Valakampiuose. Jaunojo tapytojo frizas*

Sesuo kasdien prievartauja seno ir dvasiškai pavargusio pianino „Belarus“ klavišus, kol pasiekia bent šiek tiek geresnį techninį lygį keturioms – keturioms! – natoms paeiliui išgroti. Kursiokai diena iš dienos skaito, žymisi, nusirašo ir perrašo mintis, idėjas. Aš dienas ar savaites bėgu prieš upės srovę, kol natūraliai užklumpa impulsas, „išspjaunantis“ (rašantieji supras, apie ką kalbu, o kas nerašote, atleiskit, pabandykit įsivaizduoti) raktinius žodžius ar motyvus. Kas tarp mūsų bendro? Laukimas, darbas, procesas. Kasdienis darbas ir siekis niekada nesustoti – būti savimi procese.

-

Regint ant papilkėjusios (žinoma, dėl bend­ros pastato estetikos) sienos kabančius tapybos darbus, kuriuos, kaip anotacija skelbia, sukūrė ne vyresni nei trisdešimties metų menininkai, man kyla šiurpas. Rimtai?.. Darbai pilkesni nei minėtos sienos. Jie tokie… neįdomūs. Vaikščiojau po erdvę ir ieškojau prarasto tapybos laiko.

-

Kiek galima iš savęs ištraukti idėjų ir impulsų? Tiek, kiek jų ten paskandinome (skaitydami, matydami, galvodami, kalbėdami, klausydami). Svarbiausia spėti užčiuopti, pagauti ir iškelti. Ir į šioje parodoje buvusių menininkų darbus žiūrint nežinau, ar vyno reikia, ar jau nebereikia. Vieni žinomi, kiti matyti, treti visai nauji, ir kas yra bendro tarp jų visų? Tinginystė (jokios įdomios technikos ar formos), susireikšminimas (visiškas nenoras bend­rauti su publika), dvasinė senatvė (nejaučiu jokio flirto, jokios emocijos, sklindančios nuo drobės). Kodėl? Nes manau, jog dirbta buvo be impulsų. Be siekio patirti kūrybos procesą, kuris yra ne tik darbo vyksmas, bet tam tikra prasme – laiko amplitudė, apimanti ir savyje talpinanti visus momentus nuo pirmo kūrybinio impulso (žodžio, vaizdo, skambesio) iki jo pateikimo publikai. Kaip tai vertinti? Laukti (kol kursime visi skatinami impulsų, o ne piniginių premijų). Prarasto tapybos laiko.

- - -

O visai kitokia būna publika. Dievaži, galima lankytis parodų atidarymuose vien dėl jos! Tik įėjus į patalpą susiduri su debesiu kvepalų (dažnai vietoj pasisveikinimo nusičiaudai) ir skubiniesi žiūrėti darbų, kad neduokdie salėje netektų lūkuriuoti vienam. Prie meno kūrinių publika išsiskiria į dvi grupes. Pirmieji, tikri meno genijai, suraukę antakius įnirtingai aiškina, jog tai sukurti galėjo ir jie (ar galima su tuo ginčytis?). Antroji grupė žavisi eksponuojamo menininko genialumu, naudoja įmantrius tarptautinius žodžius (dėl kurių reikšmės abejoja ir patys) ir, žinoma, skuba tuo pasidalyti su visais susirinkusiais savo pažįstamais. Reikėtų paminėti, jog abi grupės yra išimtiniai meno ekspertai, socialiniuose tinkluose viešai skelbiantys apie savo dalyvavimą parodose (net jei kartais į jas ir nenueina) ir dažnai įamžinantys savo veidus meno kūrinių fone. O tuomet prasideda parodos atidarymo kalbos: kad tikrai nepamirštumėte, skirtingi žmonės kartoja tuos pačius dalykus, dažnai ir po kelis kartus, sveikina ir sveikinasi, kol galų gale publika nustoja jų klausyti. Ir tuomet prasideda didysis ritualas – visiems susispausti į galerijos kamputį, kuriame išdėliotas vynas. Čia galima sutikti jau nuo pat pradžių prie stalų šmirinėjančius senukus, ir, gavus tai, dėl ko nugaromis šliejais su kitais, eiti puozuoti su vyno taure fotografams (vėlgi, šalia pasistačius draugą, kad niekas nepamanytų, jog atėjai vienas). Sunkus ir atsidavęs publikos darbas niekad nepaliks abejingo ir nesužavėto menotyrininko. Niekad.

