Skubos laikais į anksčiau sukurtus spektaklius teatro kritikai atsigręžia retai. O gaila... Spektaklio „Senelės pasaka“ kūrybinė grupė 2007 m. pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią metų spektaklį vaikams. Tačiau ar žinome, kokiomis sąlygomis ir kiek laiko „Atviro rato“ aktoriai jį repetavo? Kur įvyko spektaklio premjera? Kuo aktoriams brangus vaidinimas? Ar gali patirti džiaugsmą gerokai vyresni žiūrovai, net nemokantys lietuvių kalbos, žiūrėdami ir kartu žaisdami spektaklį, skirtą vaikams?   
Vieną vasario popietę aktorius IEVĄ STUNDŽYTĘ, BENITĄ VASAUSKAITĘ, VYTAUTĄ LEISTRUMĄ ir JUSTĄ TERTELĮ, suvaidinusius šį spektaklį Menų spaustuvėje, paprašiau pasidalyti atsiminimais ir patirtim.

---

Spektaklį „Senelės pasaka“ kūrėte 2006 metais (režisierius ir scenovaizdžio autorius – Aidas Giniotis, scenografė ir kostiumų dailininkė – Ramunė Skrebūnaitė). Tų metų vasarą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigėte vaidybos bakalauro studijas, ką tik įteisinote teatro laboratorijos „Atviras ratas“ veiklą, reikėjo formuoti ir plėsti repertuarą.
I. Stundžytė. Kurti savo nepriklausomą teatrą nusprendėme dar studijuodami ketvirtame kurse. 2006-ųjų rugsėjo 22-oji – oficialus teatro laboratorijos „Atviras ratas“ gimtadienis. Tuo metu intensyviai vaidinome tik vieną spektaklį (jo pavadinimas tapo mūsų „vizitine kortele“ ir teatro laboratorijos pavadinimu), o kitus diplominius spektaklius – „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Luošys iš Ainišmano salos“, „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“ –­ vaidinome Keistuolių teatre. Taigi įkūrę teatrą gavome iš Aido Giniočio užduotį mąstyti, ką norime daryti toliau.
Kartą, per gastroles Šiauliuose, režisieriui užsiminiau, kad man vaikystėje didelį įspūdį padarė Salomėjos Nėries eilėraštis „Senelės pasaka“... Aidas Giniotis idėją patvirtino. Natūraliai susibūrė mūsų komanda: aš, Benita, Vytautas ir Justas. Aidas pasiūlė spektaklio vizualų sprendimą (užuo­laidėles su užrašytu eilėraščio tekstu). Idėja mus uždegė, ir realiai spektaklis gimė per dvi savaites. Nusipirkome užuolaidas, nudažėme jas teatre per dvi