Mūsų žmonės vėl suvokė, kad yra dalykų, dėl kurių verta kentėti, kad dalykai, dėl kurių gali tekti kentėti, yra tie, dėl kurių verta gyventi, ir kad be jų visi mūsų menai, literatūra ir kultūra tampa vien darbais, vedančiais nuo rašomojo stalo iki algos lapelio ir atgal.

Jan Patočka, 1977 m.

 

Ieškant politinio blogio įveikos galimybių, verta atsigręžti į Lietuvoje dar menkai žinomą mąstytoją, kuris ne tik savo akimis regėjo ir patyrė politinį siaubą, bet ir intensyviai ieškojo filosofinių atsako blogiui formų. Jis – XX a. čekų filosofas, fenomenologas Janas Patoč­ka (1907–1977). Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad jo balsą vertėtų dažniau girdėti mūsų politinėse ir kultūrinėse diskusijose. Priklausome tam pačiam regionui, mus sieja panašios istorinės patirtys, tad turime gerą klausą jo tekstams ir pagrindinėms idėjoms. Metas rimtesnei pažinčiai dabar palankus. Pirma, Rusijos karas prieš Ukrainą stipriai aktualizuoja J. Patočkos samprotavimus apie pasiaukojimą ir sukrėstųjų solidarumą. Antra, kaip tik šiuo metu lietuviškąją raštiją svariai papildo esminių J. Patočkos tekstų vertimai: prieš dvejus metus leidykla „Phi knygos“ perleido jo „Eretiškas esė apie istorijos filosofiją“, o dabar rengiamas „Platono ir Europos“ vertimas. Trečia, J. Patočkos idėjos ir gyvenimo istorija atveria naują požiūrį į tokius jautrius klausimus kaip prisitaikymas, kolaboravimas ir pasipriešinimas, kurie Lietuvoje vis dar sukelia itin jautrių ginčų ir trauminių spazmų. 

 

Jan Patočka

 

 

Filosofo gyvenimas blogio akivaizdoje

 

J. Patočkos filosofinė vaizduotė neatsiejama nuo jo gyvenimo ir biografinių vingių. Blogis, politinė prie­spauda ir represijos lydėjo jį visą gyvenimą. Pakanka vien įvardyti pagrindinius riboženklius: Pirmasis pasaulinis karas; 1938 m. Miuncheno išdavystė, kai Sudetai, o netrukus ir visa Čekoslovakija buvo atiduoda Hitleriui; nacių okupacija; Antrasis pasaulinis karas; Šaltasis karas, kurį J. Patočka laikė Antrojo pasaulio karo tąsa; 1948 m. komunistų perversmas ir po jo įsivyravusios represijos; vilties blyksnis 1968 m. Prahos pavasario metu ir brutalus jo numalšinimas; tada stojusi vadinamoji sovietinė normalizacija, kai žmonės buvo sukaustyti dar sunkesnėmis grandinėmis; desperatiškas Jano Palacho susideginimas Vaclavo aikštėje 1969 m., protestuojant ne tik prieš režimą, bet ir prieš visuomenės apatiją.

