Neseniai buvo išleista pianistės Mūzos Rubackytės autobiografinė knyga „Gimusi po fortepijonu“ („Tyto alba“, 2022), o dabar klasikinei muzikai neabejingus žiūrovus traukia dokumentinio filmo „Mūza“ (vasario 27 d.) seansai. Knyga buvo sukurta groti, o ne rašyti mokančio žmogaus, naivus gimnazistės užrašų stilius nesiekė profesionalės grojimo lygio, todėl portretinės „antros dalies“ tikrai reikėjo. Kokia ji?

Pilnametražis filmas pirmiausia nustebina archyvuose rasta medžiaga – režisierė Agnė Marcinkevičiūtė aptiko netgi mūsų žvaigždės vaikystės kadrus, demonstruojančius, kad ši menininkė ėmė dirbti ir švytėti jau nuo mažų dienų. Auksiniai kadrai (regis, iš Bytautės Pajėdienės „Tarybų Lietuvos“ kronikos žurnalų)! 

Dabartinė Mūza atvyksta apžiūrėti savo senojo buto, susitinka su klasės ir kurso draugėmis, kurios vienu balsu patvirtina: „Kieme ji nežaisdavo, nes grodavo.“ Šeimos istorija įdomi, paslaptinga ir neišpasakota, motinos ir dukters ryšys vertas atskiros psichologinės kino dramos (užprogramuojantis gyvenimą vardas, tėvo išstūmimas iš orbitos). 

Gaila, kad režisierė (ir prodiuserė Živilė Gallego) neiškirpo standartinių, iš knygos ataidinčių frazių apie stovėjimą eilėse prie kaulų ir apelsinų, apie kažin kokį vidinį pasipriešinimą santvarkai... Nuogi biografijos faktai liudija ką kita – be mūsų Konservatorijos, ypač be studijų pas geriausius Maskvos pedagogus pianistė nebūtų tapusi tuo, kuo tapo. Bet tu pats, filmo žiūrove, turi susidėlioti šiuos logiškus istorinius taškus, nes jie minimi prabėgom: M. Rubackytė, 1989 m. „ištrūkusi iš sovietinio lagerio“, Paryžiuje, pasirodo, viską pradėjo nuo nulio, ilgai grojo privačiuose vakarėliuose ir pan. Išties, žmogaus biografija – tai atsiminimų ir fantazijos vaisius.

Kylančios žvaigždės jausmų pasaulis atveriamas logiškiau: jos gyvenimo pakeleiviai minimi tik užuominomis (išskyrus dabartinį, visur lydintį vyrą), bet tai nekliūna, nes „muzika buvo ir yra svarbiausia, visa kita – paskui“.

Pianistę (ir Vilnių vėl kitaip – skaidriai, skambiai) nufilmavo operatorius Rytis Kurkulis, grojimą įrašė garso režisierius Jonas Jocys. Ilgoje kino biografijoje daugoka teksto, skambančio keliomis kalbomis ir blaškančio dėmesį, atitraukiančio nuo muzikos. Bet juk filmas apie M. Rubackytę negali būti šopeniškas, jis stilistiškai turbūt orientuotas į jos mylimą Ferencą Lisztą?

 

Autorės nuotrauka

 

///

 

Jokūbo Brazio „Žuvėdrą“ buvau įsivardijusi pačiu gyviausiu sezono spektakliu, tikru teatru (OKT, 2022), todėl į jo naują opusą „Kaligula“ (Vilniaus senasis teatras, vasario 29 d.) ėjau to paties geluonies. 

Iš pat pradžių pritrenkė scenoje atsivėrusi Rusdramio bufeto scenografija – gaila, nesimatė balkono ir vaizdo į carinį mūrą (scenografė Karolina Fiodorovaitė)... Nesitikėjau, kad kramsnojant agurkus Albertʼo Camus pjesė bus repetuojama ir šitaip sumalama. A. Camus eilučių šonkauliukus gali užčiuopti tik tas, kas, prieš eidamas į teatrą, pjesę perskaitė. Aš perskaičiau iki pusės, todėl pirmame dviejų valandų veiksme džiaugiausi iš rusų aktorių čiotkai išraitomo „Kaligulos“ teksto lietuvių kalba (valio!) išsikrapštydama pažįstamus orientyrus. Rizika pasiklysti vertime tiesiog kabėjo ore (ir pasireiškė antrame veiksme). 

Tačiau, reikia pripažinti, A. Camus ir J. Brazio aktorinės trupės dramaturginių improvizacijų kokteilis liejosi natūraliai, Romos imperatoriaus polėkiai ir beprotybės labai tiko šiai atstumtųjų trupei (net nepastebėjom, kad pastaruoju metu ji tapo gal net stipriausia Lietuvos teatre) prie veidų – taip sakant, dabartinėje geopolitinėje situacijoje. Juk dabar čia, VST, toji situacija tragikomiška, ir aktoriai sugebėjo tai atverti su humoru, nors pro sukąstus dantis: „Mes nei rusai, nei lietuviai, okupantų kalba šįkart nekalbam!“ Visavaldžio kaliguliško režisieriaus ir jam pavaldžios komandos anekdotai taip pat buvo išpasakoti. 

Gaila, spektaklio anonsuose ir programėlėje apie žiaurias pjesės transkripcijas pabijota pranešti – betgi jos pavyko. Iš dalies. Spektaklio režisūra neužbaigta, „Kaligulą“ – kaip ir Mažajame teatre suvaidintą „Kantą“ – reikėtų vadinti eskizu. Senais blogais laikais teatre sukurtas produktas buvo peržiūrimas ir cenzūruojamas, o nūnai, gerais laisvės laikais, kaip suprantu, teatro vadovybė bijo kištis į šventą kūrybinį procesą. Bijo prisiimti atsakomybę, ak, bilietai parduoti, bus skandalas. Meno vadove, užtat dabar žiūrėti antrą veiksmą gėda, na, nebent įsivaizduoji, kad patekai į repeticiją. Taigi, kuris lazdos galas geresnis: kišimasis ir patikra ar laisva savieiga ir brokas?  

