Personažas atsisveikina

Vilnius, Šv. Jonų bažnyčia, guli pašarvotas rašytojas Romualdas Granauskas.
Jau įpusėjusios mišios, kunigas Julius Sasnauskas įkvėptai jau pakalbėjęs apie didelį rašytoją, paliekantį šią ašarų pakalnę mums.
Bažnyčia artipilnė, kas sėdi kairėj, kas dešinėj. Ir štai plačiu vidurio taku ateina ji – padėvėta boloninė striukė, megzta kepuraitė, kairėj rankoj plastiko maišelis su buteliu (regis, mineralinio), kažin kokiu žurnalu ir turbūt valgio saujele. Eina iš lėto, lyg šiaip viena pati vaikštinėtų, pastovi greta čia pat sėdinčio Vytauto Landsbergio, pajuda arčiau karsto, grįžta prie klauptų ir pašlamėjusi atsisėda.
Pasiuntinė! Granausko prozos personažas.

Nemoku pasakodamas sustoti ten, kur mokėjo Granauskas.
Mačiau, kad buvo ji ir kapinėse. Dėl to nepaminėjau jos savo kalboje prie kapo, nors toks ketinimas staiga buvo šmėstelėjęs.
Pabaiga, kuri gadina viską. Manau, nors negalėjau matyti, kad buvo ji ir prie gedulingųjų pietų stalo.
O gal ji nieko ir negadina, tokia galima pabaiga. Personažas savo vaidmenį turi atlikti iki galo. Atsisveikinti, atsiskirti nuo Autoriaus.

2014 10 31

 

Paraiška

Posėdis. Vakar.
Atėjau nusiteikęs taikingai. Ir nusiteikęs taip laikytis. Amžius vis dėlto, plika galva, patirtis, atsiprašant.
Bet prasidėjo kalbos apie paraiškos formą. Paraiškos kultūros projektui paremti. Ankstesnę paraiškos formą buvau matęs, dabar pamačiau patobulintą.
Taikingas nusiteikimas žlugo. Visai neketinau, bet pratrūkau.
Visi pertekliniai reikalavimai, kurie brukami į paraiškų formas, atsiranda dėl valdininkijos ir biurokratijos pertekliaus. Prisigalvojama visokiausių dalykų, tarkime, reikalavimų, kad būtų deklaruota, kiek projektą realizuojant dalyvaus invalidų, kiek mėgėjų ir kiek profesionalų, t. y. šiuo būdu norima suvaidinti tyrimą, kuris turi būti daromas kitaip ir kuriam, beje, numatytos įspūdingos lėšos. Tokius reikalavimus į paraiškų formas kiša valdininkai, laisvalaikiu nuo kavogerių turintys ką nors sugalvoti (viršininkai gi spaudžia, reikia pademonstruoti savo gebėjimus), ir čia ES veiklos archyvas tampa patogiu patarėju.
Pats sau manau, kad paraiškos forma turi būti patogi ir paslaugi jos teikėjams, nes didžioji dalis tų teikėjų yra kultūros darbą dirbantys, mokantys ir norintys jį tęsti žmonės. Jie jaučia pareigą, turi sumanymų, nori juos įgyvendinti, moka tą daryti, – tai kam juos dulkinti absurdiškais reikalavimais? Juos reikia palaikyti, įteigti supratimą, kad ir jie, ir Kultūros taryba, ir Kultūros ministerija dirba tą patį darbą. Ar yra kitaip?
Kas vyksta, kai paraiškos formos reikalavimai skamba absurdiškai? Visi, kurie tas paraiškas rašo, arba siunta, arba sardoniškai juokiasi. Kam tai gali patikti? Ar niekam iš kultūros valdovų nerūpi, kad jų veiksmai išjuokiami šimtuose įstaigų? Kur čia kultūra, jeigu rimtai?

