Regimanto Tamošaičio nuotrauka

 

„Kada ir kaip?“ – buvo paklausta. „Kažkada ir kažkaip“, – buvo atsakyta per tas dvi dienas, kurios nesukrėtė pasaulio. 

„Šeimos ežeras, šeimos nuotrauka“, – kartojo atskridusieji iš arti ir toli, spausdami rankas ir šypsodamiesi. 

Tik tas vienas, dar skrisdamas ir išgirdęs vien malonias diplomatiškas kalbas, piktai riktelėjo: „Absurdas!“ Hm, gal nutarė NATO viešai pavadinti kaip nors nebeangliškai – OTAN’u?..  

Juokausi ar piktinsies, šiaip suksi ar taip, per tas dvi istorines dienas, išskyrus kolektyvines nuotraukas, nieko apčiuopiamai reikšmingo ir neįvyko. Vilniuje visu grožiu pasidemonstravo Šiaurės Atlanto alliance. Kaip suprantu, „švediško klausimo“ įvartis buvo įmuštas dar iki atidarymo trumpai prie mažo stalo susėdus. Vėliau – vien lygus apskritas stalas, o mes visi laukiame suplanuoto amerikoniško šou garbiajame Europos universitete. 

Tad ir iš vienos, ir iš kitos pusės į vieną teritoriją bus tebevežami artilerijos ginklai, skils dideli namai, o maži bus su kiaurom sienom ir plevėsuojančiom užuolaidom. Mes žiūrėsim ir rinksim pinigus į kiaurą šulinį – kas po milijardą, o kas po penkis eurus. 

Man labiausiai tiko Petro Vaitiekūno reziumė: juk Ukraina jau dabar atlieka NATO vaidmenį. Įstrigo Olenos Zelenskos dviprasmiškai nuskambėjęs akcentas – Ukraina gina ne žemę, bet žmones. Per „specia­lią karinę operaciją“ Putinui „ginant“ Ukrainos gyventojus, jie nuolat TV kameroms kartojo: „Ką gi tas Putinas daro? Nuo ko gi mus čia ginti? Tegul palieka mus ramybėje.“

Sudėtingi, žmogiškai ir politiškai atsiskiriantys, žiauriai nesuderinami klausimai. 

Tačiau pats Vilniaus formatas buvo tvarkingas, skaidrus, manau, svečiams – jaukiai kurortinis. Visi, kurie neemigravo į kaimą ar Palangą, vaikščiojo pasitempę pagal nubrėžtas linijas. Ir aš atsisėdau ant suolelio priešais Kudirkos paminklą, prie pat gatvės, ir be ilgų laukimo kančių pravažiavo Joe Bideno limuzinas! Ant jo plevėsavo JAV ir Lietuvos vėliavėlės, kurių kraštai buvo apsiūti geltonais kutais... Per valandą iš šalia esančių viešbučių pasilinguodami, be jokios skubos į Lazdynus keliavo ir kitų šalių kortežai. Pro šalį tipenantis valkata nedrąsiai paklausė: „O kur tas „Lildlas“?..“

Trečiadienio vakarą – vietoj J. Bideno VU – nuvažiavau į šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, kur koncertavo japonas Toru Takao. Karilionų festivalis! Bažnyčios bokšte 2015 m. įrengus didžiausią Šiaurės Rytų Europoje karilioną, kurį sudaro 61 varpas, dailiai skalambijama, o klausytojai romiai sau sėdi baltai ir rudai dažyto baroko papėdėje... 

Žinoma, tuoj pat prisiminiau garsius žodžius „niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau“. Laikui verčiantis į XXI amžių atrodė, kad tai yra aksioma, kad iš viso nebesulauksime savo gyvenime karo. Dabar hemingvėjiškos ar baideniškos tezės skamba neįtikinamai, geriausiu atveju – romantiškai.

 

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.