Donatas Petrošius. Nepraėjusiųjų metų spaudos apžvalga

Donatas Petrošius. Nepraėjusiųjų metų spaudos apžvalga

 

2020-ieji baigėsi tik plėšomuose kalendoriuose. Bet iš esmės tie metai tebesitęsia, su mumis visų savo sąskaitų dar nesuvedė. Civilizacijų istorijoje bus parašyta, kad žmonija gyveno ne 2020–2021 m., o kinų viruso laikais. Pesimistai gąsdina, esą lengvai ir greitai šie laikai nesibaigs. Astronominis tikslumas, gamtos ciklai, metų pradžių ir pabaigų ribos kasdienybėje pasislinko į periferinį simbolizmą – epidemijos kalendorius suskirstė laiką į savas – paūmėjimų ir atoslūgių – atkarpas. Atlaikius nevilties atkarpą žadama keisti skiepijimo kalendoriais. Sumaišties dienomis išryškėja patikimos informacijos svarba, tamsybiškieji žinia­sklaidos aspektai.

„Elektros šviesa yra gryna informcija.“ Prieš porą dešimtmečių, kai lietuviškai pasirodė veikalas „Kaip suprasti medijas“, ne tik ši, bet ir daugelis kitų Marshallo McLuhano įžvalgų atrodė lyg stiprios poetinės metaforos. Galiausiai tikrovė – pirmiausia ta, lendanti iš ekranų, – pasidarė intensyvesnė už daugumą eilėraščių, tad ir M. McLuhano pranašystės, pavyzdžiui, kad iš pradžių kuriame priemones, o paskui tos priemonės kuria mus, atrodo tarsi racionalios išprotautos tiesos.

Elektra tiesiogine prasme yra informacija, ir tai geriausiai pasaulyje juntame mes, Lietuvos vartotojai. Nutiko taip, kad elektra nebegaminama net Elektrėnuose – rodos, dėl ekologijos. Žaliosios energijos generuojama menkai, jungtis su švedais nuolat genda. Gerą dešimtmetį pluša lobistai bei tam tikros politinės jėgos, siekiančios mus prijungti prie Astravo AE. Mokėti už elektrą Astravo AE akcininkams ir operatoriams iš Kremliaus ir Kinijos praktiškai tas pats, kaip remti Lietuvai priešišką informacinį foną: iš savos kišenės susimokėti už trolių fabrikų komentarus, finansuoti korupcijos plėtrą. Gal net mūsų žiniasklaidos likučių supirkimą į vienas plaukuotas rankas. Įsileisti elektrą iš priešiškos šalies tas pat, kaip nesisaugoti nuo kenkėjiškų virusų ir palikti spragas kibernetiniams įsilaužėliams.

Esama keleto garbingų autorių net delfi.lt, bet šį portalą retkarčiais atsiverčiu tam, kad pamatyčiau, kaip tarpsta blogis. Ne, komentarų skiltyse nenaršau, bet tokiems kaip aš naujovė – 3 populiariausi (pagal vertintojų skaičių – net jei 100 neigiamų įvertinimų ir tik 5 teigiami) komentarai iškart po straipsniu – bene užkibs už jos akis. Kartais žvilgsnis užkimba netyčia, bet ir šiaip verta pasižiūrėti, kuo bendrapiliečiai nuodijami. Paprastai informacija pateikiama skurdžia, beveide kalba, o komentarai – spalvingi, ryškios stilistikos: nuo zekiškų iki kasandriškų. Įprasta, kad ūdijama viskas, kas neatitinka iš šalies primetamų juodašimtininkų ar neobolševikinių ideologinių linijų – tos plokštelės taip nugrotos, kad nebeskamba, ypač dabar, kai rytinių kaimynų diktatoriai uodegas eketėse prišalę. Bet yra temų – viruso plitimo stabdymas, skiepų, apsaugos nuo sąmokslo teorijų, – kur palikti erdvę atviram kenkimui ir sumaiščiai kelti – nusikalstamai pavojinga. Kokia prasmė mums gintis nuo informacinių priešų – kirkorovų ir dezinformacinių TV kanalų, kai mūsų pačių draugai tokie?