2014 09 24

 

* * *
Toliau apie tą patį.
Ką seniai esu pagalvojęs.
Visokių gairių, priemonių, programų, paraiškų ir kitokių norminių aktų rašytojams pavyksta sukurti tokią situaciją: oriausiems jų skaitytojams paaiškėja, kad jau neverta prasidėti, kad reikalavimai žemina, ir jie ieško paramos kitur (geriausias atvejis) arba depresuoja ir baigia savo veiklą (dažnesnis, manau, atvejis).
Ar tai sąmoninga politinė pastanga, ar nesupratimas – bijau pasakyti. Jeigu sąmoninga – tai tikslas koks? Atstokit? Leiskit mums ramiai valdininkauti?
Dar iš to posėdžio. Viena iš ministerijos ponių pareiškia, kad tokių išplėtotų paraiškų pageidaujantys patys jų teikėjai! Čia tai bent.
Viltis. Kitam posėdžiui buvo vis dėlto parengta supaprastinta, humanizuota paraiškos forma.
Turiu užsirašyti dar vieną įspūdį. Iš to laiko, kai teko būti Kultūros ir meno tarybos pirmininku (maždaug prieš dešimtmetį), prisimenu – visi posėdžio dalyviai kalba, įrodinėja, barasi, net rėkia, sunku suvaldyti. Dabartinių posėdžių dalyvių dominuojanti veikla –­ kantrus, apdairus patylėjimas.
Posėdžius tvarkančių valdininkų naujausias stilius – susitvarkyti taip, kad nebūtų aišku, kas yra nutarta.

 

* * *
Pasaulio futbolo čempionatas. Įsijungiu susitikimo transliaciją per LRT. Maždaug dešimtąją rungtynių minutę. Komandos nėra man gerai žinomos. Be abejo, rūpi suprasti, kurios komandos apranga balta, kurios oranžinė, kurios vartai kairėj, kurios dešinėj. Tad atidžiai klausausi komentatoriaus. Visko prisiklausau –­ jis sako žaidėjų pavardes, pasakoja, kokiam kokios šalies klubui paprastai atstovauja tas ar kitas, mini kontraktų sumas, pateikia žinių apie futbolininkų santykius su treneriais ir komandos draugais, primena, kurie jau yra įmušę įvarčių ankstesniuose čempionato susitikimuose ir t. t., ir pan. Ir tik po pusvalandžio, kėliniui baigiantis, pirmą kartą pasako vieną sakinį, galų gale paaiškinantį man, kokių šalių komandos žaidžia ir kurios vartai kurioje pusėje. Tai akivaizdi profesinė komentatoriaus klaida ir paprasčiausio susivokimo stoka. Plaukianti iš klaidingo įsitikinimo, kad kiekvienas žiūrovas beveik viską žino pats ir kad visi žiūri susitikimą nuo pirmos iki paskutinės minutės. Esu įsitikinęs, kad rungtynių komentatorius tiesiog privalo kas penketą minučių rasti būdą pasakyti žiūrovams, kas čia vyksta ir kokia dabar padėtis. Tą patį turėtų daryti ilgų radijo pokalbių vedėjai, – vis priminti, kas yra kalbinamas ir kokia tema.
Kodėl visa tai užsirašau?
Man tenka vesti daug literatūrinių susitikimų arba dalyvauti juose – kaip kalbančiajam ir kaip klausytojui.
Apie susitikimo svarbiausiąjį subjektą – sukaktuvininką, sutinkamos naujos knygos autorių, šiaip autorinio vakaro herojų – kalba kas nors iš mano kolegų kritikų arba iš rašytojų, sutinkančių kalbėti apie kitus.
Girdžiu ir matau, kuo toliau, tuo dažniau: sakoma daugybė subtilybių, minimos detalės ir atskiri epizodai, daug cituojama, juokaujama operuojant mažai kam suprantamomis užuominomis ir t. t., ir pan.
Svarbiausieji dalykai nepasakomi, gal įsivaizduojant, kad per menka „kartoti žinomas tiesas", ir štai vakaro herojus styro prieš publiką kaip nežinomas, be įžodinto jo kūrybos branduolio, tik aplipintas subtilybių bei pašmaikštavimų plunksnelėmis. Niekas nepasakė, kokiai komandai jis atstovauja ir į kokius vartus nusitaikęs.
Ypač tai paaiškėja, kai pasiguodžia susitikime buvę žurnalistai. Rašydami apie tokį vakarą, neranda ką persakyti ar pacituoti.

