Ėjau dešimtuosius metus, kai Mamytė, baigusi aspirantūrą Maskvoje, grįžo į Vilnių ir mane iš Plungės pasiėmė. Mažame pastogės kambarėlyje buvusioje Didžiojoje gatvėje, tuomet jau Gorkio, viskas kaip anksčiau: prie lango tas pats senovinis rašomasis stalas, greta etažerė su knygomis, prie vienos sienos mano geležinė lova, prie kitos – Mamytės tachta, o kambario gilumoje, greta baltų koklių krosnies – šviesaus medžio drabužių spinta su vynuogių kekių raižiniais. Už sienos gyvena ta pati Mamytės bičiulė Aniceta. Dabar ji ne tik medicinos seselė vaikų namuose, bet ir operos choro artistė.

Naujiena – pas mus prisiglaudusi Zofija Negudina, jauna baltarusė, persikrikštijusi iš stačiatikių: „Aš baltgūde katalyke“, – sako ji. Ją vadinsime Zose, ji bus mūsų padėjėja: virs ir skalbs, išeinant į mokyklą įduos man sumuštinį ir kartą per savaitę vesis į pirtį Tilto gatvėj. Zosė miega ant sofos prieškambaryje be langų. Miegančios jos niekad nemačiau, visad jau būdavo atsikėlus arba dar negulus. Kita naujiena – mūsų kambaryje atsiradusi didelė palmė, apgyvendinta netoli lango, mano fanerinio staliuko vietoj. Mamytė palmę visaip prižiūri, laisto ir liepia jos siaurus lapus drėgnu skudurėliu šluostyti arba purkšti vandeniu. Nepaisant globos, palmė kažin ko apsirgo, ją nubėrė baltais taškeliais lyg manų kruopom, ji ėmė džiūti ir netrukus jos neliko. Palmės vieton iš palėpės grįžo fanerinis staliukas, ant jo atsirado savotiškai kvepėjusių baltų ir rausvų primulių ir tamsiai mėlynų cinerarijų. Įsitaisius ant plačios seno namo palangės, galėjai klausytis varpų sekmadienio rytais, o apie vidurdienį, turgui baigiantis, iš Halės ateis lenkės, skambins į duris ir šauks: „Tilintyna, proše panie!“ Suprask, siūlo veršienos. Mamytė pirks, ir Zosė, veršieną sumalusi, iškeps perkūniškai gardžių kotletų.

Salomėjos Nėries mergaičių vidurinė, kurią dabar lankau, nauja, prašmatni, gal keturių aukštų, panaši į rūmus, nes aplinkinėse Garelio ir Muziejaus gatvėse dar daug karo griuvėsių. Mano 5 A – antrame aukšte. Net išsižiojau išvydusi plataus koridoriaus grindis – ogi parketu vadinasi! Vašku įtrintas ir išblizgintas parketas švytėjo lyg veidrodis ir slidus buvo kaip ledas. Kur čia nepabandysi čiuožti! Mokyklinės uniformos neturėjau, į pamokas ateidavau vilkėdama minkštą, skaisčiai raudoną treningą; įsibėgėjus ir pasispyrus, smagu buvo kristi ant šono ir slysti iki pat koridoriaus galo, o tada, į sieną atsitrenkus, tokiu pat būdu par­slysti atgal. Žaidimą sustabdė koridoriumi ėjusi direktorė Bagdonaitė, paklausė pavardės ir kurioj klasėj mokausi. Netrukus auklėtoja Narvydienė dygiu balsu man paaiškins, kad taip elgtis negalima: per pertrauką turiu gražiai koridoriumi ratu vaikštinėti. Tai labai nuobodu, o ir raudonas treningas per daug kreipė gražiomis uniformomis vilkinčių mergaičių dėmesį, tad kitas užsiėmimas – bėgioti ir atidarinėti klasių duris, bene kas liko viduj ir per pertrauką koridoriuje ratų nesuka. Ketvirtajame aukšte, vyresniųjų klasėj, užtinku dvi merginas – viena jų, trumpai kirptais šviesiais plaukais, didelėmis akimis, stovi prie lentos ir įkvėptai kažin ką deklamuoja, o kita, tamsiaplaukė, su kasom, sėdi suole klasės gale ir klausosi. Duris uždariusi nubėgau, bet toji kelių sekundžių akimirka įsiminė. Kai po keleto metų įsikurs Lietuvos televizijos studija, ekrane pamatysiu aną deklamavusiąją trumpaplaukę, tai bus pranešėja Gražina Bigelytė. O besiklausiusioji draugė „publika“ po gero dešimtmečio Konservatorijoje ateis į mūsų styginių kvinteto repeticiją ir sės prie klavesino: „Skaistė Dapkutė“, – išgirsiu.