Svarbiausias J. Patočkos biografijos epizodas nutiko gyvenimo pabaigoje – 1977 metais. Tuo laiku čekų intelektualai ir menininkai, tarp kurių pirmu smuiku grojo Václavas Havelas, ėmėsi burti disidentinį judėjimą „Chartija 77“. Jo tikslas, tiesą sakant, nebuvo labai radikalus: spausti komunistų valdžią, kad ši praktiškai laikytųsi to, kam pati įsipareigojo – ypač ką tik pasirašyto Helsinkio susitarimo ir jame įtvirtinto žmogaus teisių principo. Buvo nuspręsta, kad „Chartijai 77“ reikia turėti tris lyderius, kurie būtų vieši judėjimo veidai ir atliktų pagrindines funkcijas. Šalia V. Havelo ir Jiřío Hájeko trečiuoju veidu buvo pasiūlyta tapti J. Patočkai. Jis turėjo nemažai dvejonių, nes buvo jau solidaus amžiaus, šlubavo ir jo sveikata, tačiau visgi išdrįso priimti iššūkį. Iki to laiko jis atvirai nesipriešino režimui, bet ir nedarė kompromisų – 1948 m. neįstojo į komunistų partiją, todėl jam net 20 metų buvo draudžiama dėstyti universitete. Jam teko dirbti paraštinėse pozicijose – archyvuose ir bibliotekose,  – kartais ir įvairius fiziškai sunkius darbus. Laisvu laiku jis dėstė studentams uždaruose pogrindžio seminaruose, šie vėliau tapo legendiniai, ir toliau vystė savo filosofiją rašydamas į stalčių, pogrindžio savilaidą arba vokiškai, prancūziškai į užsienio leidinius. Kad ir kaip būtų, 1977 m. J. Patočkai išaušo lemtingas metas. Jis apsisprendė rizikuoti ir palikti savo riboto, bet visgi santykinio saugumo erdvę. Šis apsisprendimas nuosekliai plaukė iš paties J. Patočkos filosofijos. 

Paskelbus „Chartijos 77“ manifestą, prieš judėjimą buvo pradėta plati persekiojimo kampanija. V. Havelas buvo keliems mėnesiams pasodintas į kalėjimą ir J. Patočkai kartu su J. Hájeku teko atsakomybė užtikrinti judėjimo veiklą labai sudėtingomis sąlygomis. Saugumas disidentus pradėjo sodinti, tardyti, engti, atleidinėti iš darbo, imperatyviai siūlė išvykti iš šalies, prieš juos pradėta nuožmi šmeižto kampanija oficialiojoje spaudoje. Nepaisant solidaus amžiaus, J. Patočka ėmėsi lyderio vaidmens ir po poros mėnesių pogrindyje išleido du svarbius tekstus apie „Chartijos 77“ moralinius tikslus ir bendresnę dvasinę prasmę. Šie tekstai iškėlė moralinių principų, ypač žmogaus teisių, pirmenybę prieš politinius išskaičiavimus ir taip suteikė vertybinę dimensiją, o jos trūko oficialiajam „Chartijos 77“ manifestui, kuris saugumo sumetimais buvo surašytas sausa biurokratine kalba. Pogrindyje pasklidę J. Patočkos tekstai dar labiau sustiprino disidentų ryžtą, o sykiu ir režimo represijas autoriaus atžvilgiu. Jį ėmė vis rimčiau tardyti. Po paskutinio tardymo, trukusio apie 12 valandų, sveikata stipriai pašlijo ir po kelių dienų jis mirė. Nuo to laiko čekų disidentai ir „Chartijos 77“ bendražygiai J. Patočkos mirčiai suteikė martirologinį atspalvį, interpretuodami ją kaip pasiaukojimą dėl laisvės ir aukštesnių principų. 

