Nuo euforijos, kad pavyko sukurti praktiškai kasdienybėje panaudojamą dirbtinio intelekto (DI) sistemą, iki rimtų perspėjimų, kad DI gali privesti prie susinaikinimo, praėjo vos keli mėnesiai. Problema turbūt ne DI piktybiniai kėslai užvaldyti žmoniją, o mūsų žmogiškas netobulumas. Idėja gera, bet ją lengvai galima panaudoti blogiems tikslams. Ir žmonijos istorijoje tokių pavyzdžių – ne vienas.

LNDT Naujosios salės scena beveik tuščia, ją užpildo garsai, judesiai ir šviesos. „Metamorfozė“ (birželio 1 d.) – geras teatrinės metamorfozės pavyzdys: gali sakyti, tai spektaklis, bet vyksmas scenoje staiga ima ir perauga į performansą, judesio teatrą ar koncertą. Metamorfozė vyksta visur ir visada – Gregoras Zamza scenoje gal ir nevirsta vabalu, bet įgauna visų aktorių veidus, kūnus ir balsus. Kam sustoti ties viena metamorfoze, jei virsmas amžinas ir be pabaigos? Režisierius atviras – žmonės apsigauna galvodami, kad jie yra evoliucijos viršūnė, aukščiausia ir paskutinė gyvybės stadija. Pirma, žinantys evoliucijos dėsnius supranta, kad Homo sapiens sapiens per milijonus metų gali pralenkti – ir pralenks – kita gyvybės rūšis. Antra, neprireiks ir milijonų metų, nes žmonės, įsitikinę savo pranašumu visose srityse, iš tiesų nėra labai empatiška gyvybės forma – nei broliams ir seserims, nei kitoms gyvūnų rūšims, nei sau patiems. Jie užsiima kolektyvine ir individualia savidestrukcija – nuo narkotikų, leidžiamų į savo kūną, iki branduolinio karo yra mažiau žingsnių, nei mums atrodo. Ir kas tada? Tada tikrai išgyvens vien tarakonai – jie yra atsparūs radiacijai. Tai, kas liks iš Homo sapiens sapiens turbūt ras vietą įdomybių kambariuose arba žmonių muziejuose. Nykstančios rūšies vieta yra narve. 

 

„Metamorfozė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Muziejus, kuriame pagrindinis eksponatas – žmogus, sugalvotas seniai. Keliaujančių išsigimėlių ir keistuolių šou buvo populiarūs visais laikais. Populiarūs, nes veikia terapiškai: žiūri į juos ir galvoji – man dar labai pasisekė. Dabar žmonių muziejus įgavęs popsinį spindesį – vaškinės įžymybių figūros reprezentuoja geriausius iš geriausių. Kad ir ką sakytum, eini ten ne iškamšų amato meistrystės vertinti, o paspoksoti į „žmones“, kuriems pasisekė labiau ir kuriais norėtum būti pats. Muziejuose žmonės žiūri į žmones, nebent tai yra Pierre’o Boulle’io 1963 m. aprašyta „Beždžionių planeta“ ir narvuose uždarytus Homo sapiens sapiens stebi evoliucionavę primatai, mūsų klasifikuojami kaip žmogbeždžionės. Jie savo planetoje yra tikrieji evoliucijos laimėtojai, žmonėms sunaikinus civilizaciją. Spektaklyje „Metamorfozė“ žmonijos likučius stebukladarys fleitininkas kaip pasakos žiurkes atveda į ankštus stiklinius narvus, kur juos stebi smalsus muziejaus lankytojas šuo, ramiai permąstydamas savo santykį su buvusiais šeimininkais, – be jų gyventi nuobodu, niekas neduoda užduočių, nepasako, ką veikti. Tai ir yra tikroji laisvė, kurią taip vertino žmonės, – paaiškina nematomos muziejininkės balsas. O ką su ta laisve veikti?

Laisvė veikti pripildo scenos erdvę garsų, šviesos, judesių – panašiai ir muzikos klipuose kuriama visumos emocija. Juk būna, kad nelabai supranti, ką ten dainuoja, bet atmosferą jauti. Laisvė veikti taip pat nepririša kūrėjų prie istorijos ir turinio, todėl Gregoras gauna progą priminti apie save tik kartais. Pradžioje dar šaukęs, kad yra žmogus, improvizuotoje teismo salėje jis jau yra susitaikęs su savo likimu. Teismo scena vyksta kafkiškai – kūrinys neturi priekaištų kūrėjui, kuris pasmerkė jį galuotis vabalo kūne, keliančiame pasišlykštėjimą jam pačiam ir artimiesiems. O kūrėjas išlieka negailestingas iki galo – Gregoras turi mirti. Jis pats pasitrauks ir mirs iš bado supratęs, kad šeima, kurios gerove rūpinosi dirbdamas nemėgstamą darbą, jo nemyli. Emocinė ir moralinė žmogžudystė scenoje vyksta užmėtant Gregorą batais – tai didelis įžeidimas, aprašytas Senajame Testamente, ir šiandien dar praktikuojamas norint sukelti vienadienį politinį skandalą. Į Gregorą lekiantys purvini batai taip skaudžiai trenkiasi į stiklą, kad nuo garso suvirpa ir žiūrovai. Taip, kažkas viduje lyg ir kirba – toks lengvas nepatogumas stebint, kaip skaudina kitą. Dar nemaloniau bejėgiškai stebėti, kaip aštrus smeigtukas perduria ant nugaros gulintį tarakoną. Kameros priartintą tiek, kad gali įžiūrėti vabalo galvą, kojas, pilvą dengiančias plokšteles. Traiškant tarakonus kojomis to nepamatysi. Absurdiška, bet persmeigto tarakono labiausiai ir gaila. 

Kai „Metamorfozės“ finale aktoriai susėda pamuzikuoti – nes Zamzų šeimos namuose jau seniai nebūta džiaugsmo, – jų kuriama melodija suteikia laiko pagedėti. Ekrane tada matome žiūrovų salę, tik ten raudonose kėdėse sėdi įvairaus dydžio ir storio vabalai. Galima save raminti, kad ten – kiti. Bet turbūt ten galime būti ir mes – šį sezoną LNDT parodė, kaip dažnai žmonės virsta raganosiais, tarakonais ar fosilijomis. O kodėl taip atsitinka? Turbūt čia nesibaigiantys namų darbai žiūrovui – kūrėjai atvirai sako, kad nesiruošia nieko aiškinti, palikdami žiūrovui interpretacijos laisvę. O ką su ta laisve veikti? Iš kažkur atskrieja pažinimo obuolys – sugauk, nes kitaip jis supus. 

 

P. S. Technologijų įmonė, valdanti tokias socialines platformas kaip „Facebook“ ir „Instagram“, prieš keletą metų pasivadino META ir ruošiasi masiniam žmonijos persikėlimui į virtualią realybę. Čia tai METAmorfozė!

P. P. S. Žiūrovai labiausiai plojo ateities muziejaus lankytojo vaidmenį atlikusiam šuniui. Gera investicija į rūšių santykius. 

P. P. P. S. O gal Gregoras tiesiog persidirbo? Nemėgstamas darbas, stresas, netikrumas dėl ateities, nėra laiko daryti, ką nori, nes darai, ką reikia. Pažįstama situacija? Kuo atsibusite rytoj ryte?

 

 

Marija Dautartaitė – skaitytoja ir žiūrovė.