Šiek tiek istorijos padeda perprasti mitus

Daugiau nei prieš tūkstantį metų vikingų pirkliai rado kelią į pietus. Šis vedė Dniepro upe per prekybos ir mainų vietovę, vadinamą Kijevu, o tada leidosi net ir jiems mirtinais slenksčiais. Vergai nešė valtis, ant upės krantų liko runos žuvusiems pagerbti. Šie vikingai save vadino „rus“.

Senoji Chazarija byrėjo. VIII a., maždaug tada, kai vyko Tūro mūšis, Kaukaze chazarai sustabdė islamo veržimąsi. Dalis, o gal ir visa chazarų diduomenė atsivertė į judaizmą. Vikingai, sujungę skirtingus papročius ir leksiką, iš jų perėmė Kijevo duokles. Savo vadovus vadino „kaganais“.

 

Ukrainos palaikymo mitingas Niujorke. Vytenio Jankūno nuotrauka

 

Vikingai suprato, kad perėjus į monoteistinę religiją įgyjama galia. Pagonys rusėnai, prieš pasikrikštydami, svarstė priimti judaizmą arba islamą. Manoma, kad atsivertęs valdovas Valdemaras (arba Volodymyras, kurį rusai vėliau pavadino Vladimiru) Kijevą pirmiausia valdė kaip pagonis. Pasak arabų šaltinių, anksčiau jis, kaip musulmonas, valdė kitą miestą.

Spalvinga, bet įprasta. Tūkstantmečių sandūroje vikingai prisidėjo kuriant valstybę. Kijevo Rusia priėmė įprastą politinį sprendimą – princesę ištekino už Prancūzijos karaliaus. Problemos dėl sosto įpėdinių, kaip ir nesugebėjimas gintis nuo mongolų 1240 m. pradžioje, šiam regionui buvo būdingos.

Vėliau dauguma Rusios žemių atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Tam tikra prasme tai irgi įprasta: Lietuva buvo didžiausia Europos šalis. Tad Vilniaus civilizuotumo pamatai paveldėti iš Kijevo. Bažnytinė slavų kalba, sukurta Bizantijoje siekiant atversti slavus Moravijoje, įsisavinta Bulgarijoje ir Kijevo Rusioje. Rusioje ji vartota kaip teisinė kalba, kurią pasiskolino ir Lietuva.

Lietuva susijungė su Lenkija. XIV, XV, XVI, XVII ir XVIII a. buvęs Vilniaus, o vėliau Varšuvos valdžioje Kijevas išliko europietiškas. Jį veikė ir renesansiškas klausimas: sena ar modernu? Vakarų Europoje liaudies kalbos nustelbė lotynų kalbą. Reikalai Kijeve, kaip įprasta, buvo sudėtingesni: lotynų kalba konkuravo su bažnytine slavų kalba, o diduomenės ratuose lenkų kalba metė šešėlį ant ukrainiečių kalbos. XVII–XVIII a. kalbos klausimas išspręstas pasirinkus lenkų kalbą. XIX–XX a. diduomenė prakalbo rusiškai. XXI a. rusų kalba ukrainiečių kalbai užleido garbingą vietą politikoje ir literatūroje. Kalbos problema išspręsta įprastai.

Kijevą ir aplinkines žemes paveikė Reformacija: šiuo atžvilgiu situacija Ukrainoje buvo tipiška, bet spalvinga. Kitur Reformacija sukiršino protestantizmą ir atgijusią Romos katalikybę. Ukrainoje vyravo Rytų krikščionys, arba ortodoksai. Tačiau turtingi Ukrainos aristokratai kvietė protestantus statyti bažnyčias, o atvykstantys lenkų didikai buvo Romos katalikai. 1596 m. bandyta sujungti stačiatikybę ir katalikybę, taip susikūrė dar viena bažnyčia – unitų, arba graikų apeigų katalikų.

Vėliau kilę religiniai karai, grubiai tariant, buvo tipiški. Ukrainietiškai kalbantys valstiečiai buvo engiami – lenkiškai kalbantys dvarininkai savinosi jų derlių. Šalies diduomenė kalbėjo kita kalba ir praktikavo kitą religiją nei didžioji gyventojų dalis. 1648 m. sukilo kazokai – laisvi vyrai, stiprūs raitininkai, tarnavę to meto nepaprastoje Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėje. Jiems rūpėjo apginti Ukrainos daugumą.

Kai kurios senosios Rusios šiaurės rytų teritorijos po mongolų invazijos pasuko kitu keliu. Kunigaikščiai iš naujo Maskvos miesto (kurio Rusios laikais išvis dar nebuvo) valdžią įgijo mongolams rinkdami duoklę. Susiskaidžius Vakarų mongolų imperijai, nauja valstybė – Moskovija – paskelbė nepriklausomybę. Iš pradžių pajudėjusi į pietus, paskui – į rytus, greitai plėtėsi. 1648 m. rusų tyrinėtojas pasiekė Ramųjį vandenyną, o maždaug už 7 tūkst. kilometrų įsiplieskė kazokų maištas. Pato situacija tarp Lenkijos-Lietuvos ir kazokų Moskovijai leido įsitvirtinti vakaruose.