naktis, butaforas Laurynas Šavelis sumeist­ravo konstrukciją. Paraleliai repetavome etiudus. Ir pirmąją „Senelės pasaką“ suvaidinome gruodžio 15 dieną Vilniaus r. Kalvelių „Aušros“ gimnazijoje netoli Baltarusijos. Paskui „Senelės pasaką“ vaidinome Vilniaus mokytojų namuose, LMTA Mokomajame teatre – taip prasidėjo spektaklio gyvenimas...Kaip susiklosto tokia spektaklio struktūra, kai tiesioginį kurio nors aktoriaus bendravimą su vaikais keičia etiudas ar teatrinio koncerto numeris?
B. Vasauskaitė. Svarbūs keli veiksniai. Daug ką sugalvojome intuityviai. Rėmėmės mokykla, kurią išpažįsta Aidas Giniotis, kurią ir mes perėmėme. Dirbome savarankiškai. Atsimenu, nežinojome, kaip iki galo viską išspręsti. Režisierius nupiešė ant popieriaus užuolaidėles ir mes nudžiugome: „Aaa, štai kaip reikia!“ Ir tada viskas sukrito į savo vietas.
J. Tertelis. Pasakas žaidėme patys, o režisierius sudėliojo ritmiškai, suveržė spektaklį.
I. S. Režisierius pasiūlė du pagrindinius dalykus: užuolaidėles ir mūsų, kaip aktorių, aiškią išeities poziciją. Mes neapsimetinėjame personažais, o žaidžiame it vaikai Nėries eilėraštyje minimus veikėjus. Tada mums tai buvo naujas dalykas. Atsipalaidavome, atsirado azartas, nereikėjo galvoti, kaip patikti žiūrovams. Pirmiausia žaidimas turėjo būti smagus mums patiems. „Senelės pasakos“ struktūra artima spektaklio „Atviras ratas“ kompozicijai: pradedame nuo savęs, toliau seka nedideli etiudai, atsiranda siužetinė linija...
J. T. Taip iškilo Trečio brolio, Našlaitėlės, Eglės linijos. Salomėja Nėris „padiktavo“ kodinius pavadinimus etiudams. Taigi perskaitome kartu su vaikais eilėraščio posmą, kuris sufleruoja, apie ką bus etiudas, suvaidiname jį ir taip toliau.
V. Leistrumas. Kūrybinis procesas buvo malonus ir teikė daug džiaugsmo. Repetavome visur, kur tuo metu mus priėmė, daugiausia –­ Keistuolių teatro kambaryje. Repeticijų vieta reikšmės neturėjo.
J. T. Daug galvojome, kaip pakreipti pasaką apie „burtus, išdaigas velnių“, kad vaikams nebūtų baisu. Prisiminėme posakį apie krečiančius išdaigas mažuosius –­­ „vaikai, priėdę velnių“. Sugalvojome dainą apie mėgstančius išdykauti vaikus...