2014 06 23

 

* * *
Šių metų pradžioje turėjau galimybę panardyti po Justino Marcinkevičiaus ir Marcelijaus Martinaičio rankraščius. Ir štai sapnas.
Sapnuoju žinomų poezijos kūrinių rankraštinių versijų (ankstesnių) skaitymą. Sapne buvo aiškiai matyti, kaip į tas versijas brovėsi netikę žodžiai ir posakiai – nudėvėti, atstovaujantys „štampuotiems" vaizdams bei įvaizdžiams, svetimiems (buvusiems) kalbėjimams, net ir ideologinėms klišėms, kurias primetė, „įterpė" atkakliai veikiančios sumanios konjunktūros pajėgos. Kartu buvo matyti, kaip poetas tolydžio išpurto visus teršalus.
Kai tas versijas skaičiau, sąmonėje buvo atsiradęs lyg ir koks lokatorius, kuris neklysdamas fiksavo taršos šaltinius. Sapnas buvo panašus į siaubo filmą, nes tekstų užteršimo veiksmas atrodė esąs nesulaikomas, atkaklus, didžiulio masto, taigi tiesiog purtantis.
Prabudus: kur tas lokatorius, kur?
Po ranka tik žadintuvas.

2014 04 11

 

* * *
Vis pagalvoju, kad literatūrologija beveik nesusitinka su sociologija. Paprasčiau sakant, jeigu net ir paskelbiama šiek tiek faktų, jie lieka patys sau, be vertinimų ir interpretacijų.
Tarkim, pasirodo žinia, kokių grožinės literatūros autorių knygos turi didžiausią paklausą Lietuvos bibliotekose. (Jeigu bibliotekose – tai gal ir knygynuose?) Tokią informaciją skelbia LATGA, ir ši informacija patikima, nes grindžiama tiksliais bibliotekų pranešimais. Štai vartau žinias apie populiariausius 2013 m. autorius. Irenos Buivydaitės-Kupčinskienės knygų bibliotekose ėmė daugiau nei 15 tūkstančių skaitytojų. Tuoj po jos, žiūrint į populiariausiųjų dešimtu­ką, švyti Elena de Strozzi, priglunda Vytautas Ažušilis, dviem tūkstančiais „ėmimų" nuo jo atsilieka Vytautas Račickas, daugiau nei tūkstančiu nuo pastarojo – Vytautas V. Landsbergis. Dešimtuko antroje žemesnėje pusėje po Daivos Vaitkevičiūtės pasirodo literatūros tyrinėjimuose ir vertybių hierarchijoje dažniau minimų pavardžių: Justinas Marcinkevičius, Jurga Ivanauskaitė, Romualdas Granauskas, Sigitas Parulskis. Bent dvi pavardes mintyse tuojau susiejame ne tik su pelnytu populiarumu, bet ir su mokymo bei studijų programomis. Liepta skaityti, tai ir ima!
Netikėtumų čia nedaug. Popmuzika visada ir visur populiaresnė už klasikinę. Pramogų lektūra, tarkim, meilės romanai (vienos apklausos apžvalgoje neseniai išgirdau nuostabią sąvoką romantinė literatūra), nuotykių proza kuriama siekiant populiarumo, ir kai kam pavyksta, ir tegul taip būna, yra žmonių, kurie laisvalaikio pasiskaitymą suvokia būtent taip.
Įdomiau ir, tiesą sakant, visai smagu greta popso matyti neabejotinai vertingą literatūrą. Lietuvių skaitytojai dėl to nusipelno pagarbos. Galima atsargiai teigti, kad tai ir mokyklos, ir literatūros propaguotojų bei recenzentų pastangų rezultatas. Ir galima drąsiau sakyti, kad literatūros menas vertinamas, atpažįstamas, kad esama tikro poreikio būti su juo ir jame. Abejočiau, ar, nežinia kaip sulaukę panašaus tikslumo žinių apie muzikos vartotojus, pamatytume panašų santykį. Vargu. Gal literatūra tvirčiau sukibusi su tautinėmis aspiracijomis, gal skaitymas brangus ir kaip meilė savo kalbai, gal...
Šiuos įsivaizdavimus netikėtai patvirtina pritrenkianti žinia.
Taip, I. Buivydaitė-Kupčinskienė su keturiomis knygomis, visų jų „ėmimus" sudėjus, yra skaitomiausia. Bet išaiškinta ir tai, kuri viena konkreti knyga 2013 m. bibliotekų skaitytojų imta daugiausiai kartų. Ir toji knyga yra – Donaldo Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys"! Štai šią žinią ir vadinu pritrenkiančia. Kaip ir dar vieną. Populiariausia moks­linės literatūros autorė, bibliotekų liudijimu, tais metais buvo Viktorija Daujotytė.
Viktorija, mieloji, štai Tau ir lemta interpretuoti realijas, apie kurias čia užsiminiau.
Atleisk, dar kartą pajuokavau.