 

Su tautiniu drabužiu Plungės pradinės mokyklos ketvirtokė.

 

Kiti pertraukų darbai: su naująja drauge Asta Steponavičiūte lėksim per kiemą į mokyklos gyvąjį kampelį, laistysim šiltnamio augalus, šersim jūrų kiaulytes, uosdamos savotišką drėgmės, žemės, augalų ir gyvuliukų kvapą.

Per ilgąją pertrauką mudvi bėgsim laiptais žemyn į sporto salę, ten – juodas pianinas! Skambinsiu viską, ką moku. Asta skambina geriau, nes lanko muzikos mokyklą. Ji mane mokina „Šunų valso“. Su ja pasiprašiau sėdėti vienam suole, man su ja drąsu, nes ir ji neturi uniformos, vilki pilka suknyte, persiūta iš seno mamos palto. Pavasarį uniformas jau turėsime – bus atėjusi užsakymo eilė, ir per Lenino gimtadienį Raudonajame kampelyje mudvi priims į pionieres, užriš raudonus kaklaraiščius, reikės pasakyti priesaiką ir saliutuoti. Ilgainiui kaklaraištis baisiai įkyrės, nes kasdien reikia lyginti, kad nebūtų susiglamžęs. O šis juodas pianinas sporto salėj labai panašus į vargonininko Pociaus Plungėje ir į dantistės Dasienės, tos, kuri siūlė už tris rublius pianiną pirkti. Tik gaila, kad Mamytė nepirko, ir dabar vis dar neperka, nors labai prašau. Sako: „Kai dvoikes ištaisysi.“

Tų „dvoikių“ vis pasitaiko, taip pat ir „troikių“. Ypač iš aritmetikos. Plungėj tiek negaudavau. Man atrodo, Vilniuje uždaviniai sunkesni. Trūksta Plungės Mamos ir nuomininkės Elenėlės, nėra kas padeda uždavinius spręsti. Zosė, nors ir lanko siuvėjų kursus, uždavinių nesupranta. Dėl visa ko Mamytės pasiteirauju, kiek ji man pinigais mokės už pažymius. Mat Plungės Bočius buvo nustatęs tokią tvarką: už penketą duoda 5 rublius, už ketvertą – 4, už trejetą – nieko, o už dvejetą 5 rublius turiu jam grąžinti. Kažin, ar uždirbau kiek iš šio susitarimo, gal Mamytė bus uždraudus mudviem tokį „biznį“, o dabar, mano klausimą išgirdusi, ji suspaustom lūpom tyli ir nusiduoda negirdinti. Gavusi dar vieną „dvoikę“, užsikišau dienoraštį už megztinio, kad Mamytė neaptiktų ir pasakiau, kad dienoraščius surinko. Bet vakarieniaujant Mamytė pastebėjo stačiakampį kontūrą po megztiniu ir pastuksenusi į jį smiliumi paklausė: „O kas čia?“ Na, dienoraštis, o jame dvejetas, kas gi daugiau... Ir dar auklėtojos Narvydienės pastaba, kad per pertraukas blogai elgiuosi.

Netrukus ėmiau lankyti pamokas pas Mamytės studijų draugę, mokytoją Onutę Narbutaitę. Iki Labdarių gatvės netoli, pas mokytoją Onutę man patinka, ji švelni, garbiniuotais pelenų spalvos plaukais, apvaliais trumparegės akiniais, šypsosi, niekad nebara ir kantriai man aiškina, tad aritmetikos baubas šiek tiek atsitraukė. Mamytė džiaugiasi, kad pas mokytoją užtrunku ilgai, matyt, daug išmoksiu. Aš jai nepasakoju, kad grįždama pro Katedrą kaskart įsilipu į nuožulniai augantį medį aikštės pakraštyje ir pasislėpus lapijoje laukiu, kol kitoj gatvės pusėj pasirodys koks vėlyvas praeivis, o tada kiek įmanoma garsiau rikteliu arba sukukuoju „kukū, kukū“. Praeiviai ilgai dairydavosi, nesuprasdami, iš kur kukavimas sklinda – o man džiaugsmas! Tie budėjimai medyje trukdavo ne ką trumpiau už aritmetikos pamokas.

