2014 m. Poezijos pavasario laureatas
ir kažkokiais žirniais dar šaudė
iš dangaus begalinių plotų
įsisukus leidosi saulė
tarsi girioms galvas kapotų
tarsi ankštys praplyšo akys
dvi blakstienos plius dvi blakstienos
ir tarp jų gilumon prasmegęs
sunkė debesis žvilgsnio sietas
odisėjas vis kramtė virvę
neatplėšdamas jos nuo venų
nuo homero skiemens apgirtę
sklido gūdūs balsai sirenų
tobulai įsiūbuotas mėnuo
jau kybojo kažkur už namo
argi jau nebėra kas mano?
argi tai jau ne mano? mano
nors esu taip ydingai tuščias
tiktai kartais apstus ir pilnas
dar ne sykį ne dusyk bus čia
mano saulės ir mano pilnatys
įsisriegęs į savo kambarį
tuštumos kartais nematai
tik žinai kad gražiausiai skamba
tušti daiktai