Neatsitiktinai šiandien J. Patočka yra vadinamas čekų Sokratu arba Prahos Sokratu. Toks palyginimas pagrįstas: ne tik todėl, kad J. Patočkos mirtis ir jos filosofinis įprasminimas labai primena Sokrato likimą, bet ir todėl, kad Sokratas jam buvo vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių. Prie Sokrato jis grįždavo nuolatos, vis mėgindamas jį aktua­lizuoti kaip tikrosios, autentiškos filosofijos provaizdį. Po mirties J. Patočkos įtaka stipriai išaugo: jis tapo svarbus ne tik čekams, bet ir platesniam Vidurio ir Rytų Europos disidentų sąjūdžiui. Ko gero, reikšmingiausią poveikį jis padarė V. Havelui. Šis yra sakęs, kad J. Patočkos pirmoji knyga apie natūralųjį pasaulį iš esmės suformavo jo vertybinį kompasą. Jam taip pat didelį įspūdį paliko paskutinis jųdviejų pokalbis, vykęs kaip tik 12 valandų trukusio tardymo dieną. Tądien, per pietų pertrauką tarp tardymų, dėl palankaus sutapimo toje pačioje patalpoje atsidūrė V. Havelas su J. Patočka. Šis, nepaisydamas sudėtingų aplinkybių, lyg niekur nieko pradėjo savo eilinę paskaitą apie sielos nemirtingumą, gyvenimo ir mirties prasmę. Vėliau V. Havelas pripažino, kad per pokalbį patyrė kažką panašaus į moralinę transformaciją. Po dvejų metų V. Havelas parašė turbūt įtakingiausią šio regiono disidentinį tekstą „Begalių galia“, kuris ne tik dedikuotas J. Patoč­kai, bet ir iš esmės yra įkvėptas jo filosofijos dvasios. 

 

Pasiaukojimas ir trys egzistencijos judėjimai

 

J. Patočka buvo fenomenologas, Edmundo Husserlio ir Martino Heideggerio mokinys. Su E. Husserliu jie buvo labai suartėję, buvo jo asistentas, organizavo mokytojo vizitą ir paskaitas Prahoje. Taip pat studijavo pas M. Heideggerį. Galima sakyti, vienas esminių J. Patočkos viso gyvenimo užmojų buvo suderinti E. Husserlio ir M. Heideggerio svarbiausias įžvalgas ir intuicijas. Ar jam tai pavyko – atskiras klausimas. Dabar noriu tik bendrais bruožais aptarti keletą pagrindinių J. Patočkos idėjų ir sąvokų, kurios, mano galva, yra aktualios ir svarbios šiandien.

J. Patočka žmogaus egzistencijos visumą skaido į tris judėjimus. Pirmas, visiškai bazinis judėjimas yra įsišaknijimas. Ateidami į šį pasaulį esame apgaubiami rūpesčiu ir tėvų šiluma, kuri mums leidžia pamažu tapti integralia šio pasaulio dalimi, jame orientuotis, turėti savo vietą ir namus. Antras judėjimas yra darbas ir materialinis apsirūpinimas, tikslingas veikimas, mus įgalinantis įtvirtinti, pratęsti ir apsaugoti savo egzistenciją savo pačių jėgomis. Ypač svarbus tampa techninis ir mokslinis žmonijos tobulėjimas, leidžiantis vis geriau įvaldyti gamtos jėgas. Trečiasis judėjimas yra savitranscendencija, savęs peržengimas. Čia atskleidžiamas žmogaus būties atvirumas ir problemiškumas – tai, kas lig tol buvo akivaizdu, kas buvo nekritiškai priimama kaip duotybė pirmuose dviejuose judėjimuose, trečiajame tampa problemiška ir miglota. Žmogų apninka nuostaba dėl to, kad pasaulis ap­skritai egzistuoja, jam išryškėja ir žmogaus baigtinumo, ribotumo, mirtingumo horizontas, taigi žmogiškosios egzistencijos tiesa (ar bent jos intuicija). Visa, kas atrodė savaime suprantama, ypač rūpestis biologine ir materialine kasdienybės puse, dabar kritiškai užklausiama. Taip esame išmetami į būties atvirybės, nežinomybės, nesuprantamybės erdvę. Ši egzistencijos atvertis gali įgauti skirtingų formų – ne tik filosofinę nuostabą ir mąstymą, bet ir įvairių meninių, kultūrinių formų, taip pat autentišką politiškumą. Su trečiuoju judėjimu glaudžiai susijusi ir kita kertinė sąvoka – rūpestis siela. J. Patočka jį laikė Europos esme, kurią XX a. europiečiai tragiškai užmiršo, visą savo dėmesį ir energiją nukreipdami į technomokslą. Todėl čekų mąstytojui viena esminių perskyrų yra tarp paviršinio, neproblemiško, į saugumą ir daiktinę gerovę orientuoto gyvenimo ir drąsaus, rizikingo šuolio į nežinomybę, problemiškumą ir gilesnės prasmės paieškas. Čia kertinis provaizdis yra Sokratas, kuris savo klausinėjimu radikaliai sudrumstė konformistišką atėniečių gyvenimą ir už tai galiausiai pelnė mirties bausmę. 

