Kęstas Kirtiklis. Žmonių idėjos

Kęstas Kirtiklis. Žmonių idėjos
Evgenios Levin nuotrauka

 

Martinas Heideggeris, kaip žinia, nesikratė nacionalsocialistų. Nors Freiburgo universiteto rektoriumi (nacių valdymo pradžioje) jis išbuvo vos metus, partijos narys liko iki pat karo pabaigos. Jokios didelės graužaties filosofas dėl to nejautė (pokariu miglotai užsiminė, kad rektoriaudamas nesitikėjo, jog partijos veikla ilgainiui bus tokia...), tad ir jokios atgailos neatliko. Viena vertus, būtų pernelyg teat­rališka mąstytojui, idealizavusiam kaimišką buitį ir būties esmę regėjusiam jos paprastume. Antra vertus, filosofijos istorikai iki šiol diskutuoja, ar kartais pati M. Heideggerio mąstymo trajektorija savaime nekrypo nacizmo link.

Kita istorija iš kito politinio spektro krašto: György Lukácsas, manoma, marksistinėmis idėjomis susižavėjo iš meilės (ne Marxui, o vienai jaunai marksistei). Jo aktyviosios politinės veiklos laikotarpis buvo vargiai ilgesnis nei M. Heideggerio. 1919 m. G. Lukácsas buvo trumpalaikės Vengrijos tarybų respublikos kultūros reikalų komisaru, o 1956 m. švietimo ministru Imre’s Nagy’o vyriausybėje, išvaikytoje tarybinių tankų. Pastarasis darbas gal kiek „atperka“ kitą nuodėmę – 4 dešimtmečio pradžioje G. Lukácsas persikėlė į Maskvą ir išbuvo ten iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Istorikai tvirtina, kad apie 80 % vengrų komunistų, buvusių TSRS, per Didįjį valymą buvo nužudyti, o štai G. Lukácsas išgyveno – iš kur tokia sėkmė? Filosofijos istorikai ne tik dėl šios priežasties tebesiginčija, ar jis buvo stalinistas (nors paskui ir atsivertė) ir kiek tai veikė jo estetikos darbus, propagavusius socialistinį realizmą.

Filosofų biografijose sumaištį kelia ne tik politika. Štai Michelis Foucault esą net ir sirgdamas AIDS nevengė homoseksualių lytinių santykių, o Louis Althusseras, kamuojamas psichikos ligos, nužudė savo žmoną. Sąrašą būtų galima tęsti. Visi šie atvejai (dažniausiai turbūt M. Heideggerio) kelia klausimą: ar svarstant apie idėjas dera kreipti dėmesį į jų autoriaus asmenybę, gyvenimo ir galvojimo visumą?

Apie visa tai mąsčiau anądien „Literatūroje ir mene“ (2021 05 21, Nr. 10) skaitydamas vokiečių medijų teoretiko Norbeto Bolzo interviu fragmentą. Jame tvirtinama, kad dėl klimato krizės nėra viskas taip paprasta. Na taip, N. Bolzas žino, kad reikalai prastėja („nesu išprotėjęs, kad neigčiau klimato kaitą“), ir jis taip pat rūšiuoja atliekas („nesupraskite manęs klaidingai, aš ne prieš rūšiavimą!“). Bet šiaip jau visas tas kalbėjimas apie klimatą, N. Bolzo manymu, yra virtęs baimės industrija, iš kurios kai kas visai neblogai uždirba. Nieko ypač nauja ar skandalinga Berlyno technikos universiteto profesorius emeritas čia nepasakė. Netgi priešingai: primygtinis savo paties pozicijos švelninimas ir išankstinė gynyba nuo radikalių interpretacijų tarsi kviečia skaitytojus ramiai pasvarstyti siūloma tema. Bet... aš iškart prisiminiau, kad ne mažiau nei savo medijų teorija ar filosofiniais pasvarstymais N. Bolzas yra pagarsėjęs flirtu su radikaliais dešiniaisiais – partija AfD („Alternative für Deutschland“ – „Alternatyva Vokietijai“) ir simpatijomis antiimigraciniam judėjimui PEGIDA („Patriotische Europäer gegen die Islamisierung des Abendlandes“ – „Patriotiški europiečiai prieš Vakarų islamizaciją“). Tačiau interviu juk ne apie tai! Kuo čia dėta klimato krizė?! Gal ir niekuo, tačiau bendrame N. Bolzo mąstymo kontekste jo kritika Gretai Thunberg įgauna naujų atspalvių.

Taip bemintydamas pradėjau įtarti save puolant į argumentavimo klaidą, vadinamą argumentum ad hominem (apeliacija į žmogų). Jos esmė – kreipti dėmesį į kalbantįjį. Koks jis, o gal ji, kokios jo pažiūros ir pajamos, išsilavinimas ir biografija, ką jis valgo, už ką balsuoja rinkimuose, kas jo tėvai, draugai, seneliai, antros eilės pusbroliai ir t. t. Visi šie dalykai leidžia oponentą įveikti – juk akivaizdu, kad jis kalba ne bešališkai, o skatinamas tam tikrų motyvų, kad ieško ne tiesos, o naudos sau. Ak, tas malonumas demaskuoti!

