Sarah Kane ir OKT – dygus tandemas. Katalonų spauda apie „Apvalytuosius“

Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Apvalytieji“ buvo parodytas Žironoje (Ispanija) vykstančiame festivalyje „Temporada Alta“ (rugsėjo 30–gruodžio 4 d.), šiemet pristačiusiame tokius menininkus kaip lenkas Krystianas Lupa, vokietis Thomasas Ostermeieris, belgas Alainas Platelis, ispanas Alexas Rigola. Spausdiname ispanų kritikų vertinimus.

„Apvalytieji“. Nuotraukos iš OKT archyvo

Po vienos iš labiausiai lauktų premjerų, kurios dar buvo likusios šių metų „Temporada Alta“ festivalyje, abejingų neliko. „Apvalytieji“ – pati atviriausia anglų dramaturgės Sarah Kane pjesė, pastatyta lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo, šeštadienį pasiekė savo tikslą: sudrumstė publiką, kuri plūste plūdo į „El Canal“ teatro salę. Šokiruojantis pastatymas, kuriame pasirodo ištisa galerija tamsių asmenybių, interpretuojančių ramybės neduodantį Kane tekstą apie meilę. Spektaklis prasideda dygia scena, kurioje daktaras pamišusiam personažui suleidžia į akį dozę. Nuo tos akimirkos prasideda smurto kupini veiksmai. Pavyzdžiui, liežuvio nupjovimas, elektros šokas. Tiesmuka interpretacija, kuriai publika plojo po pusantros valandos trukusio spektaklio.

Vienas iš pjesės ir lietuvių trupės OKT tikslų buvo sukrėsti žiūrovą, siūlant jam sunkų, smurto kupiną tekstą. Ne be reikalo Narcíso Puig, „Temporada Alta“ festivalio direktoriaus padėjėjas, priminė, kad britų spauda pavadino Kane pjesę „smūgiu žemiau juostos“. Nors Kane teigė, kad ji „tik aprašo visuomenę“.

ACN Girona, Katalonijos naujienų agentūra

 

„El Canal“ teatre pristatytas Koršunovo darbas išlaiko teatrinį dramaturgės agresyvumą, persijotą režisieriaus mokinių, vaidinančių šiame spektaklyje. Per kūrybinį procesą drauge su aktoriumi ir dėstytoju Dariumi Meškausku (kuris įkūnija bauginantį daktarą) jie bando sumažinti teksto radikalumą ir gryną realizmą, siekdami metaforiškai ir poetiškai skambančios pjesės, kurioje meilė sugeba skleistis net ir pačiomis atšiauriausiomis aplinkybėmis. Tačiau pribloškianti Kane minčių įtaiga nugali bet kokias pastangas kitaip pažvelgti į pjesę.

Šiame atvirame spektaklyje žiūrovas nuolat raginamas ieškoti atsakymų į ištisą klausimų srautą. Pastatymas siūlo supurtančias akrobatines choreografijas, keliančias publikai nuolatinį nerimą. Jose nesunku atpažinti autorės, parašiusios pjesę likus metams iki mirties, norą atvirai kalbėti apie psichiatrų žiaurumą ir psichikos ligonių skausmą.

Trūkčiojanti minties gija rutuliojasi beveik tuščios scenos rėmuose. Aktoriai ant lentos rašo pjesės ištraukas, vidury scenos pastatytas lovos karkasas, kurio paskirtis įvairi. Nuo pat pradžių, kai daktaras pacientui narkomanui į akį suleidžia mišinį, norėdamas numalšinti abstinencijos sindromą, įsisuka šokiruojančių ir žiaurių vaizdų karuselė. Vyksta atviros homoseksualios ir kraujomaišiškos meilės scenos; elekt­ros šokus (užuomina į terapiją, kuri ligoninėje buvo taikoma pačiai autorei) keičia kankinimo ir sadomazochizmo scenos. (...)

Aktoriai apsivalo milimetro tikslumu, leisdami nestabilių ir tamsių personažų pilnai pjesei provokuoti. Pjesei, parašytai dar iki „4:48 psichozės“ monologo, kuriame Kane išreiškė savo gyvenimo ir meilės troškimą prieš pat savižudybę.

César López Rosell, „El Periodico“

 

„Apvalytuosiuose“ Foucault prisijungia prie Barthes’o, homoseksualumas baudžiamas kankinimu, o kraujomaišiška meilė (merginos meilė jos mirusiam broliui) priveda prie lyties keitimo, trokštant būti tuo, kurio nebėra. Kane peržengia ribas ištirpindama priešingybes: vyriškumą ir moteriškumą, tikrovę ir vaizduotę, gyvenimą ir mirtį, kūną ir sielą. Koršunovas atiduoda pagarbą radikaliam Kane žodžiui poetišku spektaklio pastatymu: meilė pranoksta smurtą; nuogoje scenoje užrašomi dramaturgės tekstai; vaidina jauni puikūs aktoriai; dėmesys šviesai (tamsai) ir kūno judesiams. Nežinau, gal dramatiškas teatro menas padeda gyventi ir apvalo, bet dar jis sukrečia ir tu negali liautis apie jį galvojęs.

