Vilma Mosteikienė. Uždaros sistemos

Nevaikščioti iš namų, nevažinėti be reikalo. „Reikalas“ dabar svarbus žodis. Nėra jokio reikalo važinėtis dviračiu. Miškas čia pat, bet tai nėra reikalas. Nuklydus už jo atsiveria platūs laukai, krūmynai, dar toliau – surūdijusios arkos. Tilto liekanos? Sandėliai? Važiuojam tiesiai per pievas – nelegalumo lygis kyla.

Senų ąžuolinių lentų tiltelis per nusilpusį upelį, kuris pasirodys besąs melioracijos griovys, vietinis Stiksas, toliau – betoninės dangos plynė. Šunį vedžiojanti pora patvirtina nuojautą, kad čia būta karinio aerodromo. Tos arkos – lėktuvų angarų griaučiai. Viršuje arklinėm raidėm – НЕ КУРИТЬ. Sovietinės armijos palikimas? Pakyla vėjas ir sušnara, suzvimbia, subilda stoglenčių likučiai. Nenusakomas garsas. Pamažu viskas nutyla, sučiulba vyturys. Jungtinės laiko, vėjo, grafitininkų ir vyturio pajėgos sukuria stipriai veikiančią sinestezinę instaliaciją. Trys sekundės dangaus. Kur ten Parulskis VDR tarnavo? Ne, nebuvo čia jo, aerodromas veikė iki XX a. 7 dešimtmečio, vėliau įsikūrė tankistai.

 

Vilma Mosteikienė. Uždaros sistemos.
Buvusi sovietinė karinė bazė Brandenburgo pušynuose netoli Berlyno. Vilmos Mosteikienės nuotrauka.

 

Už angarų – karinis miestelis, gūdžiai tuščias. Daug iš lauko tvarkingai atrodančių raudonplyčių dviaukščių ir gerai mums pažįstamų baltų penkiaaukščių, šiuose gyveno karininkų šeimos. (Vietovė numelioruota, aerodromas ir raudonplytis miestelis pastatyti XX a. 4 dešimtmetyje, o po karo visa tai perėmė ir išplėtė sovietų armija.) Išasfaltuoti takai ir gatvės. Surūdijusios sūpynės ir laipynės, turbūt vienintelės likusios neaptvertos Vokietijoje. Buvusios parduotuvė, ligoninė, valgykla. Į kai kuriuos pastatus galima užeiti, bet kai skersvėjis užtrenkia duris ar langą, tas smalsumas kaipmat dingsta – mauni lauk.

Įdomi vieta, bet trūksta čia metų metus praleidusių žmonių pėdsakų. Pastatai pamažu ỹra, bet tai vyksta kažin kaip beveik tvarkingai. Užrašų, lentelių nebelikę, krūmynai apipjaustyti. Tik laiko nuskalauti karkasai bestovi. Neaprašinėtos net tualetų sienos. Čia jie labai smagūs: buržujiški klozetai pakeisti tupyk­lomis, kokias mes atsimename iš mokyklos laikų, bet tos dvi dramblio pėdos įrengtos ant beveik pusmet­rio aukščio pakylos – matyt, techniškai kitaip nebuvo įmanoma. Tokie beveik postamentai tupinčiam kariui.

 

Vilma Mosteikienė. Uždaros sistemos.
Buvusi sovietinė karinė bazė Brandenburgo pušynuose netoli Berlyno. Vilmos Mosteikienės nuotrauka.

 

 

Vieno pastato kambaryje po atsilupusiais tapetais – sovietiniai laikraščiai. Net literatūrinis puslapis su majoro, kapitono, jefreitoriaus eilėraščiais prilipintas. Laipsniai skiriasi, eilės – ne. Po laikraščiais – vokiški tapetai su prieskoninėm žolelėm: piešinėlis ir pavadinimas, piešinėlis ir pavadinimas. Namo palėpėje ant skersinių priraišiota virvagalių, atitarnavę jie, nusitrynę. Bet neišmesti, nutrūko – rišta ant viršaus. Ant nacių šniūrgalių – sovietinis špagatas. Prietemoje jie neatrodė buitiškai, priminė apžadų, relikvijų virveles. Džiovykla.

Čia, palėpėje, ant galinės kolonos pagaliau radom ir raštišką buvusiųjų paliudijimą išraižytą: Charkov 1992 Vesna ДМБ.

Trys išdidaus skambesio raidės. Dembelis iš Charkovo. Ta „vesna“ suveikia. Vaikino laisvės pavasaris – namo, į jau nepriklausomą Ukrainą. Pavasaris išskirtinis ir Vokietijai, pamažu atsikratančiai išvaduotojų: tais pačiais metais šis karinis miestelis buvo uždarytas.

 

Vilma Mosteikienė. Uždaros sistemos.
Buvusi sovietinė karinė bazė Brandenburgo pušynuose netoli Berlyno. Vilmos Mosteikienės nuotrauka.

 

Va, kur poezijos užuoglauda – skalbinių džiovyk­loje.