Taigi – pirmasis spektaklis: žiema, kelionė iš Vilniaus į nepažįstamus Kalvelius...
V. L. Teatro autobusiuko dar neturėjome, vežė mus savo automobiliu direktorė Eleonora Kasperūnienė.
J. T. Buvo ankstus rytas. Mokyklos aktų salė – maža, pastatėme dekoracijas. Artėjo Kalėdos. Vaikai laukė Senelio ir buvo persirengę karnavaliniais drabužėliais. Atsimenu, pirmoje eilėje sėdėjo „žmogus-voras“.
I. S. Vaikai į spektaklį atėjo nusiteikę didelei šventei, pasipuošę, laukiantys stebuklo. Mes jaudinomės, net drebėjo rankos, kai reikėjo groti dūdelėmis... Jaudinomės lygiai taip pat kaip vaikai, tad jaudulys mus sujungė...
J. T. Pusę spektaklio sėkmės lemia pasiduodantys žaidimui vaikai. „Senelės pasakos“ nelabai suvaidinsi, nes spektaklio kodas – „žaidžiame pasaką“. Kai užsidegę žaidžiame kartu su azartiškai nusiteikusiais vaikais ir tėveliais, spektaklis pavyksta.

Vilniečiams dabar spektaklį vaidinate didokoje Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Turbūt labai didelės erdvės šiam spektakliui nėra palankios: jei tenka plyšauti tolumoje sėdintiems žiūrovams, tampa neaišku, su kuo bendraujate...
J. T. „Senelės pasaka“ matė įvairiausių erdvių: ir Žvejų rūmus Klaipėdoje, kur didžioji salė talpina 1 100 žiūrovų, ir kamerines patalpas, kur glaudžiasi 20 žiūrovų.
B. V. Spektakliai skiriasi. „Senelės pasaka“ kiekvieną kartą kitokia. Tai lemia konkreti publika (mažučiai vaikai ar jau ūgtelėję), kaip ji linkusi bendrauti. Tarkime, maži vaikai bijo garso. Jiems stengiamės sukurti jaukią, šiltą atmosferą. Padykusius, ypač mokyklose klasėmis atėjusius vaikus, tenka ir suvaldyti. Su tėvais atėję vaikai elgiasi tykiau.
J. T. Tfu, tfu, tfu... Yra spektaklyje „Eglės žalčių karalienės“ epizodas, kai trečias brolis Jonas kviečia žiūrovus: „Pavaizduokime didelį mišką!“ Jei vaikai ir tėveliai nepasiduotų žaidimui, nežinau, kaip toliau spektaklis klostytųsi, sugriūtų visa linija... Arba jei nė vienas vaikas nesutiktų ateiti į sceną ir pabūti Ąžuolu, Uosiu, Beržu ir Drebule...
B. V. Tektų kitaip žaisti: aš, Eglė, prašyčiau Vytauto pabūti Ąžuolu...
V. L. Šiandien Ąžuolas buvo dvišakis, nes į sceną atbėgo du berniukai, panorėję juo būti. Paprastai Drebulė būna dvišakė...
Teko šį spektaklį Kaune vaidinti su sulaužyta ranka ir pradegintu kostiumu. Grimo kambaryje nusimečiau marškinius ir nepastebėjau, kad jie užkrito ant lempos. Pasklido svilėsių kvapas, bet nesupratome priežasties. Reikia eiti į sceną, pakeliu marškinius, žiūriu – didžiulė skylė! Spektaklio pradžioje kalbamės su žiūrovais, kokios pasakos mums patinka. Aš ir sakau: „Man labiausiai patinka pasakos, kuriose galima žaisti ir dūkti.“ Vienas tėvelis, regėdamas mano sugipsuotą ranką ir skylėtus marškinius, atitarė: „Matosi...“
J. T. Esame parengę ir anglišką šio spektaklio variantą. Patys išvertėme S. Nėries eilėraštį į anglų kalbą, surimavome.
O vaidinome angliškai 2008 m. spalio 24–28 d. Vašingtone, kai dalyvavome Europos Sąjungos finansuojamame kultūros projekte – tradiciniame tarptautiniame teatrų vaikams festivalyje „Kids Euro festival“, kurį kartu su ES šalių ambasadomis JAV organizuoja Prancūzijos ir Amerikos kultūros fondas. 
B. V. Vieną spektaklį vaidinome Nacionalinės geografijos auditorijoje, dar keturis –­ įvairiose Vašingtono mokyklose.
I. S. Amerikiečių vaikai aktyvesni. Jei jiems pateiki taisyklę, kad galima žaisti kartu, jie ta taisykle naudosis 100 procentų. Lietuvos vaikai – santūresni, dar abejoja, bijo... Amerikiečiai aktyviau reaguoja į veiksmą, muziką, ritmą. Jei brolis Jonas scenoje joja, visa salė joja kartu. Tada kilo mintis, kad reikia daugiau su amerikiečių vaikais judėti ir dainuoti. Žaidimas su publika tapo svarbesnis už pasaką.