 

„Už Lietuvą, vyrai!"

Paanalizuokime šį Seimo nario Petro Gražulio šūksnį.
Dažniausiai atrodo, kad įžodinti panašių poelgių supratimo neverta, viskas visiems ir taip aišku. Bet kartais paaiškėja, kad visų apie juos buvo pagalvota tik šiek tiek, mintis iki galo nenuėjusi.
Analizei reikia faktų ir aplinkybių paprasčiausio aprašo, bent kiek semiotikos ir racionalaus mąstymo.
Taigi gėjų eitynės Vilniuje, homoseksualų teisių demonstracija. Gražulis, jau anksčiau pagarsėjęs kaip šio judėjimo aktyvus oponentas, artėja prie demonstrantų, triukšmauja, susistumdo su eitynes prižiūrinčiais policininkais. Pastarieji, neįstengę sulaikyti jo žodžiais ir užtvaromis, panaudoja „fizinę jėgą" – ima už rankų ir kojų ir neša toliau nuo demonstrantų. Puikus vaizdelis fotografams ir TV operatoriams. Taip nešamas Gražulis šaukia „Už Lietuvą, vyrai!" Nufotografuota, aprašyta, nufilmuota, parodyta, daug kartų.
Pamatęs šio įvykio reportažą, prisimenu, žmonai iš karto pasakiau:
– Nuostabi Petro Gražulio rinkiminė kampanija. Ir jokių išlaidų. O Seimo nario mandatas ilgam užtikrintas.
Man, kaip literatūros žmogui, daugiausiai minčių sukelia pats tekstas: „Už Lietuvą, vyrai!"
Jis netikėtas.
Kokių šūksnių galima buvo tikėtis, racionaliai suvokiant konkrečią situaciją? Kokių nors žodžių prieš gėjus, visokius iškrypėlius, už tradicinę šeimą ir pan.
Bet tekstas buvo toks, kokį girdėjome.
Ar šūksnis buvo iš anksto sugalvotas? Neatmeskime.
Bet labiau tikėtina, kad impulsyvus.
Šiaip ar taip – labai vykęs!
Kas juo pasakyta?
Akcentuota lytis (vyrai). Deklaruota, kad tai valstybinis, tautinis reikalas (už Lietuvą). Netiesiogiai, bet aiškiai paskelbta, kad tik tikras vyras ir tikra moteris yra tikri lietuviai.
Šūksnio ženklų sistemai priklauso vyro vaidmens pozicija tautiškose dainose, padavimuose ir legendose. „Tautiškoje giemėje", prisiminkime –
Tu didvyrių žemė.
Arba kytras politikas, arba gabus improvizatorius.
Kam tas arba? Gali būti lietuviška mišrainė.
Aidas Marčėnas savo „Sakiniuose" vieną vyrišką organą pavadino ne kaip kitaip, o mano gražulis.

 

Rūšiuokime atliekas

Žiūrint iš balkono gatvės pusėn.
Atliekų konteineriai. Mėlynas – popieriaus. Žalias – stiklo. Geltonas – plastmasės. Nuo seno stovintys –­ buitinėms atliekoms. Tamsiai žalias nedidukas su nupieštu šuneliu – geriausių žmogaus draugų išmatoms.
Matau, kad jaunuoliai, atsinešę krepšius, rūšiuoja ypač kruopščiai. Bet vyresnieji irgi vis dažniau. Jau nekalbant apie sąmoningus kolegas rašytojus.
Baigiasi diena. Dirbome darbus, skaitėme, klausėmės radijo, žiūrėjome televizorių, naršėme internete.
Surūšiuokime atliekas.
Kas į mėlyną, kas į žalią, kas į geltoną. Į dėžę su šunelio atvaizdu irgi bus ką dėti.
Išsivalykime galvas!