„Aš galiu per 5 minutes įrodyti, kad esi neteisi“, – iškošia pro dantis mokymų dalyvis. Įrodymams surinkti jam neprireikia net ir tų 5 minučių, jie virsta iš gūglo puodo kaip svylanti, ant ugnies per ilgai palikta košė.

Ekspertinis žinojimas, ilgai nešiotas nedidelės visuomenės grupės užantyje, dabar priklauso visiems ir niekam. Kartais mane tai erzina, nes tiesiog nepatogu prisistatyti kažkokios srities žinove. Ne tik dėl to, kad užsisuku savikritikos karuselėje (O ką reiškia žinoti? Kas padaro mane žinove?). Kalbėdama kontroversiškomis temomis ir neužsiklijuodama jokios etiketės sulaukiu mažiau minios susierzinimo. Beje, lygiai taip pat susierzinimą mažina kalbėjimas iš bekūnės anoniminės pozicijos. Pageidautina – leidžiant įsivaizduoti tipinį autoritetingą asmenį, t. y. vyriškos lyties, baltos odos, be negalios ir t. t. Taip pašalinami visiems nemalonūs dirgikliai.

Kita vertus, ekspertiškumo nuvertimas nuo pjedestalo ramina ir guodžia. Juk ekspertai išties šališki, kaip ir visas mokslas – didelė mašina su sraigtais ir turbinomis, kuriose sukasi duomenys ir faktai. Net ir tokio paties išsilavinimo mano kolegos išpažįsta kiek kitokias tiesas, skaito skirtingus tyrimus ir žvelgia iš kitos paradigmos. Žiūrint tik į mėgintuvėlį mokslo politiškumą užčiuopti sunku, tačiau reikia klausti, kas ir kur renka duomenis, kokie tyrimai labiau publikuojami, cituojami, apdovanojami, kas dirba ir kas kyla karjeros laiptais universitetuose ir t. t. Klausti ne tam, kad viską paneigtum, o kad suprastum niuansus ir kas liko neištirta.

Tiesa, žinovai kyla ne tik iš mokslo, bet ir iš galios. Tai irgi lemia tipines ekspertų charakteristikas, vertybes ir interesus. Šie žinovai ne tik sėdi ir žino, jie priima realius sprendimus. „Tik ekspertai gali išspręsti problemas, nes problemos pamatymas yra dalis problemos (...) ir jeigu kiti ekspertai teigia, kad tai nėra problema, ar paaiškina, kodėl tai nėra problema – tuomet problemos nėra“, – dainuoja Laurie Anderson, pridėdama gausių nuorodų į Amerikos politiką.

Dabar populiaru klausti: ar socialiniai tinklai yra politiški? Arba: kaip intensyviai jie dalyvauja politikoje? Rudenį išpopuliarėjusi dokumentinė drama „Socialinė dilema“ kalba apie poliarizaciją. „Facebook“, „Twitter“, „Youtube“ ir panašios įmonės algoritmais padeda generuoti žmonių ratus, kurių nuomonės vis labiau tolsta viena nuo kitos. Žmonės apskritai linkę priimti ir tikėti informacija, kuri dera su jų susikurtu pasaulio vaizdu, o štai ir nebepatiria jokio prieštaravimo. Filme dramatiškai skambinama pavojaus varpais, nesvarbu, kad tuos varpus nupirko dar viena iš tokių įmonių – „Netflix“. Kaip gera propaganda, dokumentika yra teisi ir įtikinanti, tačiau pasakojimas konstruojamas labai vienpusiškai, vengiant bet kokių vidinių prieštaravimų, platesnių kontekstų ir niuansų. Filmas, kuris kritikuoja poliarizaciją, netoleruoja jokio savo paties nukrypimo nuo vienos tiesos, vieno požiūrio.

Vienoje iš „Socialinėje dilemoje“ vaizduojamų iliustratyvių istorijų jaunuolis patenka į šališkos informacijos liūną internete, nueina į neaiškų protestą ir yra suimamas. Jis patikėjo plokščia žeme ir dabar gailisi. Kamera lūkuriuoja ties atgailos apimtu veidu. Ar moralas būtų kitoks, jeigu jaunuolis patektų į šališkos informacijos liūną ir kitą dieną protestuotų prieš autoritarinį režimą? Arba eitų streikuoti prieš netinkamas darbo sąlygas? Atsisakytų skiepytis? Apkabintų kertamus medžius? Pasisakytų prieš abortus?

Naivoko tautinio diskurso kontekste judėjimai už demokratiją ir nepriklausomybę kyla iš slaptingo dvasiškumo, o štai skiepų priešininkai susiburia padedami blogųjų technologijų ar kerų. Idėjų plitimo procesai vis dėlto panašesni nei daug kam norėtųsi.

Į ką atsiremti ieškant bent kokios tiesos mus supančiose žiniose ir pranešimuose? Grįždama prie mokymų vedimo patirties vis matau, kaip faktai, statistika ir kieti argumentai atsimuša į sieną. Tikras kelias pakeisti nuomones – tai sukurti saugią erdvę asmeninei patirčiai perkošti su visomis ją lydinčiomis emocijomis. Neturėkime vilties, jog esame dekartiškos būtybės, kurios gali emocijas visiškai nustumti į šalį. Galbūt mūsų kultūros baisus įtikėjimas, kad reikia emocijas atskirti, kad jos yra racionalumo priešingybė, padėjo mus įstumti į nesusikalbėjimą labiau nei socialinių tinklų algoritmai. Taip, esame labai pažeidžiami, pasiduodantys manipuliacijoms. Tačiau turime išradę įrankių ir būdų toms manipuliacijoms kvestionuoti.

Dabartinėje Lietuvoje nuomonių poliarizacija, mitai ir skirtingos tiesios vis dar yra faina. Net Lukiškių aikštė yra faina. Daug fainiau nei abejinga tyla, deklaruojamas apolitiškumas ir nekišimas nosies niekur, kur nėra gėlyčių. Todėl reikėtų gerokai daugiau investuoti į platformas, kuriose gali vykti nesibaigiančios kontroversiškos diskusijos, lipdančios sudėtingą pasaulio vaizdą.

 

Laurie Anderson „Only An Expert