Ilgus metus J. Patočkai buvo draudžiama dėstyti ir spausdinti savo tekstus, o jo šalį vienas po kito trypė totalitariniai režimai. Tokiomis sąlygomis trečiajam egzistencijos judėjimui lieka labai nedaug erdvės. Sovietinis režimas sukūrė tokią sistemą, kurioje didžioji dalis žmonių turėjo tenkintis tik antruoju judėjimu. Mainais už politinį pasyvumą ir prisitaikymą, režimas sudarė sąlygas dirbti, pragyventi, vartoti, užsiimti privačiais reikalais. V. Havelas taip apibūdino šią padėtį: ši tvarka iš esmės buvo morgo arba kapinių tvarka. Patočkos žodžiais, esant tokiai tvarkai būties tiesa ir prasmė lieka užtemdytos, žmonės gyvena inertiškai ir pasyviai, nerealizuodami savo laisvės ir atsakomybės. Toks gyvenimo modelis visiškai atitinka technomokslo pasaulėvaizdį, nes techninis požiūris žmones traktuoja kaip išteklių, kaip eilinį energijos rezervą, kurį galima panaudoti dar tobuliau įvaldant gamtą ir visatą. Technomokslo civilizacija yra grynoji imanencija, koordinačių sistema, kurioje nėra jokių hierarchinių skirčių, jokio aukščiau ir žemiau – visi esiniai, taip pat ir žmonės, yra tos pačios skaitinės, kiekybinės skalės dalys. Visi esame toje pačioje plokštumoje, matuojami tais pačiais naudos ir efektyvumo kriterijais. Ir štai šiame horizonte, bent jau retkarčiais, lyg stebuklas pasirodo pasiaukojimas – išimtiniai žmonių veiksmai, kurie įskelia problemiškumo žiežirbą ir pertraukia techninį-ekonominį automatizmą. Jei imtume J. Patočkos gyvenamojo laiko pavyzdžius, kaip pasiaukojimo atvejus galėtume išskirti Prahos pavasarį, J. Palacho susideginimą ir „Chartiją 77“, taigi ir paties J. Patočkos veiksmus. Jei galvotume apie mums artimesnius pavyzdžius, galėtume paminėti Lietuvos partizanus, Romo Kalantos susideginimą, disidentų veiklą, Sausio 13-ąją. O šiandien, žinoma, ryškiausiai švyti ukrainiečių pasiaukojimas. 

