Jūratė Visockaitė. Vakarų ekspresas

Tris dienas praleidau su Klaipėdos teatrais, Vakarų Lietuvos regiono kultūra, kuri pretenduoja aplenkti Kauną ir priartėti prie Vilniaus. (O jeigu dar Klaipėdos meras gudriai susitartų su geležinkeliais bent valanda patrumpinti kelionę!)

Į mūsų Nacionalinę operą jos vadovas Jonas Sakalauskas permetė prieš pusantrų metų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre jo paties inicijuotus „Prūsus“ (lapkričio 15 d.). Vilniaus publika gerai atliko savo vaidmenį – plojo labiau nei užsienio gast­rolieriams, demonstravo nacionalinio meno poreikį LNOBT, nors KVMT ir neblizga žvaigždėmis. Tas permetimas, deja, šlubavo: programėlių neužteko, girdėjai tik atskirus solistų vyrų žodžius, moterų balsus orkestras užtrenkė, na, žinoma, klaipėdiečių gimtoji salė kitokia, bet gal tuomet reikėjo pasirūpinti subtit­rais „prūsiškam“ libretui?

 

„Prūsai“. Martyno Aleksos nuotrauka
„Prūsai“. Martyno Aleksos nuotrauka

 

Bet vienareikšmiškai – čia reikėjo libretisto, o kompozitorius Giedrius Kuprevičius, kadaise (1997 m.) rašydamas muziką operai, pats paliejo ir šios tarsi visų atmintinai žinomos istorijos akvarelę. Užtat dabar viskas vienodai svarbu, Kristina mėlynais bateliais šmėkščioja tai vienoje stovykloje, tai kitoje, kas yra kas, atpažįsti apčiuopomis. Žinoma, svarbiausia operoje yra klausytis asociacijas gimdančios muzikos. Mes klausomės ir girdime „ganėtinai sujaudintą intonaciją“, kaip rašo pats autorius. Pasirodo, šiandien, kai už lango trečiasis nepriklausomybės dešimtmetis, sunku klausytis pirmąjį dešimtmetį parašytos kūrybos. Dramatiškos ir patriotinės, sakyčiau, netgi agresyviai „budinčios prie tautų aukuro“. Kita vertus, gal tą istoriją išties darė ne žmonės, o pakilios masės? Vilniaus premjeroje įspūdingiausiais herojais man tapo Mindaugo Rojaus Herkus Mantas ir keistas, bebalsis, į martinaitišką Kukutį panašus personažas ant pasvirusio juodo bloko sienos finale – elnio ragai, ilgas paukščio snapas, kailinukai, basos kojos.

Režisierius Gediminas Šeduikis, be šios aukštos poezijos, dar sugalvojo puikią užkadrinę sceną, kurioje vorele slenka prūsų šešėliai. Scenografė Sigita Šimkūnaitė, spektaklio pradžioje įvežusi pailgą modernų stalą (kažkur jau lyg matytą, gal pasiskolintą iš kito teatro?) ir biuro kėdes, suteikė mums vilties, kad to moderno bus daugiau. Ne. Muzika nepraleidžia jokios nūdienos. Nors kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, parinkusi įžūlius spalvų derinius ir chorui, ir solistams, irgi linkusi šiuolaikinti, eksperimentuoti. Tačiau pagonys nulinguoja į praeitį.


/ / /

Klaipėdos lėlių teatro judesio ir objektų spektaklis suaugusiems „Meistras“ pagal M. Bulgakovo „Meist­rą ir Margaritą“ (lapkričio 16 d.), deja, netapo nauju talentingosios Gintarės Radvilavičiūtės sceniniu apreiškimu. Po „Smėlio žmogaus“, „Doriano Grėjaus portreto“ išties dieviško bylojimo akimirkų režisierė, manau, pasidavė monospektaklio atlikėjo – šokėjo Taurūno Baužo įtaigai, jo įgeidžiui prisigretinti prie paslaptingo romano. Atsispyręs į vieną suktą Volando (!) sakinį – „Man turbūt nieko daugiau nelieka, tik prisirinkti skudurų ir užkamšyti jais visas miegamojo skyles“ – aktorius mėgina perteikti dalelę „meilės istorijos“. Nėra net dalelės.

Skubiai galima būtų keisti pavadinimą į gogolišką Popryščiną arba į škėmišką žmogėnuką su raudona liftininko uniforma, bet ne, ne, tiksliausiai šiuos judesius ir objektus išreikštų pavadinimas „Artistas“. Kuris, prieš išeidamas į sceną, nuolat turi apsilankyti persirengimo kambaryje...

 

„Meistras“. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka
„Meistras“. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

 

Tikiu, kad T. Baužo ir teatro lūkesčiai buvo patys didžiausi, geriausi, tačiau ir mūsų, žiūrinčiųjų, – taip pat. Aukštai kilęs, žemai pulsi. Atsiprašau už piktumą, kitaip neišeina.

Drabužių čia per daug, po įžangos su juodu paltu, iš jo ištraukiama atlasine suknele ir šilkiniu apatiniu jie greitai virsta skudurais. Muzika skamba per garsiai. Režisierės genialios autocitatos, kuriose pasitelkus kostiumą iš vieno žmogaus būdavo padaromi du su savo sunkia dvikupryste, dvipusyste, tampa nuobodokais fokusais.

Be to, kalbant apie romano esmę, Meistras juk yra bevardis, pakankamai sąlygiškas, sunkiai detaliai įžiūrimas ir įvaizdinamas personažas. Jis tik nujaučiamas – tiek Margaritos, tiek mūsų.


/ / /

Užtat klaipėdiečių komandos iš popieriaus padarytas grynų gryniausias lėlių teatras vaikams „Namai“ (lapkričio 17 d.) kompensuoja meno stoką.

Mergaitė ir berniukas, tarp jų – stalas, ant stalo – lengvas popierėlis. Jis papučiamas į vieną pusę, į kitą. Ir prasideda amžinasis vaikystės žaidimas pavadinimu „Namai“. Su visais baldais, traukiamais iš dėžutės, su mama, tėčiu ir vaiku. Viens du padaromais iš popieriaus.

 

„Namai“. Donato Bielkausko nuotrauka
„Namai“. Donato Bielkausko nuotrauka

 

Vaikai salėje mėgina prisėlinti kuo arčiau... Štai jums ir reali teatro magija, kuri vėliau kažkur kažkaip dingsta abejose teatro pusėse.

Pabaigoje tas vaikutis „Namuose“ užauga didelis, net labai didelis. Grėsmingas. Yra į ką ir suaugusiems, atlydėjusiems savo godojamas atžalas, pasižiūrėti.

Draugai