Vilniuje visų pamokų skirtingi mokytojai, ne taip, kaip Plungėje, kai visko mokė viena mokytoja. Ten per pamokas kalbėjome literatūriškai, o per pertraukas – savaip, žemaitiškai. Čia net per pertraukas kalbama taip, kaip knygose. Kai užsimirštu, mergaitės šaipydamosi juokiasi.

Auklėtoja Narvydienė lietuvių kalbos pamokoje šneka monotoniškai, negarsiai ir niekad nesišypso, sunku sugauti, kur ji žiūri per siaurus akių plyšius. Ji kone įsižeidus, kam atpasakojime parašiau: „Iš už kalno pasigirdo sunkvežimio urzgimas.“ Sako, sunk­vežimis ne urzgia, o burzgia – tokį žodį girdžiu pirmąsyk. Atrodydavo, mūsų auklėtojai nuolat ką nors skauda arba ūpą kas pagadino, ir dėl to kalti esam mes. Rūgščiu veidu ir į namus pas mus atėjo – mokytojams būdavo privalu aplankyti mokinius namuose. Mamytė nepasakojo, ką auklėtoja kalbėjo, tik daug vėliau pasakys, kad tiesiog skundė: „Nemoka elgtis... Įsivaizduokite, išvykos į teatrą metu ji kaip niekur nieko perlipo į artimesnę eilę tiesiai per kėdės atlošą... lyg per tvorą! Tiesiog laukinė...“

Po metų, sujungus mergaičių ir berniukų mokyk­las, ėmiau lankyti pirmąją vidurinę Didžiojoje gatvėje, greta Šv. Kazimiero bažnyčios, kur dabar Jėzuitų gimnazija. Iš Salomeikos į ją persikėlė ir daugiau mergaičių, visos, kurioms ši mokykla arčiau. Persikėlė ir naujoji mano draugė Asta. Jos namuose, Subačiaus gatvės pradžioje, mudvi leidome kone visas popie­tes. Pamokų ruoša mažai rūpėjo, svarbiausia kitkas – riešutmedžio spalvos rojalis. Asta lanko ne tik vidurinę – muzikos mokykloj mokosi fortepijono. Jai reiks laikyti akompanimento egzaminą, tad išmokiusi mane Brahmso „Lopšinę“, ji sako: „Tu dainuok, o aš tau akompanuosiu.“ Dainuojame ir akompanuojame pasikeisdamos. Mudviem atrodė, kad grojame ir dainuojame labai įsijautusios: „Vakarėlis tamsus šaukia miego visus...“ Argi nebuvo tai pirmieji mudviejų žingsniai ateitin? Juk Asta taps muzikos mokytoja, o aš dainininke.

Astos tėvelis miręs. Mamytė, grįžusi iš darbo, mažoje virtuvėlėje iškepdavo mudviem bulvių, paskui retsykiais dainuodavo rusiškus romansus, gitara sau pritardama. Mamytės vardas Aleksandra. Už sienos gyveno Astos brolis Algirdas Steponavičius su žmona Birute Žilyte, būsimi garsūs dailininkai, tuomet dar Dailės instituto studentai. Kartais jie mudvi su Asta pakviesdavo į savo kambarį labai nuobodaus darbo – pozuoti. Įduoda krepšį su bulvėmis, turim pasilenkusios jį laikyti – neva kratome bulves žemėn. Per miglą prisimenu tuos jų piešinius pieštuku...

Dabar mūsų auklėtoja – lietuvių kalbos mokytoja Elena Eidukaitytė. Susipažindama su mokiniais ir žurnale perskaičiusi mano pavardę, įdėmiai mane nužvelgė ir pasitikslino: „Kaukaitė? Ar tavo mamos vardas Jadvyga?“ Vakare Mamytė paaiškino trumpai: „Taip, mudvi pažįstamos.“ Ir tik po kelių dešimčių metų papasakos, kad Eidukaitytė buvo rūsti pokario Švietimo ministerijos kadrų skyriaus viršininkė, kandžiomis užuominomis ten dirbusią Mamytę gąsdinusi, nes žinojo, kad mano Tėtė Kazys Kaukas nuteistas ir bausmę atlieka Vorkutos lageryje. Mamytė parodys seną darbo knygelę, kur parašyta, kad Jadvyga Kaukienė, Juozo, yra Švietimo ministerijos Aukštųjų ir specialiųjų mokyklų inspektorė, o apačioje, greta antspaudo pamatysiu kadrų skyriaus viršininkės Elenos Eidukaitytės parašą. Tas pats parašas dabar puikavosi ir mano mokyklinio dienoraščio puslapiuose, o dažnai ir ties įrašytomis pastabomis: „Neparuošė pamokų“, „Neatsinešė namų darbų sąsiuvinio“ ir pan. Mamytė pasirašo: „Skaičiau. J. Monstvilaitė.“ Su Tėte jau buvo išsiskyrus – kad išvengtų jo pavardės, susigrąžino mergautinę.

