Geriausias būdas įvertinti knygą,­ kad ir išleistą šio amžiaus pirmame dešimtmetyje, – perskaityti pirmą ir paskutinį jos sakinius.

 

Vidas Morkūnas. „Manekeno gimtadienis“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001.

α: Mūsų namuose miršta šuo.

Ω: Parduotuvė, kurioje prekiaujama žvakėmis, šeštadieniais nedirba.

 

Ezra Pound. „Lustra“. Iš anglų kalbos vertė Kornelijus Platelis. –­ V.: „Vaga“, 2002.

α: Fe! Moteris giedojau miestuose trijuos, / Tačiau visur tas pat; / Dabar giedosiu saulę.

Ω: Būti žmonėm, ne griovėjais.

 

John Irving. „Pasaulis pagal Garpą“. Iš anglų kalbos vertė Romualdas Petraitis ir Zita Marienė. – V.: „Alma littera“, 2003.

α: Garpo motiną Dženę Fylds 1942 metais suėmė Bostone už tai, kad kino teatre sužeidė vyriškį.

Ω: Tačiau pasaulyje pagal Garpą visi mes esame mirtini atvejai.

 

Yukio Mishima. „Kaukės išpažintis“. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė. – V.: „Versus aureus“, 2004.

α: Daugelį metų tvirtinau, kad pamenu dalykus, kuriuos mačiau vos gimęs.

Ω: Ant stalo išsiliejęs gėrimas blizgėjo, mirgėjo grėsliais atspindžiais.

 

Arto Paasilinna. „Grupinės savižudybės magija“. Iš suomių kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė. – V.: „Charibdė“, 2005.

α: Didžiausias suomio priešas yra niaurumas, liūdesys, begalinė apatija.

Ω: – Jeje, tai reiškia, kad esu Ūla Šventasis Lismankis.

 

Robert M. Pirsig. „Dzenas ir motociklo priežiūros menas: vertybių tyrinėjimas“. Iš anglų kalbos vertė Markas Zingeris. – K.: „Trigrama“, 2006.

α: Nenukeldamas kairės rankos nuo motociklo vairo aš įžiūriu, kad laikrodis rodo pusę devynių ryto.

Ω: Jeigu leidėjai to neišbrauks, tai bus jos pirmasis atspausdintas kūrinys.

 

Richard Brautigan. „Upėtakių žvejyba Amerikoje“. – K.: „Kitos knygos“, 2007.

α: Kada aš pirmą sykį vaikystėje išgirdau apie upėtakių žvejybą Amerikoje?

Ω: Kaip gaila, neįdėjau lauktuvių, man visai iš galvos išgaravo tas majonezas.

 

Kęstutis Navakas. „Du lagaminai sniego“. –­ V.: „Tyto alba“, 2008.

α: Vienas kaip pirštas.

Ω: O kol nesu, skubu grįžti į Lietuvą (tiesą sakant – neskubu), kur viskas gerai, Europa, mano Tėvynė, čia kada nors užsimerksiu, ir akys bus daug mačiusios, ir mano bus vis dar mano, nors Rilkė rašo: Viešpatie – aš pats neturiu stogo virš galvos, ir lietus lyja man į akis.
Ir man.

 

Orhan Pamuk. „Stambulas: prisiminimai ir miestas“. Iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė. – V.: „Tyto alba“, 2009.

α: Nuo pat vaikystės daugelį metų širdies krašteliu tikiu, kad vienoje iš Stambulo gatvių yra namas, panašus į mūsiškį, kuriame gyvena kitas Orhanas, lygiai toks pat kaip aš – lyg mano antrininkas ar dvynys.

Ω: – Nebūsiu dailininkas, – pasakiau. – Būsiu rašytojas.

 

Antanas Šimkus. „Sezonas baigtas“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

α: Tik taip atkartoju ištvertą sutvertą pasaulį – / Šnabždu kaskart daugiau sidabru, katinėlių pėdutėm, / Ant pirmojo sniego, mieste, nuvilnijusiam šiaurėn, / Lopšinėm niūniuoju gatves, nes reikia šiąnakt išbūti / Nematomam Paukščių Take, kur nei tako, nei paukščių.

Ω: ...Ir nuėjo sau primerkus / Lig dangaus nuogumo perštinčias akis.