Šiandien absurdo dramaturgijos pastatymus galima vadinti nepopuliariu reiškiniu Lietuvos teatro scenoje. Veikiausiai ne be reikalo – absurdo dramaturgijos statika, veiksmo skurdumas yra nemenkas iššūkis ir režisieriui, ir žiūrovui. Pastarasis, pasiryžęs susipažinti su absurdo teatru, turi prisiminti esminį principą – absurdo teatras niekuomet negali būti vertinamas pagal kanoninius tradicinės dramaturgijos prin­cipus.

Rimo Tumino „Belaukiant Godo“ pastatytas 2002 m., atnaujintas po ket­verių metų, dabar teberodomas (čia rašoma apie sausio 25 d. spektaklį). Jį pelnytai galima pavadinti režisieriaus, o ne vien dramaturgo kūryba. Samuelis Beckettas Mažajame teatre prisikelia naujais pavidalais – švelnesnis, lyriškesnis, be niūrios pesimizmo aureolės.

Vladimiras (A. Dapšys) ir Estragonas (A. Žebrauskas) – kontrastingi, dinamiški, zujantys, reikalaujantys atsakymų. Vladimiras dargi tampa ir aist­ringai kovingu, beveik humanistiškai jautriu veikėju. Tačiau reikia pripažinti, kad jo teatrališkasis vaidybos pradas – pernelyg gyvas, o ryški Dapšio gyvybė ir retorika nuo pat spektaklio pradžios sutrikdo, išmuša iš vėžių, verčia suklusti: ar tikrai buvo būtina? tokioje pjesėje? Spektaklyje pats vyksmas padiktuoja atsakymą: o gal jo Vladimiras dar nepasidavęs, jis miglotai nutuokia apie neiliuzinės tikrovės galimybę. Natūraliai peršasi ir antrasis: ar dabartinis teatro žiūrovas išties pakeltų absurdo teatro stacionarumą, personažų marionetiškumą, veiksmą, kai nieko iš tiesų taip ir neįvyksta?

Paties Tumino indėlis į dramos interpretaciją – nediskutuotinas. Godo laukimas tampa žaismingai sielvartinga, misteriška pasaka. Negana to, taupiame Adomo Jacovskio scenovaizdyje, palubėje, planetas primenančios lempos verčia šyptelėti: ne tik palubė, bet ir visa spektaklio atmosfera – kaip magiška planeta, savotiškas Soliaris. Scenovaizdis, nuguldytas apsilupinėjusiomis durimis, sufleruoja, kad Vladimirui ir Estragonui vis dėlto karštligiškai reikia rasti išėjimą. Vladimiras ir Estragonas nesugeba išsilaisvinti ne tik vienas nuo kito, pro­švaisčių beveik nėra ir priklausomybėje nuo Godo. Veikėjai niekaip nesugeba pasiryžti niekam, netgi nusižudyti, nes ir nusižudyti reikštų priimti sprendimą, o apsisprendimas, pasak egzistencializmo filosofijos, suteiktų ir laisvos egzistencijos galimybę. Vis dėlto intuityviai junti, kad jei išėjimas ir nebus atrastas, personažai nepražus, žaidimas tęsis ir nauja diena vis vien išauš. Tai liudija ir antrajame veiksme pražydęs medis, antrinantis Becketto pjesei – vilties dar yra, ne viskas prarasta.

Fausto Latėno muzika scenos erdvę mistifikuoja ir suteikia porą papildomų dimensijų, Godo laukimas pakylėjamas kitan lygmenin. Laukiama kažin ko dieviško, antgamtiško, tikrai ne iš šio pasaulio. Visa kita – asketiškai ir subtiliai paprasta, be technologijų įsikišimo, liudijant jau primirštamas tiesas, kad spektaklio stiprybė slypi ne ornamentikoje.

Vladimiras ir Estragonas nuolat žaidžia. Žaidžia kaip vaikai, nuolat pamiršdami, ką veikia šioje planetoje, žaidžia nieko nežinodami, menkai ką tesuprasdami. Ir žaidžia jie taip meistriškai, kad pats norom nenorom patiki būties leng­vumu, nežinojimo būtinumu, vilties galimybe. Bet spektaklis dienos šviesą išvydo ne tam, kad sukurtų papildomų „dekoracijų“ – dekoracijos griūva lėtai, įsibėgėjant antrajam veiksmui, aštrėjant visa ko absurdiškumui. Taip, kertinis akmuo čia – subtili tragika per komizmą; Tuminas bei jo aktorių komanda veikia sinchroniškai, tvirtai įsitikinę, jog didžiausia neviltis slepiasi kaip tik po juoku. „Žmonių ašaros – nekintamas dydis. Vienas verkia, kitas juokias“, – konstatuoja personažai. Juk Beckettą „suvaidina“ ir žiūrovai salėje –­­ scenoje būties rutinai ir absurdui tiesiog rėžiant akį, juokiamasi į valias, kol vienam kitam iš mūsų topteli: kažkur ten, kažkur toliau...