 

A. Vienuolio vidurinės mokyklos 7a klasė su auklėtoja Elena Eidukaityte. Pirmoje eilėje trečia iš kairės – Asta Steponavičiūtė, G. Kaukaitė – antroje eilėjė pirma iš dešinės. Nuotraukos iš asmeninio G. Kaukaitės archyvo.

 

Eidukaitytė buvo nedidelio ūgio, apvalaina, vilkėjo tamsų angliško stiliaus kostiumą, vaikščiojo skubriu žingsneliu, rankomis tankiai mosuodama, tarsi nuolat bijotų pargriūti ar vis skubėtų kažin ką neatidėliotina nuveikti; buvo itin savotiškų veido bruožų: negana pasakyti, kad negraži, veikiau komiškai charakteringa: žema kakta, ilgoka nosis, labai arti viena kitos įstatytos akys, plati burna, trumpa bespalvių plaukų „cheminė“ šukuosena. Ką nors jai ištarus, akyse likdavo kita tiek nutylėtų minčių, prikaustančių žvilgsnį. Bet to išsisakymo taip ir nesulaukdavai, tarsi ji imtų ir pačiu laiku prikąstų liežuvį.

Sykį auklėtoja Eidukaitytė į pamoką atėjo į švarko atlapą įsisegus medalį ir atsivedė svečią: štai revoliucionierius ir dabar bus su juo susitikimas. Pusamžis dėdė su keliais medaliais atsisėdo už mokytojos stalo ir kažką ilgai pasakojo. Tik tiek gerumo, kad pamokos nebuvo. Susitikimui baigiantis, auklėtoja kreipėsi į klasę: „Kas mokat eilėraštį ar dainą, prašom prie lentos.“ Iš pirmo suolo pakilo nedidukas tamsiaplaukis Liutkevičius ir, į šonus įsisprendęs, garsiai kone baritonu užtraukė: „Gulial po Uralu Čiapajev geroj, on sokolom rvalsia s polkami na boj...“ Išdainavo visus posmus, paklaustas, sakė iš radijo išmokęs. Išklausėme net išsižioję iš nuostabos.

Antano Vienuolio vidurinė – sustiprintos matematikos mokykla, ir tai man tolygu nelaimei. Algebros mokytojas Romualdas Balaišis, aukštas, išvaizdus, elegantiškas, baisiai griežtas, nors balso niekad nepakelia. „Balaišis!“ – skambėjo lyg pavojaus ženklas, prilygstantis anuomet populiariam šūksniui: „A-tas!“ Jis labai garsus mokytojas, net olimpiadų užduotis sudarinėja, o per kontrolinę pamoką lėtai žingsniuoja suolų tarpueiliais, rankas už nugaros sunėręs. Trumpam sustojęs ties langu, atsigręžia, žvilgsniu permeta klasę ir vėl žingsniuoja. To jo trumpo žvilgsnio pakanka, kad tylėtume lyg pelės po šluota. Stebuklingai išradingu būdu vis dėlto pavyksta atsisiųsti „šperą“. Tik bėda, kad ne visos mergaitės jų duoda. Iš trijų klasės gabių matematikių tik viena dažnai atsiunčia, kita rečiau, o trečioji niekuomet nė už ką neatsiųs. Verksmingomis akimis į ją atsisukus, sutiksi tik nebylų „ne“. Tačiau tarpusavy tos trys sėkmingosios „šperomis“ nuolat dalinasi. Tokia klasės hierarchija... Didžioji „skūpadryla“ – gabi matematikė, gabi fizikė ir chemikė, net olimpiadose dalyvauja. Pasitaikė kartą, kad Balaišis jai už kontrolinį parašė ketvertą. Negirdėtas daiktas penketukininkei! Išdalinus sąsiuvinius, ji nustebusi pasiteiravo, kodėl pažymys sumažintas. Balaišis paaiškino, kas ne taip. Penketukininkė neatlyžo ir išsamiai paaiškino savo sprendimo būdą. Balaišis šiek tiek sutriko, o po pauzės, nesulaikęs šypsenos, linktelėjo, girdi, „gali būti ir taip“. Tą vieną vienintelį kartą ir tematėm jį nusišypsantį. Raudonu pieštuku užbraukęs ketvertą, jis suraitė didelį penketą ir dar su pliusu.