- - -

Jūsų teismui „Jaunojo tapytojo prizo“ parodos atidaryme lapkričio 27 dieną 19 val. subtiliai nugirstas nesubtilus lankytojų dialogas:

– Nežinau, mane tai pyktis ima.

– Kodėl?

– Nes ir taip abu žinomi, ir taip gerai gyvena ir net ne čia esmė. Esmė, kad žiūri į darbus ir nieko nematai, arba tiksliau, matai, kad jie nenori matyti mūsų. O tau, gerai jie?

– Nelabai, nelabai. O kas iš lietuvių gero?

– Nebent Kisarausko nepavykusi kartotė. Matai?

– Jo, jo. Buvo ten kėdė ir lentyna.

– O kaip tau tas juodulys?

– Juodas. Tikrai labai juodas. O ką dar gero pastebėjai?

– Baltą, pusiau sausą vyną ant stalo. Atnešti?..

– Dar klausi.

- - -

*Frizas (pranc. frise, vok. Fries):
1. vidurinė antablemento juosta (tarp architravo ir karnizo);
2. horizontali dekoratyvinė juosta, skaidanti statinio arba taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinio plokštumas. (TŽŽ)

Architektūros terminas pasirinktas ir naudojamas tekste kaip metafora. Kaip ir reikalauja sąvoka, objektas –­ šiuo atveju tekstas – yra išskaidytas į tris pagrindines dalis.

Filharmonijoje. Vilniaus fortepijonų muzikos festivalį inicijavo Mūza Rubackytė, ji finaliniam koncertui ir pasikvietė „savo bend­ramokslį Mišą Pletniovą“, pasaulinio garso pianistą, dirigentą, kompozitorių. Ir be jo, ir jam pačiam prie fortepijono protarpiais diriguojant grojo „Kremerata Baltica“. Didžiulis styginių orkestras griežė kaip vienas instrumentas, baigiantis kūriniui į orą pakilo, pasiūbavo, ištirpo styginis voratink­lis. Pasirodęs pianistas susikalba su orkestrantais vos pasisukdamas į juos, telepatiškais ženklais. (Vėliau jo pokalbyje su V. Pozneriu išgirdau: „Dirigentas – tai ne profesija, tai privilegija“; „Ne, gyvenu ne Šveicarijoje, mano nuolatiniai namai scenoje“; „Laisvė – tai vidinė ramybė“; „Muzikinis mokymas TSRS buvo geriausias pasaulyje“; „Iki Bacho nebuvo didelių asmenybių ir po Šostakovičiaus nėra; klasikinės muzikos gamyba sustojo – kalba pasibaigė“.) Pletniovas į sceną išeina tyliai lyg šešėlis, vos keldamas kojas, nesilankstydamas, sėda ir išsyk ima groti, lygiai taip pat žmogus rašo, kai tikrai žino, ką nori pasakyti, rašo / groja greitai, nepasukdamas galvos, smulkiu šriftu, alkūnės nė nekrypteli, torsas medinis ir nepajudinamas, jokio artistiškumo, pirštai vos pakyla nuo klavišų, čia vyksta natūralus kasdienis buitinis darbas, čia yra tie namai, kūnas yra toks pats instrumentas kaip ir fortepijonas, jis yra tobulas dieviškas laidininkas šiuo atveju.

