Birželio mėnesio horoskopas

Kas čia taip dunda, net žemė motinėlė dreba? Ne, tai ne rusų tankai atvažiuoja, kaip jūs ką tik teikėtės spėti, ir net ne ekscentriškas birželio griaustinis trankosi įtūžęs... Tai didžiausia Lietuvos meno gerbėja, apsitempusi lašinius suknele su saulėje žėrinčiais „Swarovski“ kristalais, apsiginklavusi mėgstamiausia dar visai nebloga „Gucci“ terba iš artimiausio skuduryno, skuodžia septynmyliais žingsniais per laukus ir klonius. Meiliai prie širdies glausdama abu savo identiškus, žavingai kiauksinčius šeimos narius (kiek primenančius tapybos klasiką Valentiną Antanavičių), bėga į „Litexpo“. Skuba į „ArtVilnius ʼ17“, svarbiausiąją metų meno šventę.

Tai kad prieš dvi savaites ta tavo mugė baigėsi, – piktai meta man apsnūdęs apsauginis prie parodų centro vartų, – be to, su gyvūnais čia apskritai neleidžiam. Tačiau, jei jau taip norit šviestis, dabar vyksta seminaras, kaip per 5 minutes tapti laimingu žmogumi, – priduria jau kiek mandagiau.

Šviestis tai aš galiu, bet ne už tokią kainą. Gal kur netoliese devynaukštyje galėčiau rast nebrangius pykčio valdymo kursus?

Nemėgstu tų apsauginių. Dabar galvoju, reikėjo persmeigti žvilgsniu kiaurai. Arba gerai užvažiuot rankinuku. Esu be galo smalsi, nes mano Zodiako ženklas yra Dvyniai. Noriu sužinoti ir pamatyti viską, bet amžiais niekur nespėju. Galbūt todėl kartais būnu irzloka. Tačiau negražu pykti tokią gražią saulėtą vasaros dieną. Išvis Lietuvoje per daug pykčio ir pavydo. Taip teigia kažkokia moteriškė nuo senos TV programos viršelio. Nežinau, ką ji čia veikia ant mano stalo, ši geros valios ambasadorė, bet šiuo klausimu aš jai visiškai pritariu. Tačiau belaukiant, kol pykčio ir pavydo lygis pagaliau pasivys ES standartus, šie jausmai vis tiek kartais aplanko. Kad ir šioje meno mugėje. Tarkim, gerokai pavydžiu naujos ryškiai rožinės vienos tapytojos suknelės ir prie jos priderintos kvailos šypsenos. Atrodo, ko čia pavydėt, jau turiu panašią, aš apie suknelę (tiesa, mano gal kiek labiau nutriušusi), šypseną irgi galima prieš veidrodį išsitreniruoti. Tačiau pavydas esti įvairių rūšių. Būna baltas, net juodas. Deja, manau, šį sezoną mano pavydas ružavas, o su tokiu nepakovosi. Jis įsijungia panašiose vietose kaip ši. Ružavai pavydžiu dailininkui, kuris šaltu feisu sugeba pristatyt tokį pat darbą kaip Pukytės ir jokios prob­lemos nemato. Nors gal ne visai šaltu, nes kažin koks degėsis kabo ant sienos netoli įvykio vietos. Sakau, gal tai menininkas, sudegęs iš gėdos, kad nukniso svetimą idėją, arba bent jį vaizduojantis kūrinys. Būtų visai originalu, tiesą sakant, nes dublikatų šiemet gerokai per daug. Mačiau, yra vienas toks pernelyg panašus į Ozarinską. Kažin kurių metų Meko centro prisistatymas, man rodos, šiemet irgi turi savo brolį dvynį. Apie įvairių užsienio leidyklų pastarojo dvidešimtmečio albumų lietuviškus perpaišinėtojus net neverta kalbėti. Čia kaip Eurovizijoj, burba sutiktas menotyrininkas K. Š., panoręs likti anonimu. Viskas turi būti jaukiai matyta, kitaip nepirks. Tačiau mūsų didi tauta tuo ir didinga, kad niekada nelaimėjo ir nelaimės Eurovizijos, supezu jam nei šį, nei tą. Iš tikrųjų mugėj nereikia ieškot, ko nepametus. Štai Ramūnas Čičelis, skaičiau, pasigenda institucinės kritikos. Manau, jos neverta mėginti surasti šioje mugėje, tai tas pats, kaip ieškoti ryklio tarp riebių lietuviškų karpių kur nors Šeškinės žuvų turgelyje. Na, gerai, nebūtinai taip grėsmingai, bet šviežių piranijų ten irgi tikriausiai negausit. Jei Lietuvoje ta kritika egzistuoja, manau, tikrai ne „Litexpo“, gal net nebūtinai mūsų numylėtame Vilniuje.