Tai „šraibą“ gaunu, tai „traibalas“, o kartais net ketvertas nuskyla. Penketo niekad iš principo nerašys, juk žino, kad būsiu nusirašius. Jei nepavyksta išspręsti namų darbų uždavinių, sąsiuvinį „pamirštu“, Balaišis siunčia jo atsinešti, bet, namie „nieko nerandu“, tad vėl dienoraštyje nauja pastaba...

Nors jau antrus metus esu Vilniuje, vis dar jaučiuosi nepritapusi, tarsi svetimkūnis. Klasiokai atrodo šaunesni, sėkmingesni, o aš – lyg iš kaimo.

Kitas svarbus mūsų mokytojas – lituanistas Jonas Steponavičius, Hansu pravardžiuojamas. Kaip ir Balaišis, labai griežtas, tačiau visiška jo priešingybė: ką nors aiškindamas ar pasakodamas užsidegdavo, imdavo karščiuotis, kalbėdavo ilgai, kad net putos lūpų kampučiuose susiplakdavo. „Pasakyti – šiandien gražus oras – tai nieko nepasakyti, tu apsakyk, koks tas oras“, – tebeskamba tas balsas ir šiandien. Nejučia nuo literatūros ir kalbos temų perėjęs prie mūsų auklėjimo, bardavo berniukus už jų nevalytus batus, neišlygintas kelnes, susiglamžiusias apykakles ar per ilgus ir retokai šukuojamus plaukus. Tokiais atvejais žinodavome, kad pamokslas jau truks iki pat skambučio. Ne per daug Hanso bijojome, jautėme, kad jis karščiuojasi ne tuščiai, o nuoširdžiai mumis rūpindamasis. Mokė ne tik to, kas mokyklos programoje parašyta, bet ir kasdienės kalbos, kasdienių dalykų, – lyg tėvas. Steponavičius buvo puikus mokytojas, dabar sakytume – legendinis ir, nepaisant jo ilgų pabarimų, jį labai gerbėme. Nesijuokėme, net jei kildavo įtarimas, kad, priegaidžių plonybes aiškindamas, jis susipainiojo, susinervino ir dėl to skubiai nėrė į griausmingą auklėjamąjį monologą.

Vieną mūsų klasės mokinę Hansas buvo „įsimylėjęs“. Liepęs atsakyti į kokį nors klausimą, jis ją kamantinėdavo lyg ir per ilgai, užsimiršęs šypsojosi lyg per daug šiltai, per daug asmeniškai, o pastebėjusi klausinėjamoji raudo. Tai nebuvo atsitiktinė mokytojo simpatija gabiai mokinei – jos rašiniai buvo perduodami net universiteto studentams filologams susipažinti – tokie sudėtingi ir įdomūs buvo.

Steponavičiaus pamokos man klojosi lengvai. Tačiau kažin, ar esu sulaukus jo penketo. Turbūt nekėliau pasitikėjimo, tebebuvau iš kaimo. Po vienu rašiniu skaičiau: „Gražiai vedi mintį, bet daug klaidų. 4. J. Steponavičius.“ Kokios tos klaidos? Gi vienintelis kablelis raudonai pabrauktas... Ir tas kažin, ar ne ginčytinas...

Tikrasis mokytojui atpildas – jei buvę mokiniai geru žodžiu mini. O būna, kad mokytojo tik blausus atšvaitas atminty išlieka. Štai istorikės net balso temb­ro neprisimenu, lyg ji būtų buvus nebylė, o iš chemijos pamokų teužsiliko galvoj vienintelis, taip ir likęs nesuprastas „valentingumas“ – neva burtažodis, neva keiksmažodis.