Vienas po kito rikiuojasi datos ir miestai: Kijevas, Maskva, Krasnodaras, Ryga... Ригa: „и“ iš pradžių buvo išraižyta kaip N, pertaisyta. Nekaip broliui latviui sekasi rusų kalba. Tas riktas – vaikinų iš Pribaltikos, mūsų tarnavusių artimųjų kitoniškumo ženklas.

Poezijai kartais nė žodžių nereikia, net ir raidžių. Ant betoninės kolonos tvarkingai stulpeliu žemyn išraižyta:

232

207

167

...

Laukimo tema plėtojama vykusiai: be pilstymų, su kulminacija pabaigoje. Stulpeliu. Įrėžta betone. Kas tarp tų skaičių ir kas bus po nulio? Koks žmogus raižė tą „eilėraštį“? Normalus pacanas juk nebūtų vargęs.

Esama ir prozos. Ši užrašyta pieštuku. Vienas praneša, kad „čia nuo „fizkultūros“ užsiėmimų slepiasi dembeliai“. Kitas rašo, kad tikėjosi čia sulaukti dembelio, bet nepavyko, priežasties neįskaitau. Dar kitas vėlgi išdidžiai nuo „fizkultūros“ nusimuilinusių dembelių vardu kreipiasi į būsimus skaitytojus: mokykitės, salagos, kaip gyventi.

1957 m., 1968 m., 1986 m. Koks skirtumas, gyvenimas juk nesikeitė. Toje uždaroje sistemoje permainų maža. Galima tik nujausti, kokie svetimi tie kareiviai buvo aplinkiniams gyventojams, nematomi už plačių vartų su žvaigžde Brandenburgo pušynuose, Berlyno pašonėje.

Išvažiuojame jau pro paradinius vartus. Įspėjimai nevaikščioti, nelandžioti. Toje nelankytinoje vietoje nelankytinu laiku buvo ir daugiau nelegalų: tėvas su vaiku, porelė su šunimi. Pro šalį einanti pora kalbėjo angliškai, vienas vaikinas pasisveikino: „Servus“, taigi iš Pietų Vokietijos ar Austrijos. Lost places traukia smalsuolius, aštrių pojūčių mėgėjus.

Mudu tesame priklydėliai, iš vienos uždaros sistemos (karantino) netyčia patekę į kitą ir vėl atgal. Bet naktį miegojau blogai. Galvojau apie tėvą ir brolius – visi jie tarnavo „prie lėktuvų“, bet taip ir neatsiplėšė nuo žemės. Apie valstybę, be ceremonijų, nesuteikiant pasirinkimo, atsidreskiančią savo piliečių jaunystės. Mano buvęs vyras stojo į Žemės ūkio akademiją tik dėl vienos priežasties: iš ten neimdavo į armiją, jis tenorėjo žaisti krepšinį. Tais metais ėmė, tad atsidūrė Tolimuosiuose Rytuose. Berniukas, su kuriuo eidami į pradinę mokyklą iš molio prisilipindavom „platformas“, grįžęs iš Afganistano teišgyveno metus – ten susirgo kažkokia paslaptinga nepagydoma liga. Netrukus nuo infarkto mirė jo tėvas, ramus ir taikus žmogus. Visa tai – tolima praeitis, aišku. Bet, kai va taip laukiame, kada mus „paleis“ į laisvę, esame labai jau panašūs į trypčiojančius dembelius, kartkartėm, pripažinkim, dezertyruojančius. O mūsų vadai – nervų nesuvaldantys praporščikai, skirstantys tautiečius į žmones ir nežmones. Kaip ten Vaižgantas sakė: „...mėšluočiai, arielkininkai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet mano broliai...“ Laimei, mes galime rinktis poziciją ir žodyną, esame tokie beveik laisvi. Vesna.

 

Vilma Mosteikienė. Uždaros sistemos.
Buvusi sovietinė karinė bazė Brandenburgo pušynuose netoli Berlyno. Vilmos Mosteikienės nuotrauka.

 

/ / /

Dar po kelių dienų susapnavau, kad vaikštau po Parulskio sodą. Žolė nupjauta, bet skurdi, vieni kiaulpienių stimburiai. Molynas, glitu, slidinėju. „Ar ir tu laistai žolę?“ – įtariai klausiu, galvodama apie tvarkingus vejelių laistytojus. „Kartais palaistau“, – atsako balsas už nugaros. Atšlaitėj pamatau kelis braškių kerelius. Uogos pailgos, blizga švino pilkumu. Didžiausią nuskinu ir svarstau, ar reikia nešti Parulskiui, juk jis čia šeimininkas. Bet ateina mano duktė, dar maža. Tiesiu jai tą šovininę braškę, o ši pavirtusi vaškine kreidele – sunkiu dideliu karmino spalvos gabalu. Duktė čia pat papievy ant kažkokio betono ar akmens tikslingais judesiais ima piešti žmogaus veidą. Braukiu per jį pirštais: vientisas, slidus, tvirtas. Suprantu, kad jau pavirtęs akmeniu.

Draugai