Imma Merino, „El Punt Avui“

 

Prie įėjimo buvo kilęs didžiulis sambrūzdis: televizijos kameros, paskutinius bilietus bandantys gauti žiūrovai, prie teatro durų pastatyto maisto vagonėlio sumuštinių valgytojai, kuriuos padavėja nuolat perspėdavo: „Šį vakarą rodo sadistinę pjesę, labai žvėrišką.“ (...)

Lietuvio spektaklis stebina subtiliu smurto tyrinėjimu. Režisieriui, pasitelkiant kruopštų garso režisieriaus Igno Juozoko darbą, pavyksta puikiai perteikti nerimą, kurį skleidžia Kane žodžiai. Koršunovas įrašo muziką bei širdies plakimą, jo nėra originaliame tekste, bet, nuolat pasikartodamas, jis atsveria nerimą ir sukuria dygią atmo­sferą, o sykiu poetiškai išsprendžia tas akimirkas, dėl kurių šitiek režisierių prakeikė ir mylėjo Kane už jos nuosta­bias ir neįmanomas tezes. Lyginant su kitais pjesės pastatymais, Koršunovo scenografija yra asketiška ir universali, todėl jo spektaklis yra poetiškesnis ir kartu ne toks ribinis. Tarytum visos akimirkos, kuriomis privaloma apnuoginti kūno gležnumą, būtų praskiestos.

Viena labiausiai sukrečiančių scenų pjesėje (ją Koršunovas iškerpa) – tai momentas, kai žeme besivelkantį Robiną Tinkeris priverčia suvalgyti visą dėžę šokoladinių saldainių. Per kitas smurto akimirkas mes suvokiame, kur slypi triukas, tačiau šioje scenoje nėra jokios magijos. Robiną vaidinantis aktorius privalo ryti šokoladukus vieną po kito ir matydami, kaip jis springsta, suvokiame, kad mes, kaip ir jis, esam pažeidžiami, kad meilė mus gali privesti prie kraštutinio pažeidžiamumo. Suprantam, nes ima traukti skrandį ir, jei kartais tarp žiūrovų būtų jautrių skrandžių, Koršunovas siūlo Sarah Kane be gliuteno.

Elisabeth Massana, kultūros portalas „Nuvol“

 

Oskaro Koršunovo grįžimą „Temporada Alta“ šventė taip, kaip švenčiamos ypatingos progos. Salto miesto teatras „El Canal“ prisipildė žiūrovų (bilietai jau seniai buvo išparduoti), tarp pub­likos buvo tokių politikų kaip Generaliteto patarėjas sveikatos klausimais Toni Comínas, rašytojų kaip Narcísas Comadira ir daug teatro žmonių kaip Sílvia Munt, Pepas Ferreras ir Nausicaa Bonnín.

Galingą Koršunovo pastatymą gina grupė jaunų aktorių drauge su vienu iš savo mokytojų Dariumi Meškausku. Jie entuziastingai ir energingai vykdo režisieriaus nurodymus. Koršunovo publika niekad nelieka abejinga, režisierius demonstruoja savotišką vizualumą, ritmą ir troškimą priversti žiūrovą apmąstyti jam nepatogius klausimus. „Apvalytuosiuose“ Koršunovas pasinaudoja Kane tekstu, fokusuodamas meilę plačiąja prasme, taip pat gebėjimą ir negebėjimą mylėti, susijusius su kiekvieno seksualiniu identitetu ir normomis, sienomis bei socialiniais įgūdžiais.

Dygus pastatymas, kupinas sugestyvių minčių ir aukšto dažnio akimirkų, besisupantis tarp realistinių ir onirinių scenų, tarp dialogų ir minčių, tarp delikatumo ir brutalumo. Yra akimirkų, kai spektaklį sekti sunku, tačiau jis visą laiką išlaiko magnetizmą. Publika spektakliui plojo ne taip šiltai, kaip būtų buvę galima tikėtis iš vieno daugiausiai Europoje apdovanoto režisieriaus sugrįžimo į „Temporada Alta“. Tikriausiai žiūrovams buvo sunku suprasti, kad choreografinis aktorių nusilenkimas reiškė spektaklio pabaigą. Ir, žinoma, reikėjo laiko suvirškinti minčių ir vaizdų liūtį, pliaupusią scenoje pusantros valandos didžiausiu teatriniu smarkumu.

Alfons Petit, Diari de Girona

 

Iš katalonų kalbos vertė Kristina Nastopkaitė