O štai argumentacijos teorija moko, kad norėdami šios klaidos išvengti turėtume klausytis, kas kalbama, ir vertinti, kiek tai pagrįsta, o ne žiūrėti, kas kalba, ir ieškoti priekabių. „Vertink idėją, o ne žmogų“, – sako ji. Vis dėlto kuklus pasižvalgymas po žmonių gyvenamą tikrovę rodo, kad ši teorija yra bene viena prasčiausiai veikiančių praktikoje. Ir politiniuose debatuose, ir užstalės pokalbiuose, ką jau kalbėti apie socialinius tinklus. Žinoma, tai ne teorijos bėda, negana to, tai niekaip nepanaikina jos galiojimo.

Asmeniškai viskas yra dar sudėtingiau. Aš turbūt pernelyg ilgai mokiau studentus vengti argumentavimo klaidų, tad galvoje sukaukia sirenos ir jau niekaip nebegaliu N. Bolzo lengva ranka diskredituoti. Bet lygiai taip pat negaliu paskelbti, kad visa tai, ką žinau apie jį, šia proga nėra tiesiogiai susiję. Nes kažkodėl manau, kad yra.

Vertink idėją, o ne žmogų. Betgi idėjos be žmonių neatsiranda. Jos nenusileidžia iš Uždangės sferos, nesusikuria iš nieko, šauna (ir pataiko) ne į bet kurią galvą. Priešingu atveju pati švietimo sistema nebetenka jokio pagrindo ir tikslo. Beprasmiais virsta literatūra ir menas. Ir visa kita, kas kultivuoja protus, kad juose bręstų idėjos. Bet jos bręsta ne tik dėl to. Savo vaidmenį čia atlieka ir tėvai, ir draugai, ir bendraminčiai, gal net gyvenamoji vieta (ir jos genius loci). O jei tikėsime mokslininkais, dar ir žarnyno bakterijos. Bet be žmogaus vis tiek niekaip.

Aišku, idėjų būna įvairiausių. Ne visos jos leng­vai ir noriai sugyvena viename prote. Kai kas imasi papildomų priemonių joms suderinti, kiti numoja ranka. Tačiau tai nereiškia, kad jiems visai vienodai, sudera jos ar ne. Tiesiog derinimas vargina. Bet pabandykite tokiam asmeniui pasakyti, kad viena jo mintis prieštarauja kitai – ir jis išsyk šoks gintis, kad niekas niekam neprieštarauja, tik jūs nesuprantate. Nuoseklumas kažkodėl laikomas vertybe. Tiksliau, žinia kodėl – nes nenuoseklumas ir prieštaravimas reiškia diskomfortą. Nemalonią būseną. Ne vien dėl kultūrinių priežasčių.

Tai vis pasvarstymai iš kasdienybės. Bet tas pat galioja ir teksto pradžioje minėtiems filosofams. Ir jiems veikiausiai atrodė, kad nieko čia gero, jei mintis prieštarauja minčiai, o abi jos – vienodai konfliktuoja su gyvenimo būdu. Todėl manau, kad privalau iš jų tikėtis nuoseklumo. Kitaip tariant, nepamiršti jų biografijos vingių. Ir?

Nesiruošiu čia raginti „atšaukti“ nei N. Bolzo, nei M. Heideggerio, nei G. Lukácso. Visos mano biografinės pratybos skirtos ne tam. Ad hominem bandau įveikti pasitelkdamas Hanso-Georgo Gadamerio supratimo ratą. Ką nors suprasdami, mes nuo dalies, idėjos, konkretybės judame prie visumos ir atgal, nuo visumos – prie konkretybės. Tik sukdamiesi tokiame rate, tik žvalgydamiesi po galvas, kuriose atsiranda idėjos, suprantame, ką tos idėjos reiškia. Tarkime, M. Heideggeris – išties nuoširdus nacis, o G. Lukácsas – stalinistas. Nebeskaityti jų? Apsimesti, kad tai nesvarbu? O bandymas juos nuplauti ir išbalinti, paversti dorybingais demokratais apskritai būtų ne tik apgailėtinas, bet ir ydingas. Kam jais išvis domėtis, jei jie mąstė taip, kaip reikia, tiksliau, taip, kaip aš. Įdomiau ir vaisingiau tuomet klausti, kodėl aš negalvoju taip, kaip jie? Atsakyti ne visada lengva, ypač tuomet, kai to klausiu savęs ne tokiais kraštutiniais atvejais, kai mąstytojų biografijos, atrodytų, nepriekaištingos, o kontekstas neprideda nieko tam, kas pasakyta. Bet ieškoti atsakymo – visuomet įdomu.

Beje, perpratimas, kur ir kaip idėjos atsiranda ir yra išsakomos, anaiptol nereiškia, kad jos visos man tampa mielos ir priimtinos.

Draugai