Kuo toks reikšmingas pasiaukojimas? Jis žymi vertybinių hierarchijų sugrįžimą, transcendencijos įsiveržimą grynosios imanencijos terpėje, aktyvumo ir drąsos pliūpsnį pasyvumo ir abejingumo rutinoje. Pasiaukojimas suproblemina tai, kas iki šiol atrodė neproblemiška, nušviečia ir atveria tai, kas buvo paslėpta ar ignoruojama. Jis atskleidžia ir primena, kad už biologinius ir materialinius gyvenimo aspektus svarbesni laisvės, prasmės ir teisingumo vektoriai. Paradoksaliai tariant, pasiaukojimas primena, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų už patį gyvenimą (fizine prasme). Ko gero, ryškiausias ir skaudžiausias pavyzdys čia būtų J. Palacho (arba R. Kalantos) susideginimas, kai tragišku būdu apnuoginama, kas ilgą laiką tūnojo šešėliuose, kas buvo viešai neįvardinta ir neįveiksminta. J. Palachas savotiškai trenkia antausį ne tik represiniam režimui, bet ir visuomenei, kuri pasyviai susitaiko su vergovės statusu, taigi priima subjektiškumo, laisvės praradimą. Todėl pasiaukojimas nėra vien gražus, pozityvus reiškinys. Ypač jauno žmogaus savižudybės atveju jis kritiškai užklausia: kokia tai visuomenė, kuriai išbudinti prireikė itin radikalaus veiksmo? Nejau visuomenė tokia pasyvi ir abejinga, kad jai supurtyti to reikia? Juoba kad J. Palacho susideginimas nepasiekė savo tikslo – sovietinė normalizacija ir toliau vyko kaip vykusi. Lygiai kaip ir „Chartija 77“ ne iš karto pasiekė savo tikrąjį tikslą – Aksominė revoliucija Čekoslovakijoje įvyko tik po 12 metų. Vis dėlto J. Patočkai pasiaukojimas žymi būties tiesos ir laisvės realizavimo momentą, kuris, kartą pasirodęs, visiškai naujai apšviečia bendruomenės gyvenimą.

 

Pasipriešinimas, karas ir sukrėstųjų solidarumas

 

Galiausiai prieinu prie man įdomiausios J. Patočkos sąvokos. Autentiškas pasiaukojimas formuoja sukrėstųjų solidarumą. Šis bendrystės pojūtis kyla iš egzistencinio trapumo ir apsinuoginimo pavojaus akivaizdoje, jungia tuos, kurie išdrįso imtis atsakomybės ir pasipriešinti tironijai. Toks solidarumas nėra politinis-partinis: sukrėstųjų solidarumą gali kultivuoti skirtingų pažiūrų ir vertybių žmonės. Esmė čia gilesnė, galima sakyti, ontologinė – tai yra būties prasmės ir tiesos atverties momentas, kurį savo veiksmais realizuoja ir įveiksmina konkretūs žmonės. Jau vėliau kaip antrinis veiksmas gali būti politinis ir ideologinis susiskirstymas, bet pats pirminis judesys yra pasiaukojimas ir per jį išryškėjanti žmogiškosios egzistencijos situacija, mūsų istoriškumas ir mirtingumas, laisvė ir atsakomybė, ir – tai ypač svarbu J. Patočkai – fundamentalus technomokslo civilizacijos pagrindų permąstymas, kai suabejojame ir atsisakome aklai vadovautis požiūriu, esą žmogus tėra išteklius. Beje, istoriškumą čia paminėjau neatsitiktinai. Patočka istorijos gimimą siejo su vienalaikiu politikos ir filosofijos gimimu Atėnuose, ir ją tapatino su sąmoningu žmogaus atsakomybės už savo likimą prisiėmimu. Istorija – ne žmogui išoriška, nuo jo nepriklausoma įvykių tėkmė ir jų kruopštus registravimas, o asmens laisvės ir savideterminacijos įsisąmoninimas, lydimas aktyvaus atsakomybės įveiksminimo. Kitaip tariant, istorija – ne anoniminės struktūros ir dėsningumai, o dėsningumų pertrūkiai ir įtrūkiai, generuojami žmonių mąstymo, valios ir spontaniškumo. 

