Ilmės Vyšniauskaitės / „Operomanija“ nuotr.

 

Rašymo pradžia man neatsiejama nuo nerimo, ypač jeigu tai didesnės apimties nei straipsnis ar esė kūrinys – pjesė, prozos knyga. Bijau pradėti, nes žinau, kad pasirinkusi vieną arba kitą kryptį prarasiu galimybę kitų, galimai geresnių versijų, ir jos liks neužrašytos. Tiesa, nuo perfekcionizmo apgydė ilgametė terapija ir perdegimas, nuo savo veiklos sureikšminimo ir griežtumo sau – meditacinės technikos. Nerimas visada lieka, tačiau žinojimas, kad tekstas turės kūną ir balsą, bus dainuojamas, pakeičia nerimo kryptį ir pobūdį: atsiveriu bendrai vizijai, leidžiuosi į įvairių aplinkybių, sutapimų, lemtingų atsitiktinumų ir pa­stabumo pratybas, nuolat besikeičiantį, su tikrove sąveikaujantį nuotykį. Pamėginsiu pasidalinti teksto rašymo specifika ir „žodžio tapimo kūnu“ užkulisiais remdamasi dviejų šiuolaikinių operų – „Geros dienos!“ (2010–2013) ir „Saulė ir jūra“ (2016–2017) – atvejais (skliausteliuose nurodau kūrinių tekstinės dalies radimosi, o ne premjerų metus). Abu darbus vienija bendra, nehierarchinė autorystė su kino ir teatro režisiere Rugile Barzdžiukaite, kompozitore, menininke Lina Lapelyte bei mūsų drauge atrastas ir per penkiolika metų įtvirtintas kūrybinio veikimo būdas.

Šiuolaikinės operos „Geros dienos!“ kasininkių monologus kadaise rašiau Pekine, bendrabučio kambaryje gyvendama su kitomis kinų kalbos studentėmis: vieną semestrą su čeke, kitą – japone. Iš atminties tąkart traukiau nutolusias, tad į sunkiau įskaitomus hieroglifus susitraukusias istorijas ir asmenines patirtis. Pavyzdžiui, teatrologijos studijų krizė ir ją lydėjęs pasirinkimas padirbėti ir pagyventi kasos aparato didumo spaudos kioske Juodkrantėje; buto šildymo sąskaitų našta ir studentiškas nepriteklius, paskatinęs publikuoti bakalauro darbo dalis – kaip simboliška – šiame leidinyje, tuomet dar savaitraštyje. „Už keturias dalis gavau aštuoniasdešimt litų“ – susidėjo į kasininkės kėdėje atsidūrusios Menotyrininkės, svarstančios emigracijos arba doktorantūros variantus, stulpelius.

Būsimą šios partijos atlikėją Mildą Švelnienę Rugilė pastebėjo LMTA koridoriuje – atokiai, kiek iš padilbų, besikartojančią egzaminų medžiagą. Mildą pakvietusios įsitraukti į tolesnį kūrybinį procesą, geriau pažinome dainininkę – jos reiklumą, stropumą, profesinį griežtumą. Lina sukūrė monotoniškai dudenančią, precizišką melodiją, suteikiančią galią šioms eilutėms maksimaliai ištransliuoti ne tik personažės melancholiją, bet ir platesnę, tragikomišką arijos žinią – humanitarinės kvalifikacijos nereikalingumą.

 

 Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra“, Vilniaus taksi parkas, 2023, Vilnius. Elvyros Skomskytės nuotr.

 

Kuriant mūsų pirmąją operą, Rugilė mėgėjų ir profesionalų chorus šukavo turėdama iš Azijos siunčiamus libreto gabaliukus, kurie veikė kaip kompasas, padedantis dainuojančiųjų gausoje pastebėti tinkamus tipažus. Tarkime, pozityvumu ir globėjiškumu spinduliuojančią Rimą Šovienę, emigranto iš Jungtinės Karalystės motinos prototipę (kalbame apie pasaulį prieš „Brexit“). Arba judrią, tąkart mažiau išmiegoto veido Ritą Račiūnienę, kuriai teko isteriška greitakalbe springstančios, pervargusios Vienišos mamos eilutės. Tai, kad Ritos veikėjos arija bus greita ir uraganiška, nulėmė Linos pagavumas. Tarkim, „siūbuojančią“, gan džiugią Rimos ariją įkvėpė dainininkės tembras ir prigimtinis sangviniškumas.

Melodija – kaip teksto tęsinys, emocinis apvalkalas, kaulinę struktūrą gaubiantis raumenynas, kuriam stuburo tapti personažu galios suteikia ją atliekanti dainininkė, t. y. melodiją transliuojantis balsas ir kūnas. Tad žodžiai nuo pat jų atsiradimo pradžios ir pirmųjų repeticijų namų virtuvėje būdavo išmėginami konkrečiose aplinkybėse, kartu su bendraautorėmis diskutuojant, tyrinėjant ir lygiagrečiai plėtojant jų „sukibimą“ su visais elementais – atlikėjų tembru, charakteriu, psichologija.

