Aurelija Auškalnytė. Išsigandusiems pabėgėlių

Aurelija Auškalnytė. Išsigandusiems pabėgėlių
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Greta nudistų paplūdimio prie Girulių nuo Antrojo pasaulinio karo stūkso artilerijos baterija „Memel-Nord“. Šiltą šeštadienio popietę pasieniečiai čia atidarinėjo valstybės sienos apsaugos ekspoziciją. Klaidžiodami po kopas užtikome jų palapines ir proginėms nuotraukoms įsmeigtą Lietuvos sienos žymą. Užsirioglinę ant cementinės platformos apžvelgėme baltai ir žaliai mirgančius svečius, o pradėję dairytis, kaip nulipti, išvydome draugiškai į nuolaidų šlaitą ranka mojantį pasienietį apdovanojimais nusegta krūtine. Lyg fantasmagorijoje nusileidome tuo šlaitu vis dar basi, ką tik iš jūros – aš ir mano vyras iš Sirijos. Praėjus kelioms savaitėms po to, kai naujienų ir nuotykių štilio apimtoje Lietuvoje atsakingi asmenys verksmingais ir iš paskutinių jėgų oriais balsais pranešė, kad mus puola „neteisėti migrantai“, o ties Baltarusijos siena tie patys pasieniečiai vietinius įspėja saugotis „tamsesnio gymio“ asmenų, net jei prašytų vandens.

Išties nelegaliai Lietuvos sieną kertančių žmonių šiemet gerokai daugiau nei bet kada. Baigiantis birželiui kalbame apie 600 šiemet prie sienos sulaikytų Irako, Irano, Sirijos, Baltarusijos, Rusijos ir kitų šalių piliečių. Ypač įspūdingai tie skaičiai atrodo lyginant su panašiu laikotarpiu pernai, kai per pirmąjį karantiną 5 mėnesius nesulaukėme nė vieno prieglobsčio prašymo. Akivaizdu, kad Aliaksandro Lukašenkos režimas dabar atvėrė šį migracijos kelią ir juo džiaugiasi. Taip pat akivaizdu, kad retais atvejais norima pasiekti konkrečiai Lietuvą, veikiau ieškoma būdų patekti į Vakarų šalis – migrantai ten jau turi įsikūrusių artimųjų. O užstrigę čia dažniausiai gauna neigiamą atsakymą ir yra deportuojami atgal. Su tam tikromis išimtimis, pavyzdžiui, iš 16 gegužę priimtų sprendimų suteikti pabėgėlio statusą 14 atvejų jis suteiktas Baltarusijos piliečiams.

Situacija nauja ir komplikuota, tarnyboms reikia greitai ir stip­riai pasitempti. Netgi menkam pabėgėlių skaičiui gyvenimo sąlygos nebuvo pakankamai pritaikytos. Kalbu ne apie šiltus batus žiemai, nors tai irgi svarbu, o apie esminį institucijų norą suprasti pabėgėlio statuso prašančio žmogaus kontekstą ir poreikius. Juk tam būtina įdarbinti tuos, kurie gali ar bent nori bandyti susikalbėti. Kitaip tik atsitiktinis savanoris pabėgėlių centre aptiks merginą, kuriai niekam nepavyko pasisakyti apie sveikatos būklę ir kokių vaistų jai reikia. Deja, Migracijos departamento darbuotojai gana dažnai nekalba net angliškai. Nemanau, kad spraga atsitiktinė – veikiau nerašytos Lietuvos imigracijos politikos, kurios tikslas – neįleisti jokių migrantų ne iš Vakarų šalių, padarinys. Pasikeitus migrantų srautams, nepatenkinti poreikiai auga kartu su žmonių skaičiumi. Neišgirsti jie gali pratrūkti pykčiu, o tokia reakcija visiškai natūrali.

Viešumoje visą situaciją linkstama vadinti migrantų krize. Tarsi tai būtų kažkas panašaus į šimtų tūkstančių pabėgėlių srautus Europos pietuose. Kasdien ir kas valandą Lietuvos radijo stotys ėmė pranešinėti, kiek per praėjusią parą sulaikyta sieną nelegaliai kirtusių asmenų, naujienų portalai rašo, kad „plūsta nelegalų banga“. Kažkur žodžių sraute tuoj prasprūsta „nusikalstamumo grėsmė“, „terorizmo grėsmė“ ir kiti baubai. Turėkime omenyje, jog neseniai teroristinis išpuolis bandytas įvykdyti Vilniuje prie pastato, kuriame dirba daug užsieniečių. Taigi neatsakingas viešų asmenų ir žiniasklaidos diskursas pats ir kuria realaus, nacionalistinio terorizmo grėsmę. Deja, gali būti, kad šiandien sena Darbo partijos reklama – nuotrauka su užkardu „Stabdysime pabėgėlių antplūdį“ nuskambėtų jau nebe komiškai. Ar sąmoningai, o gal dėl nebrandumo siuvame iš skutelių naują šiaudinį priešą ir mobilizuojamės į karą prieš jį?