Anglų kalbos mokytoja Rastenytė, jauna, iš universiteto suolo tiesiai mūsų mokyklon patekusi, turėjo iškęsti daug negailestingų išbandymų, kol ją pamilome. Jau pačią pirmą dieną gavo pravardę Čita! Nežinau, kodėl tai mums reiškė „beždžionė“, juolab kad Rastenytė buvo labai graži, liekna, simpatiška, linksma. Gal kad su akiniais? Ji labai skyrėsi nuo vyresnės kartos mokytojų: moderniai rengėsi, gražiai šukavosi, avėjo aukštakulnius. Kaip tik tie bateliai bei trumpi, klostyti jos sijonėliai, linksmai švytruojantys aplink liek­nas kojas, stragiai žingsniuojant koridoriumi, mus ir provokavo visaip ją erzinti. Ateina Rastenytė į klasę vyšnių spalvos sijonėliu, o išeina su plačia balta juosta ant sijono šono – ji mėgsta atsiremti palangės, tai nesunku būna palangę gausiai kreida įtrinti. Mokytojų kambary tik ir sužinos, kad sijonas margas.

Kitą kartą į Rastenytės pamoką iš kiemo atsinešamas katinas ir suole užremiamas portfeliu. Gerokai paniurkytas, jis iš suolo išsiveržia, garsiai kniaukdamas neria žemėn ir ilgokai pasuolėmis pasiblaškęs, persigandęs užsikaria ant aukštos krosnies. Rastenytė nesutrinka. Ramiai sėdi už savo stalo ir liepia klasės seniūnui savo nuožiūra paskirti katino gelbėtojus, katiną nuo krosnies nukelti ir išnešti lauk. Katiną gelbsti pats seniūnas: ant mokytojos stalo pastato kėdę, lipa aukštyn ir katiną šiaip ne taip nuo krosnies nutraukia, nors jis spurda ir braižosi. Sugrįžusiam į klasę seniūnui Rastenytė dienoraštin įrašo pastabą: „Neatlieka seniūno pareigų, sudarė sąlygas netoleruotinam klasės draugų elgesiui.“

Nesutriko mūsų anglistė ir kai sykį žiemą pasitikome ją iki galo atvertais langais. Supratusi, kad tai nauja patyčia, neliepė langų uždaryti, ne pati išėjo, o liepusi mums atsistoti, stovėjo ir tylėjo iki pat pamokos pabaigos prie tų atvertų langų. Jau po penkiolikos minučių klasėje pakibo didžiausias nesmagumas, jaut­ri Steponavičiaus filologė pravirko, atsiprašė už visą klasę ir siūlėsi langus uždaryti, nes mat ir mokytoja juk galinti susirgti, tačiau Rastenytė neleido ir išėjo iš klasės tik po skambučio. Likom it musę kandę.

Susidraugavome su šia mokytoja, kai į mūsų mokyklą praktikosi atėjo didelė grupė universiteto ang­listų. Jie net pamokė mus angliškų dainų: „My Bonie is over the ocean“, „Only boots, boots, boots, moving up and down again...“, „Oh, Sarah, Sarah“. Buvo sklandžiai į anglų kalbą išsivertę „Santa Lucia“ ir kitas populiarias itališkas dainas bei tuo metu ypač populiarią rusišką „Pamaskvio vakarai“ – „Moskow suberb nights“... Per anglų pamokas choru dainuodavome!

Rastenytė pamokas stebėjo sėdėdama klasės gale. Įvyko netikėta metamorfozė – nesusimokę ir nesitarę tapome jos atstovais, sąjungininkais, tartum jos kariuomenė. Nepaisant nuolatinių mūsų išsišokimų, ji daug ko išmokė: skaitėme ne tik vadovėlio tekstus, bet ir adaptuotas knygutes, vertėme, rašėme atpasakojimus, o veiksmažodžių formas berdami net lenktynių ėjome, buvome stipri „angliška“ klasė. Anglų kalbos pamokų laukdavau, jos buvo laisvesnės, kūrybingesnės, jaučiau jose kaži ką meniška, artistiška, man patiko joms ruoštis, garsiai kartoti tarimą, repetuoti sakinio intonacijas, o mokytoja ir praktikantai nešykštėjo pagirti. Studentų atsisveikinimo vakarą pirmą kartą mokyklos scenoje dainavau solo. Klasėje imta šnibždėtis: „Kaukaitė stos į anglų... aha...“

Tą vakarą su keliais klasiokais išbėgę palakstyti slėpynių, pastebėjome šviesą mokytojų kambaryje ir atsargiai pravėrėme duris. O ten prie lango už rankų susiėmę mūsų budintieji Rastenytė ir fizikos mokytojas Trumpa bestovį ir per langą bežiūrį. Gal į žvaigždes? Tylutėliai duris uždarę, ant pirštų galų nustypčiojom tolyn ir karštai prisiekėme niekam jų neišduoti. Regis, ir neišdavėme...