Įdomu, kad sukrėstųjų solidarumą J. Patočka sieja ne tik su pasiaukojimu išsilaisvinimo judėjimuose, bet ir su karo patirtimi (filosofo atspirties taškas – Pirmasis pasaulinis karas). Pasak filosofo, fronto linijos patirtis radikaliai keičia karių būties suvokimą. Jis tampa nesuderinamas su įprastu taikos būviu, todėl veteranams dažniausiai labai sunku grįžti į visuomenę. Šis ypatumas dar sykį atskleidžia pasiaukojimo dviprasmybę. Tipinis herojinis pasaulėvaizdis pasiaukojimą pristato kaip vienareikšmį ir savaime suprantamą gėrį. Tokia nuostata neretai prasilenkia su realia frontą patyrusiųjų patirtimi, kai atsiveria pasaulio sudėtingumas ir karinių-politinių lozungų beprasmybė. Todėl bent dalis iš fronto grįžusiųjų stipriai susvetimėja su karo nepatyrusia visuomene. Problema ta, kad įprastas nacionalistinis naratyvas karius traktuoja instrumentiškai, tik kaip priemones ar funkcijas, o ne kaip asmenis, kurių patyrimas nusipelno nuoširdaus išklausymo ir tikro, nebutaforinio, neideologizuoto atminimo. Kai kariai matomi tik kaip funkcijos, sraigteliai arba skaičiai, standartinis naratyvas iš esmės pratęsia, netgi užaštrina ir radikalizuoja technomokslo požiūrį į žmogų kaip į išteklių, mat šiuo atveju jau pati žmogaus gyvybė yra pajungiama priemonių-tikslų logikai. 

Todėl tikras pasiaukojimas turėtų vesti ne vien į išsilaisvinimą ar gynybinę karinę pergalę (nors tai irgi labai svarbu – be šio pagrindo visi kiti svarstymai apskritai netenka prasmės), bet užgriebti fundamentaliau – permąstyti mūsų bendrabūvio pagrindus. Pasak J. Patočkos, momentinė bendrystė tampa sukrėstųjų solidarumu tik tuomet, kai „pasikeičia ir pagrindinių gyvenimo reikšmių kraštovaizdis“. Kiek suprantu J. Patočką, mintis čia daugmaž tokia: jeigu po nepriklausomybės atgavimo ar laimėto karo mes iš esmės ir toliau vienas kitą traktuosime instrumentiškai, kaip priemones mūsų savanaudiškiems tikslams įgyvendinti, jeigu gamtą matysime tik kaip išteklių rezervuarą, kurį reikia bet kokia kaina išsunkti ir aproprijuoti žmonijos naudai, jeigu, užuot rūpinęsi siela, ir toliau rūpinsimės tik biologiniais ir vartojimo poreikiais, pasiaukojimas nebus sukūręs nieko naujo. Kitaip tariant, jeigu po sukrėtimo viskas grįžta į senas vėžes, jei mūsų pasaulėvaizdis nė kiek nepasikeičia, neišvengiamai sumenksta ir pasiaukojimo prasmė, jo egzistencinis potencialas. Ir ši įžvalga šiandien taikytina ne tiek Ukrainai (apie Rusiją net nėra ko kalbėti), kiek Vakarams. Ukrainoje mažiausiai nuo Maidano revoliucijos yra užgimęs tikras sukrėstųjų solidarumas, giliai transformuojantis žmonių tarpusavio santykių pagrindus, o Vakaruose šis supurtymas dar toli gražu nepasiekė sielos gelmių. Ten vis dar labai daug noro sugrįžti į „business as usual“ režimą, iš esmės į ekonominį pasaulio suvokimą arba į antrąjį egzistencijos judėjimą. J. Patočkos idėjos, kurias pristačiau tik punktyriškai, duoda naujų ir labai reikalingų impulsų permąstyti dabartinę situaciją. Net jei čekų filosofo idėjos ir nėra visiškai naujos ar originalios, J. Patočka yra reikšmingas tuo, kad už jas laidavo savo gyvenimu ir asmeniškai prisiimta atsakomybe. Ne toks jau dažnas atvejis, kai intelektualo žodžiai atitinka jo veiksmus ir sprendimus.

 

Tekstas parengtas pagal šių metų „Šiaurės vasaroje“ skaitytą pranešimą. Forumo tema: „Pasikalbėkime apie siaubą“.

 

 

Simas Čelutka – filosofijos mokslų daktaras, VU TSPMI dėstytojas.