Šiame kontekste ypač pasigendu bandymo atskleisti platesnį paveikslą, kas gi čia vyksta. Nuo savo vištų laktos dar sugebame pamatyti baltarusius. Mus sujaudino tarsi iš giedro dangaus pakilę laisvės vėjai kaimyninėje šalyje, nes staiga pradėjo plūsti žinios, nuotraukos ir vaizdo įrašai. Galbūt susidarė įspūdis, kad nėra kitos šalies, kur priespauda ir neteisybė būtų tokia širdį verianti kaip Baltarusijoje. Mat apie kitas šalis, iš kurių atvyksta migrantai, nieko nerašoma. Kartais net nežinome, kokiame žemyne tų šalių ieškoti. Baugščiai žiūrime į jas užsimaukšlinę orientalistinius ir rasistinius akinius: „Čia yra tam tikros aiškios subkultūros, hierarchija, kultūriniai, mentaliteto dalykai“, – apie kilusius neramumus Pabradėje įrengtame palapinių miestelyje neseniai komentavo Vidaus reikalų ministrė. O apie ką daugiau kalbėti, jei nematai poreikių bei kontekstų ir nesieki susikalbėti.

Žmogus neemigruoja šiaip sau. Vargas jį stumia, geresnio gyvenimo lūkestis traukia. Galvodami apie šiuolaikinę lietuvių emigraciją galime svartyti, kad lūkestis šiuo atveju daug svarbesnis nei vargas. Skurdo pas mus vis dar yra, bet jis reliatyvus – išryškėja daugelio materialinei gerovei sparčiai augant. Vargo pojūtį stiprina ir baisi vienatvė, kylanti gyvenant sėkmės kulto šventykloje, kai kišenėse nelieka kitų įrankių prasmei konstruoti.

Analizuojant situaciją šalyse, kurių piliečiai naktimis kerta Lietuvos sieną, išryškėja tikrasis vargo veiksnys. Supraskime, kad šiuo atveju emigracija nėra skrydis „Ryanair“. Afganistano, Irako ir Sirijos piliečių pasai dabar yra patys blogiausi pasaulyje – su jais beveik niekur negalima teisėtai keliauti. Vadinasi, dėl emigracijos ryžtamasi netgi rizikuoti gyvybe. Be to, suvokiant, kad visos pastangos galimai bus bergždžios.

Postringaudami apie pabėgėlius daugelis mėgsta griežtai atskirti esą tikruosius pabėgėlius nuo ekonominių migrantų. Tikrieji pabėgėliai turi įrodyti nepaneigiamą pavojų gyvybei. Įdomu, ar lietuvių pabėgėliai, visokie mekai ir gimbutienės būtų tokį pavojų įrodę? O gal tiesiog deportuoti atgal darbuotis sovietiniuose universitetuose ir gauti paskyrimus neblogiems butams. Be galo sunku atskirti vargą, kurį sukelia tiesioginė politinio persekiojimo grėsmė, nuo to, kurį sukelia galimybių užsidirbti duonai ir pačios duonos stygius, nuolatinis elementarių patogumų, tokių kaip elektra ar vanduo, trūkumas ar net pačių namų praradimas, įtampa dėl šeimos narių saugumo. Ką jau kalbėti apie daliai jaunuolių gresiančią karo tarnybą. Ir apie itin ribotas galimybes augti ir kurti. Kaip įvertinti riziką, kad tave pakvies pasikalbėti saugumo tarnybos ir pradangins arba važiuodamas pro kontrolės postą neįtiksi ir būsi nušautas? O gal pasivys atsitiktinė skeveldra? Rizikos gali būti mažos, bet trukti metų metus.

Kita vertus, labai klystume manydami, kad visi migrantai atkeliauja iš kažkokio dikensiško skurdo pasaulio – prispausti, nelaimingi, visą gyvenimą avėję tik šlepetes. Dalis jų netikėtai mums papasakos, kad jų močiutės rūbus skalbė skalbimo mašinomis, kai mūsiškės juos trynė rankomis. Kad, nepaisant politinių suvaržymų, socialinės garantijos kai kuriose šalyse gerokai lenkė JAV. Dar papasakos, kaip gulėdavo parke užvertę galvas ir danguje kaip fejerverkus stebėjo laigančias raketas ir pasitraukdavo joms priartėjus. Arba kaip laikyti egzaminų į universitetą taksi automobiliu lėkė zigzagais dideliu greičiu, nes kelią apšaudė snaiperiai. Tai pasakos kaip anekdotines situacijas. Reto psichologinio atsparumo veidai, kokių gali tik pavydėti...