Visiems Dailės akademijos pozuotojus tebeeksploatuojantiems dailininkams irgi truputėlį pavydžiu. Turėtų būti smagu dėl nieko per daug nesukti galvos: nei dėl turinio, nei dėl koncepcijos. Čia kaip sėdėt šeštus metus šeštoj klasėj, nors, tiesą sakant, ta chebra gal jau dvidešimt šeštus sėdi... Aišku, tai ne nusikaltimas, ne vagystė kokia, galiausiai pozuotojams užmoka. Be to, dabar jau yra ne tik tokių piešinių, tapybos, atsirado ir keletas Valentiną (tokia pat žavi kaip prieš 20 metų) vaizduojančių skulptūrų. Ko daugiau reikia, kaip sakoma.

Visiškai nepavydžiu gal tik tų paprastučių abstrakcijų lyg iš „Jysko“, nes jų turiu daug. Ten ir pirkau, taip pat jų galima gaut „Ermitaže“, čia, kur prie „Akropolio“. Nesuprantu, kodėl Kaune vis dar toks populiarus abstraktusis ekspresionizmas, gal ten nėra panašių parduotuvių? Beje, tuos pramoninius šedevrus naudoju savo menų gamybai, o kai kuriuos laikau šiaip sau, tarkim, dėl grožio. Galima sakyti, esu laiminga, viskuo patenkinta abstrakčiojo meno kolekcionierė.

Visoje mugėje yra tik du absoliučiai originalūs kūriniai, taip sutarėm su mano jau minėtu menotyrininku. Tai inkaras, vaizduojantis ir reiškiantis inkarą (K. Š. favoritas), bei man (ir nerimstantiems dvynukams) į širdį labiausiai kritęs permatomas smuikelis, kuris ir reiškia smuikelį, tik gerokai padidintą. K. Š. įkyrokai teigė, jog tai violončelė, tačiau manau, kad čia vis dėlto smuikas. Nes jei meno kūrinys vaizduoja smuiką, didesnį už tikrą smuiką, dar nereiškia, kad tai yra violončelė. Tai greičiau papilosopavimas tokis, sakytum, metafora, simbolizuojanti meno reikšmę ir tiesiog beprotišką jėgą.

Smuikelio autorius, pastebėjau, jau daugelį metų yra vienos šios mugės rengėjų favoritas. Dabar bus ir mano. Tiesa, kol kas negaliu įsigyti šio kūrinio, papuošti savo kolekcijos iš „Ermitažo“, bet užtat galiu nebrangiai jį apžiūrėti ir pasidžiaugt.

Žinau, išeisiu iš mugės dvasiškai praturtėjusi, pasisėmusi gėrio ir grožio, panašiai kaip Kristina Stančienė. Keliausiu gatve ir dainuosiu. Nes taip man patinka, kai viskas yra parduodama. Kad meno mugėje gali nusipirkt ne tik patikusį tapybos ar skulptūros kūrinį arba pigesnį sumažintą jo variantą. Manau, čia galima įsigyti daug universalesnių vertybių. Štai Aistė prekiauja savo tėvų namų dvasia. Trūksta nebent ko nors truputį šviežesnio. Dailus dailininkas Dainius čia greit parduotų naująsias švelniai oranžines pažiūras.