Suprantama, toks delfi.lt turi teisę egzistuoti ir skleisti žinias apie tikrų ar išsigalvotų asmenų buitinius vargelius ir proveržius. Liūdniausia, kad neretai iš niekalo ar organinio turinio nulipdytas rutulys nurieda ir iki lrt.lt, išsitaško socialiniuose tinkluose. Tarsi ir turi žiniasklaida rinkėjus informuoti, ką veikia Gražulis ir Uspaskichas, bet kažkur turi būti riba. Kai informacinis triukšmas apie gydomąjį vandenį nustelbia Sausio 13-osios minėjimus, vertėtų stabtelėti ir atsitokėti. Pasižiūrėjus į pastarųjų metų informacinį foną – ar nėra taip, kad prieš kiekvieną valstybinę šventę gerai žinomi provokatoriai viešumon mesteli kokią nors bjaurastį, o mes savaitę ar dvi užtrunkame ginčydamiesi, paneiginėdami, piktindamiesi. Tuomet atrodo, kad visos šventės prabėga gaudant netikras antis.

Naivu būtų tikėtis, kad delfi.lt akcininkai atsisakytų dalies pelno, nes keletas procentų keistuolių pageidauja gyventi švarioje ir sveikoje informacinėje erdvėje. Kol jie didžiausi, tol duos toną visam bendram laukui. Išeitis būtų investuoti į lrt.lt – kad jie taptų didžiausi, įvairiausi, visa apimantys. Viskas įmanoma, jei turi tikslą.

Vis dar gyvuoja 15min.lt, tikiuosi – gerai. Atsivertęs nuolat rasi gero lygio straipsnių kultūros temomis, publicistikos. Pagirtinas dėmesys knygoms. Prisipažinsiu: kai metų gale pasipila balsavimai, penketukai ir penkioliktukai – einu pro šalį. Nebesinori rinkti nei knygų, nei laurea­tų, nes realybėje lėkimo, rungtyniavimo yra per daug. Norėtųsi garsiai girti ir džiaugtis 15min.lt kultūriniu flangu, bet drauge baugu, kad nenubaidytum laimės paukštės, nes visa, kas gražu mūsų žiniasklaidoje, yra efemeriška. Neseniai 15min.lt garsėjo stipriu tiriamosios žurnalistikos padaliniu – nebėra. Kodėl nebėra – nelabai aišku: ar patys išsivaikščiojo, ar pabaigą lėmė kieno ilga ranka.

Paprastai kultūriniai projektai žiniasklaidoje atsiranda ne iš dosnių mecenatų malonės. Beje, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos įdiegta kultūros mecenatų skatinimo programa patyrė fiasko – per ketverius metus neatsirado nė vieno, kultūrai paaukojusio ženklią sumą, – visi (nuo internetinių dienraščių iki popierinių mėnraščių) paramos kreipiasi į SRTRF. Bet egzistenciniai šio fondo klientai visada buvo ir tebėra kultūrinė spauda.

Kai prieš 4 metus iš „Litmenio“ redaktoriaus išgirdau, jog Seime naujai suformuoto Kultūros komiteto pirmininkas inicijuoja susibūrimus dėl naujojo – neva kultūrai palankesnio – fondo steigimo, buvau pasiryžęs lažintis, kad bus posėdžiaujama veltui, o rezultatas – nieko gero. Nes gamtoje taip nebūna, kad verslininkas-politikas, kapitalą besikraunantis išskirtinėmis sąlygomis importuodamas chemines medžiagas iš priešiško režimo teritorijos, esmingai pagerintų Lietuvos kultūros padėtį. Galima rasti naudingų darbų, kuriuos Kultūros ministerija per ketverių metų kadenciją nuveikė. Bet tai ne Kultūros komiteto pirmininko nuopelnas, greičiau šis tas atsiranda nepaisant jo. Nerimavau, kad po asmeninio pono Karbauskio rūpesčio nenutiktų tokia istorija kaip bankininko Romanovo, kuriam naivūs funkcionieriai patikėjo statyti naują „Žalgirio“ stadioną: po ilgų viešųjų ryšių akcijų ir išsidirbinėjimų Romanovui teko bėgti į Maskvą, stadionas – sugriautas. Karbauskiui bėgti nereikėjo, spauda išgyveno, bet valstietiškų imitacijų rezultatas – nebeliko kultūrinių savaitraščių, tokie kaip „Litmenis“ tapo dvisavaitiniai.

