1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?

Lietuviškame mene aš nieko nepasigendu ir iš jo nieko gero nesitikiu – man užtenka pasaulyje sukurtų šedevrų. Lietuviai nėra menui tinkama tauta, ir gerų kūrėjų čia greitai tikrai negims. Ir apskritai, manau, reikia vieną dieną baigti vaidinti visą šitą lietuvišką komediją su didžiuoju MENU, kuri tęsiasi jau arti šimto metų. Vis vien­ nieko gero neišeina ir neišeis. Lietuvis, kaip būtybė, netinka menui –­ tai istoriškai užkoduota. Jis skirtas kitkam. Anksčiau buvo viskas paprasčiau ir teisingiau. Buvo laikai –­ reikėdavo nutapyti paveikslą ar skulptūrą iškalti –­ kviesdavo italą, reikia pastatyti pilį ar dvarą – vokietį šaukia ir gerai užmoka. Tilto geležinio prireikė – prancūzą gundo pinigais. O ir visus kitus menus: muziką, literatūrą, šokį, teatrą ir kt. šitos trys nacijos puikiai išmano ir gamina, tad siūlyčiau ir dabar kreiptis, jei reikia meno, į užsieniečius ir nekreipti jokio dėmesio į vietinius peckelius. Lai jie daro tai, ką ir mokėjo geriausiai per amžių amžius: arti, sėti, gerti, drožti balvonus iš medžio ir nekęsti savo artimo...

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Joks meno kūrinys šiais laikais nei sukrečia, nei gali sukrėsti. Kad patirtum katarsį, reikia turėti švarią senovės graiko sielą. Bet kadangi šiais laikais meną vartoji kaip besielis zombis prekybcentrio produktą – tai jo kitą rytą jau neprisimeni. Štai kur klausimas – kur dingo siela... Kur? Ir dar švari... Vienintelis menininkas, kurio darbų nekantriai laukiu, esu aš pats. Bet jaučiu, kad siela taip pat su amžium mažėja ir, nors keista, ji tikrai ne amžina, tad iš savęs taip pat nieko nelaukiu, nes vis prasčiau sugebu apgaudinėti save, kad esu „kūrėjas“. Todėl vis dažniau skęstu indiferencijos ir nihilizmo liūne, suprasdamas, jog ne ten pataikiau.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Kultūros žmonės patys savęs nevertina, tai kaip juos gali vertinti kiti. Jie neturi jokios savigarbos nei vaizduotės. Dažnas mūsų „kultūros žmogus“ jaučia begalinį nepilnavertiškumo kompleksą dėl savo kūrybos, kuri dažniausiai yra ganėtinai žemo lygio – nesiekianti net vidutinių vakarietiškų standartų, tačiau anas nepripažįsta to ir visą gyvenimą apgaudinėja save ir kitus. Todėl lieja gailias ašaras ir plaka save ausimis. O kad nėra ko pastebėt – taip pat duotybė: viskas labai vienoda – aplinkui įsigalėjęs kažkoks trafaretinis vidurkis, kompiliacijos, plagiatai ir dar ‒­ ar kada nors girdėjot, kad kažkas sušuktų: aš esu blogas menininkas, aš biezdarius, darau tai, ko nemokų, pfū ‒ išeinu nach... į pensiją... Banali tiesa – kai atsiras geras kūrinys, jį tikrai pastebės. Bet vėl, o gal ir nepastebės. Mes tuo ir garsūs, kad dažniausiai pražudom savo talentingiausius žmones...

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Meno suvešėjimas, kitaip tariant, kultūrinis sprogimas, tiesą sakant, yra valstybės užsakymas. Taip buvo visur ir visada, tik mes dar tikim kažkokia įkvėpimo metafizika. Kiekvienos kultūros aukso amžius prasidėdavo, kai ją imdavo dosniai finansuoti visokio plauko donorai ir mecenatai, o visų geriausia, jei tai darydavo pati valstybė. Taip buvo Italijoje – XVI a., Olandijoje – XVII a., Rusijoje XIX a. Ir visur kitur turėjo būti panašiai... Netikiu kažkokiu savaiminiu genijų desantininkų armijos nusileidimu iš dangaus ar Sturm und Drang protrūkio... Taigi išvada paprasta: jei šalis nori turėti gerą meną, ji turi mesti šiai įdėjai įgyvendinti milžiniškus pinigus. Kai apsimokės kurti meną, tada jis ir atsiras. Kitas klausimas, ar valdžiai reikia gero meno? Jaučiasi, jog valdžia visiškai nekompleksuoja, kad Lietuvoje nėra meno ir kad nėra kuo pasipuikuoti prieš kitus. Bet jei jau nėra tokio komplekso ir susitaikyta, kad Lietuva buvo ir bus kultūrinė provincija, – tai ką gi, prieš vėją nepapūsi. Valdžios vyrai tikrai geriau žino, ko reikia Lietuvai, ir aš jais pasitikiu. Bet kuo čia dėta ta nelaiminga valdžia, iš kurios nuolat daromas atpirkimo ožys? Žmonės patys kalti. Ar pačiam materializme skendinčiam sociumui reikia meno? Dar baisesnė nuojauta būtų tokia: ar apskritai yra ką remti mūsų infantilioj menininkų-chaltūrščikų gildijoj? Kuo toliau gyvenu, tuo labiau norėčiau pasakyti – ne! Gyvendamas Lietuvoje ir bendraudamas su kūrėjais nesutikau nė vieno talentingo žmogaus. Kvieskite specialistus iš užsienio, kaip kunigaikštis Gediminas darė, – gal tai padės... Tik kam to reikia – menas kaip reiškinys po truputį miršta.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Šitas senas marazmatikas W. G. yra daug ko priskrebenęs savo dienoraščiuose ir nemažai ko pripylęs bet kuriam gyvenimo atvejui. Tik vieni jo apmąstymai stebuklingai pralenkė laiką, kiti sustingo jo psichikos laike. Gali būti, kad visos jo megalomaniškos fantazijos apie ateitį susiveda į paprasčiausią suvokimą, jog papulsi į nustatytą enciklopedijos vietą be savo noro ir valios pastangų. Ir nieko nepakeisi. Čia lyg tas senas germaniškas bajeris apie klasikus ir romantikus. Yra tik du kūrėjų tipai. Romantikas – itin produktyvus, greta meistriškų dalykų sukuria ir daug šlamšto; jis entuziastingas, šaunus, mėgsta žmones ir darbą ir aplinkui save suburia daugybę juo besižavinčių gerbėjų. Jis gauna pripažinimą dar būdamas gyvas... Klasikas – lėtos reakcijos, jis neturi tiesioginio poveikio asmeninei erdvei, didelis jo savikritiškumas riboja produktyvumą, dažniausiai jis yra svetimas savo aplinkai ir laikui, turi mažai arba visai neturi asmeninių sekėjų ir todėl pripažinimą įgyja tik po mirties. Yra tik tokie du menininko būties keliai ir daugiau nieko – tiesą sakant, nekoks pasirinkimas. Tai mane labai neramina ir tuo pačiu džiugina, nes nujaučiu, jog tai visiškas bullshit. Išnyksi, gerbiamasai, lyg dūmas ir niekas tavęs neprisimins – štai trečias, pats tikriausias kelias... Manau, kad kultūra yra baigtinis civilizacijos produktas. Po kokio šimto metų žmonės susigalvos sau naują iliuzijų verslą ir meno nebeliks...

Žilvino Andriušio paveikslas „Onirinis pajacas su šuniuku” - čia