Nebaugu netikėtumų? Šiandien, spektaklio metu, Vytauto Žąsinui Moliūgui ištarus:„Noriu skristi į dausas“, viena suaugusi žiūrovė dalykiškai pasmalsavo: „O kodėl?“
B. V. Reikia būti pasirengusiems improvizacijai.
V. L. Galimas pavojus, kad vaikai, ypač atėję klasėmis, per daug įsidūks ir nesutelks dėmesio į spektaklio veiksmą.
J. T. Kiekvieną kartą reikia jausti, kaip reaguoja publika. Išėję į sceną ir pasisveikinę: „Labas, vaikai!“, jaučiame, ar žiūrovai šiandien bus drąsūs, ar priešingai – reikės raminti. Jei salė labai didelė, reikia aiškiai susitarti su vaikais, kad jie plos ne delnais, o pirštų galiukais.
I. S. Spektaklio pradžioje turime per minutę įvertinti vaikų galimybes. Turbūt iš Aido Giniočio spektaklių vaikams patirties supratome, kad svarbiausia – aiškiai pateikti bendravimo taisykles. Ir vengiame neiginių, nesakome, kad „negalima“. Teikiame tik pozityvius siūlymus.
Esama šiuolaikinio žiūrovo problemos. Viena situacija, kai vaidiname svečiuose (mokyklose, netradicinėse erdvėse, pvz., biuruose), – žiūrovai tada jaučiasi esą šeimininkai ir santykis su aktoriais ne visada būna pagarbus. Kita situacija, kai žiūrovai ateina į teatrą. Bet ir tada pasitaiko tokių, kurie nemoka ar nežino, kaip deramai elgtis. Galbūt trūksta spektaklių, kuriuose vaikas jaustųsi esąs reikalingas, svarbus. Nors dabar kalbame apie vaikus, bet turime galvoje ir tėvelius, mokytojas, auklėtojas. Turime išmokti teigiamai pažvelgti vieni į kitus. Laisvo bendravimo idėja – galima daryti tai, ką siūlo aktoriai, galima nedaryti, prievartos nėra, tik gerbkime vieni kitus.

Ne pirmą kartą pastebiu, kad jūsų spektaklius lanko ir šeimos, kurioms lietuvių kalba nėra gimtoji. Turbūt žaidimo pradas, kuriuo remiatės, patrauklus įvairių tautybių žiūrovams, ir kalbiniai skirtumai tada taip negąsdina...
V. L. Natūralu: XXI amžius, internetas, Vilnius...
J. T. Spektaklyje yra ir edukacinis momentas: eilėraštį skaitome kartu su vaikais. Kai vaidiname ne lietuviškame krašte, jaučiame, kad vaikai skaito sunkiau, su akcentu. Kitas mažylis gal ir skaityti nemoka, bet jis mato, girdi, kaip kiti skaito, ir bando kartu.
B. V. Rytoj kaip tik „Senelės pasaką“ vaidinsime rusų mokykloje.
I. S. Šį spektaklį vaidinome ir (buvusiame) Tautinių mažumų ir išeivijos departamente. Tąsyk nebuvo nė vieno vaiko! Spektaklį žiūrėjo garbaus amžiaus pasaulio lietuviai iš Brazilijos, Argentinos, kitų tolimų kraštų, kai kurie ir lietuviškai nekalbėjo.

O kaip bendravote? Juk su garbaus amžiaus žmogumi nekalbėsi kaip su vaiku?
J. T. Aš pasakiau: šiandien vaikų salėje nėra, bet pamėginkime prisiminti vaikystę, žaidimus. Ir žmonės sutiko. Scenon pabūti Ąžuolu ir kitais medžiais išėjo gerokai vyresni už mus.
I. S. „Labas, vaikai!“ – kodinis pasisveikinimas. Vaikai nereiškia mažamečių. Vaikai – visi teatru tikintys žmonės, šviesiai mąstantys, fantazuojantys čia ir dabar. Skirtumas tas, kad vaikai nebijo, o suaugusieji jau įgiję kompleksų, patyrę traumų. Mes tiesiog kviečiame kurti kartu.

Šiais greito vartojimo laikais naujų spektaklių amžius trumpas – du, trys sezonai, ir viskas... „Senelės pasaka“ greitai įpusės septintus metus.
V. L. Toks tikras spektaklis pavyko: tikras žaidimas, tikras kūrybos procesas. Kol galėsime pajudėti ir žaisti, tol spektaklis ir gyvens. Gal net 60 metų sulaukę dar vaidinsime „Senelės pasaką“ kokioje nors didžiulėje arenoje! Ir užuolaidėlės tada bus 10 metrų ilgio, „sniegą“ pūs specialios mašinos, o mes vaikščiosime ant kojūkų...

Kalbėjosi Ridas Viskauskas