O minia grąžo rankas: kokie dar čia pabėgėliai? Ekonominiai migrantai! Juk mes patys vargšai, vos galą su galu suduriame. Esame tiek kartų okupuota, visų trypta tauta. Negyvename taip kaip tikrieji vakariečiai. Negi dabar būsime altruistiški?

Psichologijoje mėgstama kalbėti apie aukos kompleksą. Jis suprantamas kaip polinkis save matyti kaip aplinkybių nuskriaustą, bejėgį ar bejėgę. Toks savęs vertinimas kyla iš praeities traumų, kai išties patirta daug bejėgiškumo. Tačiau neįstengiant išsivaduoti iš aukos vaidmens, kančią patiria ir pats žmogus, neretai tampantis agresoriumi kitiems, ir aplinkiniai. Gydamas po traumos asmuo atpažįsta, kad ne visose situacijose yra vėjo blaškoma nendrė, mokosi neprasmegti bejėgiškumo liūne, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Kultūra, lygiai kaip ir asmuo, irgi gali įstrigti senose žaizdose. Brandi kultūra pripažintų savo randus, bet jų nedemonstruotų ir nevirkautų, kai reikia prisiimti atsakomybę. Jau negalėjimas rimtai kalbėti apie Holokaustą parodo, kaip stipriai mūsų kultūroje įsišaknijęs aukos vaidmuo. Tačiau dabar reikia kalbėti ir apie dabartį. Štai daugiausia nelegaliai sieną kertančių imigrantų yra iš Irako – šalies, kurios okupacijai 2003 m. Lietuva išreiškė palaikymą. Apskritai migracijos krizė Europoje nekilo dėl tolimų valstybių vidinių, su Vakarais niekaip nesusijusių bėdų. Kraupaus ekstremizmo formavimosi ištakose matyti nuolatinio išorinio kišimosi ausys. O štai Lietuvos, kartu su Europos Sąjunga, skiriamos sankcijos Sirijai prisideda prie rea­laus jų skurdo. Diktatorių rūmams aukso visada užteks. Užtat moterys negali nusipirkti tų pačių patogių tamponų, kuriuos perkame mes. Sirai laukia dvi paras eilėse miegodami mašinose, kad įsipiltų degalų, nes daugumą jų šalies naftos išteklių kontroliuoja JAV. Esame susimazgę viename globaliame veiksmų ir atoveiksmių raizginyje. Kitas pavyzdys: savo veiksmais esame stačiai abejingi klimato krizei, kuri sukels dar ne tokias migracijos bangas. Tame pačiame Irake jau svilina 50 laipsnių karštis, o hid­roelektrinių generuojamos energijos pradeda stigti. Taigi tam tikromis valandomis elektros tiekimas nutraukiamas. Kažkieno močiutės ventiliatorius išsijungia ir ji susvirduliuoja.

Ar nėra mūsų folklore legendos apie žmogų, užsigeidusį rasti monetą su viena puse. Ką galėtumėte su ja nuveikti? Prisipirkti daiktų į savo modernius namus ir niekada negalvoti, kaip jie pagaminti ir kur nukeliauja išmesti. Įstoti į šauniai gyvenančių Vakarų valstybių klubą ir nežinoti, kad jų gerovės sudėtyje yra kitų kraštų išnaudojimo pėdsakų. Susikabinti rankomis, paremti Baltarusijoje besikamuojančius ir sidabriniu naivumo skydu apsisaugoti nuo bet kokio A. Lukašenkos režimo atsako.

Nors suvokiu imigrantų atnešamą naudą, visai nesidžiaugiu dėl dabartinių migracijos mastų. Jie kaip veidrodis atspindi žmonių kančią. Nemanau, kad turime užsiimti altruistine pagalba. Nebent altruizmo apibrėžimas būtų toks: išvaryti žmones iš namų ir vėliau juos šelpti maisto daviniais. Turime suvokti, kad panorėję tapti Vakarų klubo nariais turime ne tik pasivaišinti nemokamais saldainiais ir kava, bet ir pasidalinti atsakomybe.

Mes privalome rodyti sieną kertantiems migrantams deramą pagarbą, gilintis į jų kontekstus, išgirsti jų poreikius, o šie gali būti labai skirtingi. Taip, keletas jų gali būti neverti pabėgėlio statuso. Vokietijoje žinoma atvejų, kai tinkama procedūra padėjo atskleisti, kad pabėgėliais bando dėtis asmenys, režimo vardu kankinę žmones. Jie nuteisti dėl nusikaltimų žmoniškumui dėl vertingų kitų pabėgėlių liudijimų. Mažai tikėtina, bet tai reiškia, kad vienoje Pabradės palapinėje gali atsidurti ir nukentėjęs nuo politinio persekiojimo, ir jo persekiotojas. Todėl svarbu neplakti istorijų, neieškoti juodos ir baltos. Ir vis prasivalyti savo akinius.

Draugai