Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

„Pora ar lišnas?“ – vaikystėje klausdavo bobūnė, spausdama rankoje saują riešutų. Jeigu mudu su broliu neatspėdavome, jų negaudavome, tačiau pernelyg nesikrimsdavome, nes po kelinto karto vis tiek atspėdavome. Ir riešutų gaudavome daugmaž po lygiai. TAigi, kad ir kaip žiūrėtum, bet kuris atsakymas nebuvo nei blogas, nei geras, tiesiog žaidėme, mums reikėjo šiokios tokios intrigos, o dėl rezultato nesukome galvos. Žinojome, kad anksčiau ar vėliau pasigardžiuodami krimsime tuos aštuonis ar devynis lazdynų riešutus.

„Ką nori išgirsti pirmiau – gerą ar blogą žinią?“ – tokį žaidimą labiausiai mėgsta žaisti jau suaugusieji; kurdami įtampą, viena vertus, bando kažkaip struktūruoti pasaulį, kita vertus, akivaizdžiai ieško dialogo. Kai pagalvoji, koks gi skirtumas, ką pirmiau išgirsi, vis tiek bus „pora arba lišnas“, gausi abi žinias. Ir vis dėlto jis yra tarsi skirtumas tarp valgiaraščio ir eilėraščio.

Tad ką norite išgirsti pirmiau – gerą ar blogą žinią? Dažniausiai pirmiau žmonės renkasi blogą. Apie ją vėliau, pradėsiu nuo geros. Tiesa, ji tokia tik man ar beveik tik man. Buvau Berlyne. Iš esmės – vieną dieną. Ką per vieną dieną įmanoma nuveikti tokiame megapolyje? Na, nebent pasivaikščioti po Tiergarteno parką, o vakare perskaityti kelis eilėraščius. Tą ir padariau, nes tomis dienomis vyko Berlyno tarptautinis literatūros festivalis. Vakaro pavadinimas skambėjo intriguojančiai: „(Po)sovietinis literatūros kosmopolis“. Tokį retame poezijos valgiaraštyje rasi.

Dar skaniau skambėjo vakaro vedėjos įžanga, neva šitaip vadinasi vienas iš Berlyno Laisvojo universiteto vykdomų projektų, tyrinėjantis temporal communities (wtf?), dar pridūrė, kad terminas „posovietinis“ šiame projekte vartojamas ne kaip etiketė, bet kaip karkasas literatūros analizei, ženklinantis bend­rą patirtį, diktatorišką komunistinę praeitį, bendrą asociacijų istoriją, atsižvelgiant į kalbų bei literatūrinių praktikų įvairovę ir taip toliau, ir panašiai. Visų tų naujakalbės apie sendaikčius frazių nė neketinau grūsti į galvą, joje jau ir taip sukosi mintys apie Hegelio ir Kanto įtaką posovietinių vokiečių mąstysenai. Suklusau tik išgirdęs, kad vakaro orientyrai keičiasi (apsidžiaugiau, kad nekalbėsime apie temporal communities), kad didžiausias dėmesys bus skirtas pasikeitusiai pasaulinei padėčiai, kad aptarsime Rusijos invazijos į Ukrainą pasekmes visiems gyvenimo aspektams, pirmiausia literatūrai ir kultūrai. Tema trijų dienų konferencijai, bet, pagalvojau, poetai yra gilių minčių ir trumpų sakinių meist­rai, tad įveiksime ir kosmopolio iššūkius.

Deja, deja. Sulaukiau tik poros banalių klausimų apie kelionių ir vertimų įtaką mano kūrybai. Baltarusei Volhai Hapejevai teko atsakinėti į klausimus, kokia kalba rašo eilėraščius, juk yra lingvistė ir moka jų daug. Ji prisipažino, kad dabar, gyvendama iš stipendijos Vokietijoje, bando rašyti vokiškai. Rusakalbis poetas iš Latvijos Semionas Chaninas (beje, jo knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą) trumpai atsakė į tokius klausimus: „Rusakalbiai rašytojai Latvijoje – jie dauguma ar mažuma?“, „Kaip žiūrite į rusų kalbą?“ Į pastarąjį atsakymas irgi buvo trumpas drūtas: „Esu rusas.“ Taip, žinau, nėra kvailų klausimų, yra tik kvaili atsakymai, bet ėmiau kažką įtarinėti – juk esu iš pokomunistinio kosmopolio (jau buvau parašęs akropolio). Per visą vakarą – nė žodžio apie Ukrainą, jau nekalbant apie didžiuosius strateginius šio vakaro uždavinius. Wtf? Kas, po galais, su tais vokiečiais dedasi?

Kita vertus, yra ir dar viena gera žinia. Rytų europiečių poezijos skaitymai pavyko puikiai.

Beje, nemačiau Ukrainos vėliavų, nors vargu ar jų galėjau tikėtis Tiergartene. Bet viename Vilmersdorfo parkelyje radau sudegusį mikroautobusą, kiek suprantu, atgabentą iš Bučos. „Testament of Bucha“, – skelbė užrašas ant postamento.

Dar viena, su pasikeitusia pasaulio padėtimi nesusijusi (nors kaip pažiūrėsi) istorijėlė nutiko sėdint kavinėje tame pačiame Vilmersdorfe prieš skaitymus. Už kavą jaunai padavėjai turėjau sumokėti tris su puse euro. Padaviau jai dvidešimties kupiūrą, o tada nusprendžiau palengvinti skaičiavimą ir pridėjau penkiasdešimt centų. Mergaitė sutriko ir puolė ieškoti telefone kalkuliatoriaus. Šiaip ne taip rado atsakymą ir atidavusi grąžą dar pasitikslino, ar teisingai. Nusišypsok mums, Viešpatie. Pasaulis be matematikos išties juokingas.

Ir pagaliau žadėta bloga žinia – išskridau į Berlyną palikęs namuose telefoną. Ačiū retai besišypsančiam Viešpačiui, oro uoste mane pasitiko, ir dar su „Porsche“ (Ei, „Poezijos pavasari“!); tačiau turėjau vargo užsiregistruoti į grįžtamąjį skrydį, teko maldauti viešbučio registratūroje, kad pažadintų pusę penkių ryto, o apie Lietuvos pralaimėjimą Ispanijai sužinojau tik kitą dieną lėktuve. Išgirdau, kaip garsiakalbė lietuvė klausė kaimyno: iš pradžių nori geros žinios ar blogos? Keista, bet vyras pirmiausia norėjo išgirsti gerą žinią. Į ją nekreipiau dėmesio, o bloga žinia buvo – na, jau supratote, kokia. Pora ar lišnas?

Eugenijus Ališanka – poetas, vertėjas, eseistas.