Eugenijus Ališanka. Kaip iš tiesų viskas buvo

 

Vakarais prieš miegą beveik kasdien pasižiūriu bent vieną „Simpsonų“ seriją. Kitaip diena atrodo tarsi neužbaigta, nevisavertė, kažko jai trūksta. Turbūt tą trauką būtų galima pavadinti priklausomybe – šiandien sunku rasti kokį nors kasdienybės užkampį, kuriame neslypėtų priklausomybės pavojus. Dar ne taip seniai ji buvo siejama tik su nikotinu, alkoholiu ar narkotikais, kitaip sakant, su tiesiogiai kūną žalojančiais įpročiais, bet įsibėgėjant XXI amžiui priklausomybės ėmė dygti kaip kelmučiai ant trūnijančio medžio. Priklausomybė nuo azartinių žaidimų, kiek vėliau – ir nuo kompiuterinių, nuo vaistų, nuo cukraus, nuo sekso, nuo pirkimo, nuo interneto, nuo darbo, nuo santykių. Andrius Jakučiūnas yra rašęs, kad ir kultūra yra priklausomybė, tik nemaudžianti, neįkyri. Ko dar nepaminėjau? Priklausomybė nuo Dievo? Nuo mirties? Bet kokio raugo priklausomybė, anot psichoterapeutų, yra gydytina liga. Ir, deja, sako jie, protas čia nėra pagalbininkas. Pagelbėti galbūt galėtų gydytojų viršininkas Veryga, bet kol kas jis įklimpęs mūšiuose su tradicinėmis priklausomybėmis, o jo smėlio laikrodžio smiltelės baigia išbyrėti, kaip ir jo paties viršininkų. Matyt, įvairaus plauko „priklausomybininkai“ ir toliau blaškysis po gyvenimą nešiodami virusus ar bakterijas. Ir neabejotinai jų daugės, plėsis žanrų asortimentas.

Anot vienos psichoterapeutės, priklausomieji neretai linkę fantazijose kurti tokį gyvenimą, kurio nepajėgia įgyvendinti tikrovėje. Argi ne poeto apibrėžimas? Skaitinėdamas Kęstučio Navako sudarytą knygą „Lyrika plius“ stebėjausi, kiek daug poetų komentaruose stengiasi pabrėžti savo kūrinio tikroviškumą. „Tai tikras įvykis“, „Viskas taip ir buvo“ ir panašiai. Bet eilėraštis yra žodžio teritorijoje, jis nebepriklauso tikrovės kompetencijai, jis atstovauja vaizduotei, fantazijai, kad ir kaip suvoktume tikrovės ir (ne)tikrovės skirtį. Stebėjausi, kad dauguma eilėraščių sunkiai įkandami be komentarų, kad apipasakoti jie įgauna kitokį gylį ir plotį arba kartais dar labiau suklaidina. Kad poetai yra priklausomi nuo poezijos, to keisto žodžių dėliojimo būdo, nes neretai jiems daugiau pavyksta pasakyti komentarais, juose būti arčiau taip siekiamos tikrovės.

Man patinka „Simpsonai“, nes žiūrėdamas juos atsiduriu pasaulyje, kuriame daugiau stabilumo negu manajame. Kartais atrodo, kad esu Simpsonų šeimos narys, kad tiesiog kas vakarą grįžtu namo, išsiilgęs artimųjų. Geltonoji šeimyna nesikeičia 30 metų; to nepasakyčiau apie save ir savo šeimą. Iliuzinis pastovumo ilgesys? Kodėl iliuzinis? Iš to pastovumo ilgesio gimsta ir dideli dalykai, sakykim, keičiasi Europos politinis klimatas, vyksta „Brexitas“, pagaliau iš to ilgesio išauga ir religijos – opiumas liaudžiai, anot vieno iliuzijų meistro. Kad atsirastų tas ilgesys ir įgautų apčiuopiamesnį pavidalą, reikia ilgokai auginti plaukus ir nagus. Europos Sąjunga juos augino maždaug tiek pat metų kaip ir aš, – abu turime ką karpyti.

Vienoje „Simpsonų“ serijoje, skirtoje Helovinui, pasirodo trys niekšeliai, samdomi trumpam laikotarpiui – per Heloviną pardavinėti šventės atributiką. Jie nežino, kas yra pastovumas, nuolat keliauja iš vienos vietos (parduotuvės) į kitą. Seriale jie pavadinami momentiniais žmonėmis. Kai tie niekšeliai užklumpami nusikaltimo vietoje, Springfildo gyventojai pasiruošę juos nulinčiuoti, bet policijos šefas Bizūnas pareiškia: „Tragiška, nes šie vyrukai iš dalies yra mūsų momentinės kultūros aukos.“ Juokinga kriminalinė istorijėlė perauga į rimtą kultūrologinį apibendrinimą. Taip ir norisi pratęsti: visi mes esame momentinės kultūros aukos, mus lydi momentiniai žmonės, momentiniai eilėraščiai, momentiniai karai. Dažnai nuo jų gelbsti priklausomybės, tik ne visi žino, kad yra priklausomi, – anot priklausomųjų pamėgtos tezės.

Turiu ir dar vieną priklausomybę – nuo rytmečių Zabarijoje. Be jų dienos nupilksta, praranda skambesį, tiksliau – tylą, rytai mieste su burzgiančiais automobiliais po langais varo į depresiją, verčia kišti stručio galvą giliau po pagalve. Šiandien, prieš puldamas prie šio momentinio teksto, pusryčiavau verandoje – tekant saulei, nuo šaltuko grumbant rankoms, virš laukų niekaip neišsisklaidant rūkams – ir galvojau, kad esu priklausomas nuo pasaulio, kuris kaip narkotikas narkomanui dovanoja džiaugsmą, tebūnie neišvengiamai trumpą, gal ir iliuzinį, nors kažin ar įmanoma patirti didesnę tikrenybę. Tai tikras įvykis, turiu sakyti. Viskas taip ir buvo. Ar tikrai? Gal greičiau esu linkęs fantazijose kurti tokį pasaulį, kurio nepajėgiu įgyvendinti gyvenime? Kaži, ką apie tai galvoja Houmeris?

Draugai