„Rimi“ (tokia krautuvė) einu duonos link, bet ten dešinėje (čia „Panorama“) knygų prištabeliuota. Nelabai gilinuosi, kas ten per knygos, bet einu (kaip jau sakiau) pro tas knygas ir matau, kad kažkas ten baltuoja. Sudomina mane – kas gi ten galėtų baltuoti. Prieinu, ogi „Versus aureus“ išleistas Pascalis Riou. Pavadinimas „Pasaulis –­ pažadas, kurį mylėti reikia“. Bliamba – 6 eurai. Nusiperku, ilgai uostau, ar nekvepia kokia silke (pirkti knygą „Rimi“ toks lyg ir iškrypimas, nors prisimenu, kad esu pirkęs „Maximoj“ Alice Cooperio kompaktą (kas taip pat yra už ribų) ir pradedu skaityti. Daug pažodiškumo – tačiau yra originalus tekstas, to jest – leidimas yra bilingvinis. Man pradeda siūbuoti pasaulio sienos –­ kaip taip, kaip „Rimi“, kaip kažkoks bulkų sandėlys ir šiuolaikinė poezija? Bet, rps mlt, tikrai. Vertė Tomas Taškauskas. (Tomai, sveikinu, puiku, kad dabar, kai yra toks badas šiuolaikinės verstinės poe­zijos, vis dėlto atsiranda net knygų (tegu ir „Rimi“).) Beje, nepaisant viso išankstinio skepsio – knyga skaitosi geriau, negu to paties autoriaus atskiros publikacijos.

www.tv24.lt. Norėjau per televizorių pažiūrėti kokį normalų filmą, atsidariau „LRT Kultūros“ programą. Žiū – „Kai aš mažas buvau“, drama, Lietuva, 1968. Spaudžiu, rašo, kad vedėjas –­ Viktoras Gerulaitis, režisierius – Algirdas Araminas, vaidina Julija Kavaliauskaitė, Gediminas Karka, Juozas Miltinis... Kas per š? Peržvelgiu – šią dramą beveik kasdien rodo ir dar tuo pat metu. Pakeliu akis į sentenciją viršutiniame dešiniajame ekrano kampe:

„Netikėkite žodžiais, nei savais, nei svetimais, tikėkite tik darbais, savais ir svetimais.“ L. Tolstojus

Netikiu. Sakau sau: ne filmas, o laida. Net nebandau žiūrėti.

Tikriausiai šiame tinklalapyje kažin kokia visažinė programa užpildo laidų ir filmų aprašus arba labai tingus darbuotojas leidžia jai sudėti visas savo žinias apie vieną ar kitą įkabutintą žodžių junginį, o gal ir pats apsidirba. Matyt, jei čia santrumpos būtų keičiamos į pilnus žodžius, minėto aforizmo autorius būtų Labai Tolstojus.

Grįžkim prie programos, kurioj ieškau filmų. „Koncertas“, drama, Prancūzija, 2009. Spaudžiu. „Dž. Rosinio operų uvertiūros ir arijos. Režisierius: Radu Mihaileanu. Vaidina: Aleksey Guskov, Dmitri Nazarov, Melanie Laurent.“ Kitą dieną – režisierius ir aktoriai tie patys, bet „S. Rachmaninovas, Koncertai Nr. 1 ir Nr. 4“, dar kitą – „Šventinis Šv. Kristoforo kamerinio orkest­ro 19-ojo gimtadienio koncertas“. Spaudžiu tolesnes dienas. Tame pačiame „Koncerte“ „šoka Žuvėdra“. Net galva susisuka. „Pragaras“, veiksmo, JAV, 2003. Dokumentinis filmas. Režisieriai du: V. V. Landsbergis ir Ringo Lam. Vaidina Jean-Claude Van Damme, Lawrence Taylor... WTF?

Vartau akis, kurios sustoja ties nauju posakiu:

„Visų sunkiausia – pažinti save, visų lengviausia – patarinėti kitiems.“ Talis

Tyliu. Nusprendžiu ieškoti veidrodžio.