Panašu, tuščių pažadų dieta kultūrinei spaudai vienu aspektu išėjo į naudą: pandemijos sukelta krizė pasirodė ne tokia ir baisi. Pirmąjį sunkmečio etapą išgyveno visi, kai kurie gavo po kaušą kovidinių pinigų.

Bet 2020-ieji dar neišsibaigė. Išgyvenimo dramos tęsiasi – socialiniais tinklais sklinda pagalbos prašymai iš „Naujosios Romuvos“ ir prie jos besišliejančios moksleiviškos „Pašvaistės“. Abiem leidiniams SRTRF skyrė tokią menką 2021 m. paramą, tarsi ekspertai norėtų patarti leidiniams užsidaryti, bet nedrįsta. Nesu kompetentingas vertinti „Naujosios Romuvos“, bet dėl „Pašvaistės“ reiškiu protestą. Nuo 2012-ųjų Jaunųjų filologų konkurse esu poetinio padalinio vertintojas: skaitau, vertinu, skatinu pradedančiuosius literatus. Pastebėjau, kad diduma tų, kurie patys perspektyviausi, – labiausiai nepasitikintys, abejojantys. „Pašvaistės“ uždarymas – tarsi ženklas, kad jūsų nereikia. Tas žurnalas nėra šiaip 1 iš 10, kurio turinį po uždarymo teoriškai būtų galima perkelti į kitus leidinius. Ne, „Pašvaistė“ yra 1 iš 1. Nėra kitų popierinių periodinių leidinių mokiniams – parengti pirmąsias publikacijas, susipažinti su panašiais į save. Ir ne – „Pašvaistė“ nėra žemo lygio. Žema yra griauti tai, ko patys nestatėt.

Kultūrinė spauda gyvuoja asketiškai. Numaniau, kad ir regioninėje spaudoje ne ką linksmiau. Bet juk prie „valstiečių“ kaimas turėtų atkusti. Pažįstu asmeniškai ne vieną, kuris rašo į laikraščius, einančius toli nuo Vilniaus. Niekada neklausdavau, kokie honorarai. Vienas bičiulis pats pasisakė: metų gale paskambino susinervinęs, kad VMI iš sąskaitos nuskaitė bene 170 Eur. Neva susikaupė kažkokios nepriemokos nuo honorarų – provincijoje buhalteriams sakyk nesakęs apie menininko statusą, nieko jie apie tokį nežino ir žinoti nenori. Honorarinių eurų mano bičiuliui iš 2 rajoninių laikraščių per mėnesį prikapsi iki 150. Ir rašo ne horoskopus, bet rezonansinius straipsnius apie politiką, rajonų merus, vedamuosius – kuria rimtą turinį, deja, gauna juokingai mažai. Metų gale dar lieka skolingas. Gal išties verčiau rašyti horoskopus, pleškinti pirkioje Kremliaus elektrą, o laikraščiams turinį tegul kuria Prigožino, Putino virėjo, suburti botai.

Ar užsidarė bent vienas regioninis laikraštukas? Turbūt ne, nes pernykščiai metai buvo rinkiminiai. Savo akimis mačiau – pradedant Ignalina ir baigiant Šilale puslapiai mirgėjo nuo viešųjų ryšių.

Užsidarė „IQ Intelligent Life“, tiksliau, įsiterpė į „IQ“ žurnalą. Iš popieriaus į virtualybę pasislinko „Valstybė“. Tiedu yra didžiausi popieriniai nuostoliai – kiekviename jų galėdavai rasti po porą trejetą rašytojų, apžvelgiančių savo ar kitus pasaulius.

Paradoksas – nuo virusų atakos atkuto „Lietuvos aidas“. Tapo spalvotas. Gruodžio mėnesį dar atrodė savaip liberalus ir spausdino visus: nuo konservatorių iki Verygos. Prieš Sausio 13-ąją išėjusiame numerio vedamajame pliekiamas Landsbergis, kad viešai neišsižada prezidentinio statuso ir t. t. Regis, turim dar vienas „Vakaro žinias“. Gal iš tiesų tas Landsbergis toks neaprėpiamas: šitiek laikraščių per 30 metų neišsprendė jo problemos, tenka naujus ir senus pasitelkti. O šiaip visi mes esam viso labo tik neramioji smulkmė, krutanti Landsbergio epochoje.

Draugai