Į didžiuosius žurnalistikos vandenis Atgimimo metais įšokęs teatro kritikas V. Vasiliauskas iš įsipareigojimo, įpročio ir malonumo tebevaikščiojo į teatrą, apie jį rašė ir štai 1989–2011 metais periodikoje skelbti opusai atsidūrė knygoje „Teatro malonumas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), iš fragmentų sudėstančioje dviejų laisvės dešimtmečių mūsų scenos panoramą.
V. Vasiliauskas, ilgametis „Literatūros ir meno“ Teatro ir kino skyriaus redaktorius, debiutavo prozos knyga „Žiemos sapnas“ (1984), išleido teatro kritikos straipsnių rinkinį „Teatras be iliuzijų“ (1989) ir didelį atgarsį sukėlusią politinės publicistikos knygą „Amžinasis nomenklatūros pavasaris“ (1995).

---

Visuomenė dabar iš jūsų tikėjosi ne tokios knygos. Laukė politinių komentarų ir pamfletų.
Teatre įdomiausia, kai staigmena užklumpa tave nepasiruošusį – netikėtumai būtini. Čia tas pats. Jei tavo raštai nuspėjami, tampi nuobodžiu ir nelabai reikalingu.

Trys ankstesnės knygos – trys skirtingi žanrai, vaikščiojimai tarsi paribiais ir nuolatinės transformacijos.
Iš tikrųjų būta susidvejinimo. Tais laikais svajojau būti pirmiausia prozininku, o visi tvirtino, kad geriausiai man sekasi teatro kritika. Tada ir grožinė literatūra, ir teatras, ir kritika buvo sukūrusi šifrų sistemą, metakalbą. Galima ją vadinti „špyga kišenėje“, galima kitaip. Kritikas turėjo teatralų sukurtą politinę socialinę potekstę užšifruoti savaip – atskleisti ją ir drauge neatskleisti, nes jei parašytum, kas iš tikrųjų išsakyta J. Jurašo, J. Vaitkaus ar E. Nekrošiaus spektakliuose, būtų tolygu skundui.

Tai gerokai vargdavot rašydami?
Buvo visai kitas rašymas, sverdavai kiekvieną žodį. Kartais užtrukdavo porą mėnesių. Šiandien jau pamiršome, kad anksčiau dėl vienos frazės galėjai prarasti darbą. Jeigu Glavlito cenzoriams kliūdavo pavadinimas, „stabdydavo“ visą rašinį. Tik pastaraisiais savo darbo „Literatūroje ir mene“ metais įvedžiau trumpos, operatyvios recenzijos žanrą. Atrodė stebuklas –­ vertinimas pasirodo po savaitės, neregėtas operatyvumas! Bet kliūdavo, kad paviršutiniška, neišsamu.

Ano meto jūsų recenzijų kalba graži, vaizdinga, taisyklinga. Pešiojo „Litmenio“ stilistės?
Patys rūpinomės tekstų įtaiga. Leidinys buvo sukūręs tokį kontekstą ir normas, kad negalėjai rašyti atbula ranka. Ir kiti kritikai, tarkim, Dana Rutkutė, buvo puikūs stilistai, kone rašytojų talento. Dabar skaitai kai kuriuos jaunuosius ir stebiesi, kaip taip galima. Pasirodo, galima: nesutvarkytas nei stilius, nei kalba, galai nesueina.  

Ketvirtoji knyga turėjo parodyti, kas jums svarbiausia. Vis dėlto teatras.
Ko gero. „Teatro malonumas“ aprėpia nuostabų laiką – dviejų epochų sandūrą, lūžį ir 20 nepriklausomybės metų. Mačiau, kokias transformacijas patyrė mūsų teatras praėjusio amžiaus pabaigoje ir šito pradžioje.

Teatras svarbiau ir už Seimo nario mandatą?
Manau, svarbiau.

