo esmę, nukreipdama žvilgsnį į baimės epicentrą. H. Arendt nuomone, nacizmas ir stalinizmas buvo antipolitinės baimės triumfas – tai totalinis teroras, skirtas peržengti psichologinėms asmenybės riboms, sugriauti asmeninės laisvės ir atsakomybės sampratai. XX a. totalitarinės ideologijos laimėjo žmonių, kurie jautėsi vieniši ir nereikalingi, širdis ir protus ne dėl paties pažado, o todėl, kad padėjo išsivaduoti iš nerimo nelaisvės. Ar įmanoma stoti į akistatą su tokia tobulai veikiančia teroro mašina? H. Arendt manė, kad perpratus teroro esmę, jis nustoja kelti baimę.

Nors šiurpūs totalitarinių ideologijų eksperimentai žlugo, tačiau XXI a. susiformavusioje baimės kultūroje politinė baimė tebeveikia labai aktyviai, kuriamos įvairios „baimės koalicijos“, įnirtingai kovojančios tarpusavyje ir siekiančios mus priversti gyventi pagal tam tikrą politinį scenarijų. Anot R. Corey’o, bene svarbiausias objektas, kur link šiandien telkiasi politinė baimė, yra individo, grupės, visuomenės identitetas. Pasibaigus Šaltajam karui, anot knygos „Baimė: politinės idėjos istorija“ autoriaus, nebegalime pasakyti, kas esame ir ką veikiame.

P. S. Kaip (iš)gyventi baimės kultūroje?

Šį klausimą uždavęs L. Svedsenas negailestingas: „Mūsų baimė yra problema, kylanti drauge su mus supančia prabanga: gyvename pernelyg saugius gyvenimus, tad galime jaudintis dėl begalės mus supančių pavojų, kurie iš esmės neturi jokių prošvaisčių paveikti mūsų gyvenimo.“ Ko mums iš esmės reikia? Tikėjimo žmogaus galia ir mėginti pamažu išspręsti svarbias problemas. Kai kurios jų nėra tokios baisios, kokios gali pasirodyti.