Ramūnas Čičelis. Lenkija ir Lietuva: „Imagine“

Ugnės Žilytės piešinys

Įprasta manyti, kad nacionalistinis mąstymas apriboja tautas, atskiria vienos valstybės bei joje gyvenančiųjų teritoriją nuo kitos valstybės. Iš tiesų toks mąstymas dažnai fanatiškas, nes, priešingai, nei manoma, neturi ribų – nėra nacionalistinės valstybės, kuri saugotų savo sienas bei etniškumą ir kartu nenorėtų išplėsti savo ploto. Tiesiog nacionalistiniam mąstymui ribos nebūdingos, todėl jis pats išduoda, kodėl kovoja – fanatiškas nacionalizmas paradoksaliai reiškia pakrikimą ir buvimą be ribų. Mažiau nacionalumą akcentuojanti liberalioji ir net tradicinė, nesietina su Lietuva ir Lenkija, katalikiškoji ideo­logija sureikšmina valstybės sieną ne kaip atskyrimo veiksnį, o kaip bend­ravimo būdą ir galimybę nuolat save išbandyti kito akivaizdoje. Toks požiūris daug teisingesnis ne dėl simpatijų vienai ar kitai ideologijai, o dėl simetriško atitikmens atskiro žmogaus gyvenimui ir bendravimo esmei: juk niekada nesame ilgiau izoliavęsi (tai reikštų tiesiog įsikalinimą), nuolat tikriname savo požiūrius, naujas tiesas ir vertybes, kurias priimame ar atmetame gyvendami ir apsispręsdami kitų žmonių akivaizdoje, vienoje ar kitoje situacijoje.

Šiuo atveju, kalbant apie lietuvių ir lenkų santykius, aiškėja, kad lietuviai yra daug uždaresni ir susirūpinę pirmiau savim nei kaimynais ir kitomis tautomis. Neseniai socialiniuose tink­luose vėl sušmėžavo žinutė, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai tiesiog „jokie“, jų kaip ir nėra. Ir tikrai – nėra jokių ženklų, įvykių, visuomeninės raiškos formų, kurios rodytų, kad po prezidento Valdo Adamkaus kadencijos kam nors rūpėtų Lietuvos ir Lenkijos santykiai, Lietuvos lyderystė aukščiausiu lygiu. Tačiau tai, kaip viename anekdote sakė satyrikas ir humoristas Jurgis Gimberis, yra „iš aukštųjų sferų“, o labiau matomoje ir mažiau protokolų bei ritualų ribojamoje tikrovėje reikalai kiek kitokie. Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, Krasnogrūdoje jau kelerius metus veikia „Paribio“ fondas, įgyvendinantis būtent tą viziją, reiškiančią, kad Lietuva ir Lenkija matoma pasaulinės kultūros lygiu, ir jokie kaimynų ginčai dėl tvoros čia nėra svarbūs ir jaudinantys. Lietuviškoje pasienio pusėje vaizdas kiek liūdnesnis – keli šimtai turistų prie gražiųjų Lazdijų rajono ežerų, ir nieko daugiau. Vis dėlto klystume, jei sakytume, kad nė vienam lietuviui visiškai nerūpi kultūrinis mūsų valstybės ir Lenkijos bendravimas – Juozas Žitkauskas iš Vilniaus kartu su keliais asociacijos „Slinktys“ bendraminčiais, remiami Lietuvos kultūros tarybos, jau kelerius metus organizuoja lietuvių poezijos skaitymus, koncertus ir kitus renginius Vilnijos krašte, tačiau ši ir kitos iniciatyvos gana lokalios. Lietuviški mastai nepasiekia pasaulinės sklaidos, kaip „Paribio“ fonde.

Norint, kad lietuviai ir lenkai gerai sutartų ir tęstų įvairiapusius ryšius, reikia bendros istorijos, kuri yra, tačiau jos aktualizavimas labai problemiškas, nes gyvename visuomenėse, beveik neatsimenančiose ne tik istorinės, bet ir nesenos praeities. Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeryje“ sostinę vadino bergždžiu miestu, kurio žmonės didžiuojasi tuščia ir nieko tikra nereiškiančia praeitimi – kunigaikščiais, pilimis, pergalėmis mūšiuose. Tam, kad ši praeitis taptų liudijanti ir gyva dabartinei visuomenei, reikia ne tik architektūrinių jungčių, bet ir gyvų žmonių, kurie savo buvimu sietų praeitį su dabartimi. Panašu, kad viduramžių Lietuva taip ir liks mums prarasta, o štai bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybė dar turi potencialą byloti šiandienai. Asmuo, visu ryškumu susiejęs LDK laikų ir tarpukario bei dabartinę Lietuvą, mus ir Lenkiją, yra Czesławas Miłoszas, teigęs esantis paskutinysis LDK pilietis. Jis prisimena LDK, o vyresnei kartai yra jos laikų figūra. Aplink šią asmenybę bei jos kūrybinį palikimą gali plėtotis turtinga ir turininga lietuviškoji santykių su Lenkija pusė. Cz. Miłoszas, kaip ir dabartinio lenkų „Paribio“ fondo kūrėjai, matė Lietuvą ir Lenkiją globaliame kontekste – to išties trūksta mūsų ir kitų su mumis gyvenančių tautų dabartyje, nors keliaujame laisvai, prekiaujame be apribojimų, atrodytų, domimės pasauliu, tačiau be kultūrinių atramų vis tiek neįveikiame savo solipsizmo.

Praėjusį mėnesį popkultūros žurnalas „Moteris“ buvo skirtas Lenkijai, mūsų bendravimui, bendrumui su šia valstybe ir jos žmonėmis. Kalbintieji išsyk priklauso ir Lietuvai, ir Lenkijai. Sumanymas sėkmingas, kiek remiasi istorine praeitimi, o ne tik, kaip diktuoja žurnalo pobūdis, dabartiniu bendru gyvenimo būdu ir laisvu migravimu ten ir atgal. Pagaliau numerio dedikacija rodo tai, apie ką prieš pusę amžiaus dainavo Johnas Lennonas: „Imagine, there’s no countries“ (liet. „Įsivaizduokite, nėra valstybių“). Kaip ir daugelio kitų tos dainos eilučių, taip ir šios pranašiškas turinys per pusšimtį metų tampa realia ir apčiuopiama, fiksuojama tikrove. Turbūt ateis laikai, kai Lietuva ir Lenkija bus tik reminiscencijos, apie kurias kalbės humanitarai. Dabartinės valstybės ir jų ribos bus tiek reikšmingos, kiek dabar Lietuvoje svarbus aukštaičių ir žemaičių skirtingumas bei unikalumas. Likusiuosius, ir ne vien kaimynus, sies bendras gyvenimo būdas, niekaip nesusijęs su praeitimi, atsivėrimu kitoniškumui (visi bus tiesiog labai panašūs) ir kultūros formomis.