Bet Tuminas lengvabūdiško juoko nestabdo, ragina juoktis garsiau ir taip suteikia personažams papildomo prieskonio: pavyzdžiui, beveik groteskiška Lakio (B. Latėnas) transformacija į gyvūno-žmogaus hibridą, karikatūriškas Estragonas – silpnas, bevalis, nuolat tariantis „aš nelaimingas...“ Žebrausko balso temb­ras, judėjimo trajektorijos, velkamos pažeme kojos, grasinantis sulūžti liaunas kūnas paverčia Estragoną tragiška parodija, negailestingos tikrovės kankiniu. Ima aiškėti, jog Žeb­rausko ir Dapšio vaidybinė opozicija tiesiog būtina – ir Becketto dramoje, ir spektak­lyje. Tai dvi vienos idėjos pusės.

Tuminas pagarbiai elgiasi su Becket­to tekstu ir sėkmingai, veik nepastebimai inkorporuoja savąjį. Praplečiamas tirono Poco (M. Capas) paveikslas – veiksmu ir tekstu ryškiau atskleidžiamas beatodairiškas jo godumas, tuštybė, valdančiojo ir engiamųjų santykis. Daugiau galios įgauna ir personažų kūno kalba, kuriai reikėtų skirti atskirą analizę, antrinant M. Esslinui, jog absurdo dramaturgijoje ne tik kalba, bet ir veiksmas kažką reprezentuoja, turi milžinišką prasminį svorį. Tiesa, daiktų ir jam vergaujančio žmogaus tema Tumino ypač neaktualizuojama. Groteskiškas Lakio personažas, prabylantis antrajame veiksme, – viena paskutiniųjų tragikos pakopų, ir vėlgi paradoksas –­ kuo labiau iš juoko plyšta salė, tuo aukštesnis tragizmo laiptelis pasiekiamas. Lakio srautu liejamas monologas, nuolatinis „neaišku kodėl“ –­ tai gryna aktualija, mąstymo krizės viršūnė, kai visos prasmės, priežastys ar pasekmės pamirštos, nieko nebežinoma tikrai ir nieko nebesiaiškinama, kai asmenybės branduolys pabiręs į visas puses kaip planetos, išklydusios iš trajektorijų. Ne kitokia juk ir Vladimiro bei Estragono planeta.

Tuminui aktuali ir priklausomybės tema. Frazės „Ar mes nesurišti?“, „Išskirti būtų didelis nepatogumas“ spektaklyje tarsi garsesnės, su aiškiomis tylos pauzėmis. Režisierius gudrauja norėdamas būti suprastas ir palengvindamas žiūrovui naštą. Tai akivaizdu antrojo veiksmo pabaigoje, kai infiltruojamas papildomas tekstas – vakaras, ateis dar viena naujo laukimo diena, Vladimiras netikėtai pabunda iš šio sapniško vyksmo ir lyg praregėjęs graudžiai prabyla: „Nejau aš miegojau, kai kiti kentėjo?..“ Negana to, veikėjas beveik sąmoningas, kai šioje iliuzinėje, hermetiškoje planetoje taria: „Jos gimdo apsižergusios kapą.“ Tai netikėti, egzistenciškai akyli momentai, suteikiantys prielaidą ir viltį, kad kažkas įvyko, minimalus kismas pasiektas, jis suvokė svetimo žmogaus skausmą, mirties ribą ir absurdą.

Tumino „Belaukiant Godo“ nepaleidžia tavęs tuščiomis. Kažin kokia vilties sėkla pasėta. Gali patikėti. Galbūt Godo ir pasirodys. Viltingai ištaria ir Vladimiras: „Man rodos, jis mus matė.“ Jei spektaklio Godo traktuosime kaip Dievą (panašu, kad Tuminas atmeta Godo –­ kaip gyvenimo būsenos – idėją), patikėsime, jog ne viskas prarasta.

Vladimiro finalinis monologas – gana aiškus sufleris jau beišeinančiam žiūrovui, kad scenoje ką tik įvyko ne aukščiausio lygio komedija. Veikiau aukščiausio lygio tragedija, kurioje skausmingas katarsis pasiekiamas kretant iš juoko, o žaismingas paprastumas tampa apsauga nuo tuščio sentimentalumo.