Galbūt po poros savaičių reikalai pagerės. Aktoriaus Arturo Svorobovičiaus kapitalinis Kaligulos vaidmuo susvyruos, įgaus daugiau bipoliškumo, persiliejimo iš vienos stadijos į kitą; jo svita taps individualesnė ir ryškiau atsvers scenos primarijų-Romos imperatorių; taip, mišrainė ant veido ir undinė-bufetava sukels furorą, bet juk tie „neveikiantys“ karstas ar kopėčios vėl bus įnešti... Nuo Kaligulos nuogo kūno – kaip nuo mikelandželiškos skulptūros – reiktų kažką nuimti ar prie jo pridėti. 

Tačiau kūnas jau įžūliai išstumtas į sceną, aistros užsuktos akivaizdžiai – ir jos labai brangios. 

 

///

 

Šiaulių dramos teatras Vilniuje, Jaunimo teatre, parodė pernykščio rudens premjerą „Patina“ (kovo 2 d.). Pjesė „Patina“ parašyta Virginijos Rimkaitės „Versmėms“. Pirma mintis: Ministerija ir fondai turėtų atskira eilute transportuoti tokius spektaklius iš provincijos į sostinę (ir atvirkščiai), kad šitos versmės beigi šaltiniai perniek nesusigertų į žemę, kad mūsų scenos įgytų skandinaviškų manierų ir savos dramaturgijos procentas kiltų natūraliai. 

V. Rimkaitė, norėdama parodyti distopinę bejausmę visuomenę, pagrindiniu veikėju, auka ir budeliu pasirinko ne tėvą, o motiną – pavadinime nugulusi patina yra ne tik tas žalsvas apnašas ant bronzinių paminklų ir kt. (o man tai gražu!), bet ir toji alfa patinė... Na, tikrai savita abrakadabra, nors iš kurio kampo pažiūrėsi – gali atrasti ir strindbergiškų ar nyčiškų motyvų.  

Naujame Eglės Švedkauskaitės spektaklyje, mano akimis žiūrint, užrišami mazgeliai nukloja sceną estetiškai nuosekliai ir agresyviai. Nieko neprikiši. Vizualus, garsinis, aktorinis atlikimas išlygintas, suvaldytas – regis, irgi diktatorės patinos, kuriai patinka radikalūs posūkiai ir šūkiai. 

Štai kokią šeimą sukurs sėkmingai feminizuota visuomenė!?

 

///

 

Neįtikėtina, bet į lietuviško dokumentinio filmo seansą renkasi pilna salė! Į „Mamutų medžioklę“ (kovo 5 d.) remontuojamoje Vilniaus „Skalvijoje“ nutįso eilė įvairiausio amžiaus (itin daug garbių „mamutų“) žiūrovų. Netikiu, kad čia veikia vien reklama. Dar yra noras suprasti savo netolimą praeitį, kurios mūsų literatūra ir menas po trijų dešimtmečių neįgalūs perteikti. Ir štai pavyko!

Filmo scenaristė ir režisierė Aistė Stonytė (operatorė Kristina Sereikaitė, kompozitorius Giedrius Puskunigis) drąsiai išryškina istorijos formą ir turinį. Tai, kad A. Stonytė yra televizijos žurnalistė, jos meniniam detektyvui išeina į naudą – ji netgi nebijo už kadro užduoti klausimus ir jie netrukdo eigai, nes po vienokių atsakymų bus sumontuoti ankstesnius paneigiantys, ir tai dar labiau įsuks intrigą. Nežinau, ar dviprasmybes įskaitys jaunas žiūrovas, bet kelis dugnus, nerimą tikrai pajus – ano, sovietinio laikotarpio vien konservatyviais šūkiais jau neįrėminsi! Žurnalistinio paviršutiniškumo autorei tikrai neprikiši.

Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, pirmą kartą išgirdusi iš Aistės, kas gi tada ir ten nufilmavo spektaklį, yra pritrenkta ir po pauzės sako: „Nustebinote... Vadinasi, jis turėjo užnugarį...“ Vėlgi kino operatorius Donatas Pečiūra (1938–2023), savo palėpėje ieškodamas, taip sakant, ko nepametęs, vienintelis aiškiai formuluoja kitokį ir Jono Jurašo likimo, ir dviejų epochų vertinimą: „Galėjo ir neišvažiuoti... Į kalėjimą juk nesodino... Dabar visi viską sutirština.“ Susiformuoja netikėtai stiprus antagonistinis J. Jurašo ir D. Pečiūros tandemas. Pats legendomis ir parodomis pastaruoju metu apipintas J. Jurašas apie anuometinį Kauno dramos teatro kolektyvą atsiliepia skeptiškai: „Vienintelis Antanas Žekas priėjo ir atsiprašė... Aktoriams svarbu buvo tiktai važiuoti į gastroles...“ O iš pačių aktorių Antano Tarasevičiaus, Nijolės Lepeškaitės girdime priešingas nuomones, koks svarbus jiems buvo režisierius. Sukrečia paskutiniai J. Jurašo portretiniai kadrai naujame NKDT spektaklyje tarp nepažįstamų žiūrovų.

„Mamutų medžioklė“ galutinės tiesos nesumedžioja – prieš 50 metų vieną naktį nufilmuota spektaklio juosta nerasta. O jeigu ir būtų kada nors atrasta, ar ji atskleistų spektaklio ir nutekėjusio laiko magiją?