Kai XVII a. pabaigoje Lenkija-Lietuva ir Moskovija susitarė dėl taikos, Kijevas atsidūrė maskvėnų pusėje. Čia įsikūrusi akademija buvo vienintelė Rusijos aukštoji mokykla, o absolventai itin vertinami Rusijoje. Kijevo bažnytininkai naujiems valdovams sakė, kad Ukraina ir Rusija turi bendrą istoriją; regis, jie turėjo teisę tai sakyti. 1721 m. Moskovija pagal senąją Rusią pervadinta Rusijos imperija; Rusia buvo išnykusi jau pusę tūkstantmečio. 1772–1795 m. Lenkija-Lietuva padalyta, o Rusijos imperatorė (beje, vokietė) paskelbė atkūrusi tai, kas buvo atimta: ir vėl atkurtos Rusios mitas. XIX a. pabaigoje rusų istorikai pasiūlė panašų naratyvą, kuriuo sumenkinta azijietiška Rusijos istorijos pusė ir nubraukta 700 metų, kai Kijevas gyvavo už Rusijos ribų. Tai daugiau ar mažiau tas pats pasakojimas, kurį šiandien perša Putinas.

Iš tiesų Ukraina visada buvo klausimų objektas. Tautinis atgimimas Rusijos imperijoje prasidėjo vos išnykus kazokų institucijų likučiams. XIX a. jo židinys buvo Kijeve. Draudimai vartoti ukrainiečių kalbą Rusijos imperijoje judėjimą išstūmė į Habsburgų monarchiją, kur jį sustiprino laisva spauda ir laisvi rinkimai. 1918 m. žlugus Habsburgų monarchijai ukrainiečių gyvenimas tęsėsi Lenkijoje.

Po Pirmojo pasaulinio karo ukrainiečiai bandė įkurti valstybę ant abiejų imperijų griuvėsių. Bandymas būdingas tam laikui ir vietai, tačiau sekėsi itin sunkiai. Ukrainiečiai atsidūrė nepavydėtinoje baltagvardiečių, Raudonosios ir Lenkijos armijų kryžkelėje. Didžioji Rusijos pilietinio karo dalis vyko Ukrainoje; jam baigiantis, bolševikai turėjo išspręsti Ukrainos klausimą. Todėl 1922 m. SSRS įgavo tokią formą – tapo nacionalinių respublikų federacija. 1991 m. Borisas Jelcinas, pašalindamas Rusiją iš SSRS, pasirašė sutartį su Ukrainos TSR ir Baltarusijos TSR, oficialių SSRS steigėjų, vadovais.

1933–1945 m., kai valdė Hitleris ir Stalinas, Ukraina buvo mirtingiausia vieta pasaulyje. Maskva ir Berlynas šalį laikė duonos krepšeliu. Žemės ūkio kolektyvizacija sukėlė badą, dėl kurio 1932–1933 m. Ukrainos TSR žuvo apie 4 mln. žmonių. Panašus Hit­lerio įgeidis pasisavinti Ukrainos maisto atsargas turėjo įtakos karo planavimui. Pirmasis masinis žydų šaudymas vyko Ukrainoje, Podolės Kamenece. Daugiausiai kulkų per visą Holokaustą buvo panaudota Babin Jare vykdant masines Kijevo žydų žudynes.

Stalinas ir Hitleris, kaip de facto sąjungininkai, pradėjo Antrąjį pasaulinį karą prieš Lenkiją. 1939 m. jie susitarė, kad Lenkija bus padalinta ir jos rytinė dalis atiteks SSRS. Galiausiai tos pačios buvusios Lenkijos (Vakarų Ukrainos) teritorijos, kaip ir kai kurios Čekoslovakijos žemės, 1945 m. prijungtos prie Ukrainos TSR. Po 9 metų Ukrainai perduotas Krymas. Taip Sovietų Sąjunga suformavo Ukrainos, kaip ir Rusijos bei visų ją sudarančių respublikų, sienas.

Žinoma, Ukrainos ir Rusijos istoriją sieja Sovietų Sąjunga, Rusijos imperija, ortodoksų religija ir kt. Šiuolaikinės ukrainiečių ir rusų tautos dar formuojasi, todėl tiek šiandien, tiek rytoj galima tikėtis nesusipratimų. Tačiau Rusija, turint omenyje tiek ankstyvąją ekspansiją, tiek šiuolaikinę geografiją, yra šalis, glaudžiai susijusi su Azija; tai negalioja Ukrainai. Kijevo ir aplinkinių žemių istorija perėmė tam tikras europietiškas tradicijas, kurios Rusijoje nėra tokios gajos. Lenkija, Lietuva ir žydai įspaudė ryškius pėdsakus Ukrainos istorijoje. Ukraina negali būti suprantama be europietiškų Lietuvos ir Lenkijos, renesanso, Reformacijos, tautinio atgimimo, bandymų kurti tautinį valstybingumą. Abiejose šalyse, o ypač Ukrainoje, abu karai paliko randų.

Kijevo istorija, galima sakyti, yra be galo įprasta. Patenka į įprastą europietišką periodizaciją. Kitos sudėtingos Ukrainos patirtys mums gali padėti aiškiau pamatyti visas Europos istorijos briaunas. Rusijos patirtys skiriasi. Todėl rusams gali būti sunku (net ir turint gerų norų) interpretuoti Ukrainos istoriją, arba istoriją, kuri yra „bendra“: „tas pats“ įvykis, pavyzdžiui, Spalio revoliucija ar stalinizmas, iš skirtingų perspektyvų gali atrodyti kitaip.

Amžinos brolybės mitas, kurį dabar nesąžiningai perša Rusijos prezidentas, turi būti suprantamas ne iš istorijos, o iš politikos perspektyvos. Tačiau šiek tiek istorijos gali padėti perprasti nesąžiningus žaidimus ir politiką.

Iš anglų kalbos vertė Lina Laura Švedaitė

snyder.substack.com, 2022 02 21