Į antrojo mūsų kūrinio, operos-performanso „Saulė ir jūra“, perklausas atlikėjus kvietėme turėdamos tik temą. Veikėjai ir libreto gabaliukai atsirado vėliau, vaizduotės banke saugant žmogiškąsias dainininkų savybes. Pamenu, perklausoje sutikus nuostabiai dainuojančias dvynes Saulę ir Auksę Dovydėnaites, identiškų mergaičių įspūdis susisiejo su tuo metu skaitomu „The Guardian“ straipsniu apie 3D spausdintuvais mokslininkų atkuriamus žūstančius koralus. Mintyse iškilusi asociacija, esą viena iš čia stovinčių sesių galimai yra atspausdinta, tapo lemtinga kibirkštimi tolesnėms libreto eilutėmis apie mygtuko paspaudimu atkuriamas biteles, mamą, krevetes ir visą planetą su jos nykstančiu saldumu.

 

Ilmės Vyšniauskaitės / „Operomanija“ nuotr.

 

Bosinis, gilus Vyto Pastarnoko balsas neatsitiktinai tapo „Nuovargio dainos“ emocija, stiprinančia kūrinyje konceptualiai brėžiamą paralelę tarp pervargusios Žemės ir žmogaus kūno. (Ir žodžių – tuo metu išgautų iš gana prastos psichologinės sveikatos kanjono, chtoniškos būklės.) Šis veikėjas, kaip ir minėta Menotyrininkė, tapo tuometinio gyvenimo etapo alter ego įkūnijimais, savotiškomis autoetnografinėmis kaukėmis.

Stevie’o Wonderio balsu apdovanotas Lukas Vaičiūnas per repeticijas improvizuodamas nulėmė Vaikino iš Ugnikalnio porelės melodiją – plačią, aistringą, vingiuojančią, kiek soulinę. (Panašiomis aplinkybėmis atsirado kasininkės, atstovaujančios etninėms mažumoms, arija operoje „Geros dienos!“: Liucina Blaževič, tuo metu antruoju altu giedanti cerkvėje, gavusi improvizuoti tekstą apie oficialų katalikiškų išeiginių kalendorių, arijai suteikė liturgišką, kone apeiginį skambesį.) Nuo kūrinio gyvavimo pradžios Ugnikalnio įsimylėjėlių partiją atliko dešimtys tautybių vaikinų ir vyrų. Su „Saulė ir jūra“ keliaudamos po Europos, JAV, Pietų Amerikos, Australijos ir Azijos festivalius, siekiame įtraukti kuo daugiau vietinių žmonių – ne tik nedainuojančių statistų, į pliažą atsinešančių savo vietinius įpročius ir plečiančių kultūrinės įvairovės spektrą, bet ir atlikėjų. Pirminėje versijoje atsiradusi heteroseksuali įsimylėjėlių pora dar Venecijos bienalėje tapo gėjų duetu, nes atlikėjas Marco Cisco, dainuodamas aštuonių valandų pamainas, prasitarė, kad laikymasis už rankų su scenos partnere jam kelia įtampą, verčia apsimetinėti tuo, kuo nėra. 

Nuo pačios bendradarbiavimo pradžios siekėme, kad niekas nevaidintų, neapsimestų. „Saulės kremo bosanovą“ atliekanti legendinė „Vilniaus bokštų“ solistė Svetlana Bagdonaitė, prašydama pliažo partnerio patepti jai nugarą, kreipiasi ne į atsitiktinį statistą, o į savo gyvenimo bendrakeleivį, dar aštuntoje klasėje prieš penkiasdešimt metų sutiktą ir iki šiol kartu gastrolėse ją lydintį vyrą Joną, – paprastas UV apsaugos gestas dėl sutuoktinių artumo tampa nepaprastai intymus ir gyvas. 

Galvojant apie skirtingų visuomenės narių sambūvį po kasdien vis radikalėjančia ir skaldančia saule, „Perkaitimo šansonos“ eilutės apie butelyje pasibaigusį vandenį ne kartą tapo kūrinio įvietinimo ir solidarumo ženklu. 2022 m. Jeruzalėje troškulio dainą arabų kalba (tąkart surtitruotą hebrajiškai) atliko palestinietė operos solistė Nour Darwish. Dėl suaktyvėjusios Izraelio agresijos šiemet ją pakvietėme prisijungti Gente. 2023 m. Čilėje šį gabaliuką dainavo etninį valymą patyrusios mapučių tautos atstovė Lorenza Aillapán (Hija Artista Don Lorenzo), o kūrinį rodant Lietuvoje trūkstamo gurkšnio daina perduodama atlikti romei Jelenai Michaij.

Šį tekstą rašiau gurkšnodama arbatą su Vidos Valuckienės kopinėtu medumi. Vasaros fitoncidų stiklainį gavau dovanų iš atlikėjos, operoje „Geros dienos!“ atliekančios Egzaltuotos optimistės, sveikuolės ariją. Kitų kasininkių partijas nustelbiantis staigus Vidos pasirodymas su ekstatišku priminimu „Kiekviena diena yra dovana!“ daugeliui žiūrovų sukelia šypseną. Tie tarsi bitė šaunantys žodžiai ir juos lydinti energija yra autentiška – Vida, perėjusi netekties išbandymus, nuoširdžiai nori visiems tai priminti.

Jeigu šios partijos žodžių eilutės liktų rašytiniu pavidalu, jas perskaitytume kaip gana banalią lyriką. Žodžiai, suradę savo balsą ir kūną, turi daugiau galios nuskambėti.