Jeigu taip mylite teatrą, kodėl esate toks priekabus, nenuolaidus, griežtas? Ypač tai matyti ankstesnėje knygoje „Teatras be iliuzijų“: jeigu ir giriate, būtinai ieškote, dėl ko priekaištauti, traukti per dantį, net įgelti.
Teatre visada daug niekalo. Todėl, kad teatrai per sezoną privalo parengti 5–6 premjeras. Poetas ar netgi kritikas, jeigu jam nėra įkvėpimo, gali ir nerašyti, o teatrui privalu vykdyti planus. Nesėkmės neišvengiamos, natūraliai taip susiklosto ir nereikia tikėtis vienų šedevrų. Jei apie visus rašai gerai, palankiai, pranyksta atskaitos taškas, išklimba kriterijai. Šiandien dažnai taip nutinka. Kam tada stengtis, per galvą verstis, nemiegoti naktimis, eikvoti jėgas ar žudytis, jeigu viskas galų gale įvertinama taip pat?
Visada svajojau (ir jau beveik išsipildė šita svajonė) ateiti į teatrą ne kaip kritikas, o kaip paprastas žiūrovas. Patiko ar nepatiko – nespinduliuoti nuomonės į erdvę, nesakyti jokių vertinimų. Nėra teatro kritikui baisiau, kai esi pakviečiamas į spektaklį, o paskui matai akis: žiūri režisierius, autorius, aktoriai – na, kaip, kaip pasisekė, o tu neturi nieko gero pasakyti. Arba reikia konstatuoti nesėkmę. Čiumpi paltą, bandai sprukti nepastebėtas. O jei spektaklis puikus, pats ieškai režisieriaus, aktoriaus, net ir nepažįstamo, kad paspaustum ranką.

Ir anksčiau, ir dabar dėmesį kreipiate labiau į režisūrines koncepcijas, bendrą meninį lygį, teatro procesus. O apie aktorius –­ tarsi probėgšmais, lyg tarp kitko.
Gerą tradiciją „Kultūros baruose“ buvo įvedusi, rodos, Rūta Vanagaitė – sezono pabaigoje atskirai aptarti geriausius vaidmenis, kalbėti tik apie juos. Kartais vaidmuo trunka ir keturias valandas, todėl trijų sakinių tikrai nepakanka. Sutinku, skolų likę. Tarkim, Rolando Kazlo Jagas. Apie tokį vaidmenį reikėtų rašyti nežinia kiek, o tėra keli sakiniai – tuo metu tai diktavo leidinio, kuriam rašiau, nustatyta apimtis – ženklų tiek ir ne daugiau, nes teks braukti. Liko skolų aktoriams, kurių jau nebėra: Juozui Kisieliui, Viktorui Šinkariukui, Vytautui Grigoliui. Klausimas teisingas. Aktorius yra svarbiausias. Nors knyga mūsų teatrą pristato per režisierius – jie buvo šio etapo varikliai – tai nereiškia, kad nevertinu artistų. Niekada nemėgau režisierių, dirbančių „be aktorių“, tai yra nesugebančių per juos perteikti savo sumanymo.

Siejate save su R. Vanagaitės, Elonos Bundzaitės, Ramunės Marcinkevičiūtės karta?
Taip.

Kas jai būdinga?
Aš save formavau Lietuvoje, „Literatūroje ir mene“, šalia Egmonto Jansono. Jis pirmiausia buvo mano praktikos vadovas, po to jau tiesioginis mokytojas. Grįžus iš Maskvos R. Vanagaitei, po to R. Marcinkevičiūtei, iš Leningrado – E. Bundzaitei (buvau jų, beveik visų, praktikos vadovas), pamačiau, kad vis dėlto esu konformistas. Nors nieko per daug nemeluodavau, kai kas ėjo tarsi savieiga, kai kurie autoritetai buvo lyg ir neliečiami. Žinoma, prasprūsdavo „politinės pornografijos“. Parvažiavo tos merginos, ir apie melą scenoje pradėjo sakyti, kad tai melas. Kur buvo blogai, taip ir vertino, kad blogai. Pripažįstu, man, jaunam kritikui (mūsų amžiaus skirtumas ne toks jau didelis), tai šiek tiek padėjo. Jos, beje, solidarizavosi su savo režisierių karta, pirmiausia su E. Nekrošiumi. Nereikėtų pamiršti, kad tuo metu naujos, drąsios, pažangios teatro idėjos sklido iš Maskvos. „Taganka“, Jurijus Liubimovas, Anatolijus Efrosas ir kiti. Perestrojka irgi prasidėjo Maskvoje, tik, kaip juokaudavo Vytautas Petkevičius, sustojo ties Bobruisku. Tos merginos parsivežė maišto dvasios.