Mano pažiūros – tai violetinės. Tarkim, amžiais kliūva tie Stanikai. Niekada nepraleidžiu progos parašyti anoniminį komentarą apie jų pavardę. Mane trikdo be proto išvešėjęs destruktyvus jų menas, mačiau neseniai parodoj. Ten buvo atvaizduotas toks angeliško grožio kūdikėlis ir šalia nupaišytas pimpalas. Viskas atseit senovine technika, lyg senovėje kas būtų paišęs tokias baisybes. Seniau žmonės tikrai buvo geresni, o ir pimpalas išrastas gal tik XIX amžiaus pabaigoj, man rodos. Išvis destruktyvusis menas dar nieko prie gero neprivedė. Štai Svajonė vienoje nuotraukoje atrodo labai surukusi. Greičiausiai nuo to viso jų pačių meno skleidžiamo blogio, kurio greičiausiai prisigraibė užsieniuose. Nors fotošopu galėjo pataisyt, bent skruostus kažkaip paružavint. Suk­nelę rožinę, žinau, jau turi. Jeigu einant į priėmimus galima taip išsipuošt, tai, manau, įmanoma kartu ir normaliai, tvarkingai atrodant nusifotografuoti. Eini kur į atidarymą, prieš tai nusifotkini, vėliau nuotrauką išdidini, štai ir turi meno kūrinį. Tokį ne gėda ir meno kritikei parodyt.

Aš visai atsisakiau destruktyviojo meno, taip man patarė pykčio valdymo kursuose. Užtat neseniai parašiau pamokomą knygelę mažiesiems skaitytojams, būsimiems meno mėgėjams. Gintarinę pasaką, neįkyriai užsimenančią, kad jau nuo mažų dienų derėtų pratintis lįsti meno funkcionieriams į užpakalį. Pavadinimo dar nesugalvojau, bet pats kūrinys, žinokit, visai neprastas. Nemažą ištrauką perskaičiau vienam iš savo šuniukų, jis už savo dvynuką brolį atrodo kiek protingesnis. Muistėsi iš pradžių, nes ta proga buvau pririšus, bet paskui nurimo, man rodos, susimąstė ir daug ką suprato. Kai paleidau, žinokit, jo žvilgsnis buvo toks gilus ir išmintingas, net, pasakyčiau, tragiškas.

Tai štai, knygelėje pasakojama, kaip kultūringas žiurkutis Rupertas keliauja į meno mugę. Pakeliui sutinka tris spalvingus pokemonus: šmc, mmc ir ndg; visi susidraugauja. Žaidžia slėpynių, paskui susirieja, anonimiškai skundžia vieni kitus įvairioms instancijoms. Pabaigoj kažkuris iš jų apsikrikštija Mo, tai ta proga visi susitaiko. Sveikina, džiaugiasi, krykščia. Štai, sugalvojau, pavadinsiu ir aš savo veikalą „Mo“, juk dar nėra knygos tokiu pavadinimu? (Yra, Mindaugo Nastaravičiaus „Mo“ („Tyto alba“, 2014), – red. past.)

Beje, gerbiami kolegos, mano mieli Dvynukai, žinokit, kad artėja rožinė pilnatis, kitaip dar vadinama braškine. Ji jus paveiks labiau nei kitus Zodiako ženklus. Net labiau nei vadinamasis gėlių mėnulis, kuris aną savaitę jums buvo galvas susukęs, pamenat? Taigi pasisaugokit, brangieji, nelaipiokit stogais, nesikarstykit medžiais, taip pat stenkitės netrankyti niekuo dėtų praeivių skėčiais ir rankinukais. Savo augintinius irgi laikykit už trumpų pavadėlių, renkite juos ne ryškių, erzinančių, o pastelinių atspalvių drabužėliais. Šiaip viskas bus gerai, gyvenimas nuostabus, jis negali būti nefainas, kai aplink tiek daug kiekvienam prieinamo ružavo meno...

P. S. Sakote, Lietuvoj nėra institucinės kritikos, jūs nematėt, kaip aš iš pykčio mugėje raičiausi ant grindų...

P. P. S. Tiesa, taip besispardant dingo vienas mano augintinių. Jei sutikot ką nors panašaus į... na, nesvarbu, radę bet kokį valkataujantį šunį, būkit malonūs, iš karto tempkit jį į redakciją.