Ankstesnėje knygoje „Teatras be iliuzijų“ įdomiai ir, regis, tiksliai įterpta tarptautinio konteksto properšų, nubrėžta įdomių paralelių, ne vien su Rytais, bet ir Vakarais. Bet dabar konteksto pradėjom nebejusti ar nebelaikyti svarbiu. Pakanka pačių savęs?
O čia paradoksas. Kai mūsų teatro patriarchas Antanas Vengris, pasitelkęs visus įmanomus šaltinius ir ryšius, Maskvos kontroliuojamas, sulasiojo medžiagą antologijai „Teatrinės minties pėdsakais“, buvo įvykis. Pateiksiu pavyzdį iš kitos sferos. 1969 m. tuometė „Pergalė“ paskelbė Tomo Venclovos verstą Jameso Joyce’o „Uliso“ fragmentėlį. Jis mūsų kultūrinėje sąmonėje  funkcionavo gerą dešimtmetį ir ilgiau. Viena nedidelė ištrauka! O štai pasirodė du „Uliso“ tomai lietuviškai – tyla ir abejingumas, tarsi niekas nė nepastebėjo tokio kiekvienos tautos kultūrai svarbaus dalyko. Anuomet jei ką nučiupdavai, iščiulpdavai viską. Brangindavai kaip kažin ką.
Sutinku, šioje knygoje nelabai matau tarptautinį kontekstą, kadangi negalėjau skirti laiko keliauti po festivalius, kaip kiti mūsų kritikai, tarkim, Audronis Liuga ar Rasa Vasinauskaitė.

Kokie didžiausi jūsų nuopelnai lietuvių teatrui?
Jaunimo teatro gastrolės JAV 1988 m., nors dėl jų iki šiol girdžiu priekaištų ir šmeižtų. Stebuklas, kad jos įvyko. Prilygo skrydžiui į Mėnulį. O įvyko mano, E. Nekrošiaus, Dalios Tamulevičiūtės ir viso Jaunimo teatro dėka. Pilnos salės žiūrėjo „Dėdę Vanią“ ir „Pirosmanį“. Labiausiai pageidaujamo „Kvadrato“ Maskva neleido vežti. Manau, tai buvo šio teatro tarptautinis „persilaužimas“.

Ne vienas aktorius, žinau, yra apgailestavęs, kad nutolote nuo teatro, nors, kaip sakėme, ir priekabiaudavote, ir buvote ne pats dėmesingiausias artistams. Kaip čia yra?
Mano mokytojas E. Jansonas buvo kur kas aštresnis. Ne visada jis būdavo teisus, bet vis tiek labai gerbiamas. Atvažiuoji į premjerą, o teatralams svarbiausia: ką pasakys E. Jansonas?! Kartais jis žiūrėdavo spektaklius išgėręs – buvo laisvas žmogus, tačiau vis tiek visi itin domėjosi, kaip vertins. Net jei teatralai ir jaučia, kad gal tu ne visai tikslus (ne viską ir aprėpsi vienu pažiūrėjimu), bet žino, kad nemeluosi, nepataikausi. Režisieriams ir aktoriams (ir teatrui) to labai reikia – pasitikrinti, ar pavyko. Juk iš šalies savęs nemato.

Sklaidydamas „Teatro malonumą“ matote, kur buvote neteisus?
Gaila, kai kur parašyta neišsamiai, vadinasi, ne viskas tikslu. Gal pasigirsiu, bet nepasitaikė nė vieno atvejo, kad apie prastą spektaklį būčiau paskelbęs, jog geras arba atvirkščiai. Šito išvengiau.                    

Mūsų teatro gerumas – ne iliuzija?
Oi, ne. Ne veltui mūsų geriausieji režisieriai taip vertinami ir angažuojami užsienyje. Jeigu jau toks snobiškas teatras kaip Maskvos J. Vachtangovo pasikvietė vadovauti lietuvį! O ten nuolatinės intrigos, maištai, ne vienas pačių rusų autoritetas buvo suvalgytas, bet Rimas Tuminas išsilaiko. Yra E. Nekrošius, yra Oskaras Koršunovas. Tik kad mūsų teatrinė valdiška struktūra tokia – jai tie režisieriai nereikalingi. Meistrai dirba dar ir kur nors „šalia“, ne mūsų pinigais išlaikomuose teatruose. O juk lietuvių teatras ir režisūra tarptautiniu mastu yra aukštesnio lygio nei krepšinis. Tik šedevrai, kaip ir visur, nėra masiniai, jie tokie negali būti iš principo.

Kalbėjosi Audrius Musteikis