Aistės Noreikaitės nuotrauka

 

Garsiausio rusų opozicionieriaus Aleksejaus Navalno mirtis sukrėtė Putino režimo priešininkus Rusijoje, nors ir gyvename laikais, kai jokio žmogaus tai nebeturėtų stebinti. Ypač Rusijoje, ypač jeigu tas žmogus turi drąsos mesti asmeninį iššūkį ten įsivyravusiai totalitaritarinei diktatūrai. Galbūt dėl to šiek tiek buvo keista klausytis iš užsienio per jutubę transliuojamų rusų opozicinių kanalų, kurių vedėjai atrodė visiškai sutrikę, apimti nuoširdžios širdgėlos ir gedulo. Atrodo, nužudymą iš esmės visi opoziciniai rusų viešieji intelektualai ir nuomonės formuotojai linksta suvokti kaip savotišką lūžį, nors stebint iš šalies nenumaldomai kyla abejonė – kokį lūžį ir ar tikrai? 

A. Navalnas beatodairiška drąsa labiau priminė iš numirusių gebantį prisikelti mitinį didvyrį ar bent jau itin aštraus siužeto holivudinio trilerio pagrindinį veikėją (nors pastaruoju atveju daugelis, ko gero, apkaltintų filmo scenaristą taip smarkiai perspaudus siužeto linijas ir charakterius, kad net ir tokio žanro filme jie atrodo neįtikėtinai). Tačiau A. Navalno paradoksas ir buvo tas, kad tiek dėl bebaimės laikysenos, tiek dėl veiklos jį vargiai buvo galima laikyti politiku tokia prasme, kokia politika suprantama demokratinėse valstybėse. 

Pvz., jį būtų galima vadinti opozicijos lyderiu, nors net ir tai nebūtų tikslu, nes reali opozicija Putino režimui oficialiame Rusijos politiniame diskurse neegzistuoja. Jį būtų galima vadinti disidentu, kariu, kaliniu, kovotoju, netgi mokytoju. Norint daugiau patoso, šiuos įvardijimus būtų galima rašyti didžiąja raide, tačiau jis nebuvo politikas. Net ir A. Navalnui esant gyvam, vargu ar kas nors, be jo paties, galėjo bent kiek aiškiau įsivaizduoti, kaip atrodys „nuostabioji ateities Rusija“, apie kurią jis nuolatos kalbėjo. Jo įkurtas Kovos su korupcija fondas žaismingai ir iš arti parodė Putino kleptokratiją. 

Tai davė peno diskusijoms apie korupcijos pasekmes Rusijoje. Vieni keiksnojo A. Navalno veiklą argumentuodami, kad korupcija Rusijoje, o ypač jos kariuomenėje, yra pats geriausias ukrainiečių sąjungininkas ir jeigu ne korupcija, rusų kariai būtų nepalyginamai geriau ginkluoti, aprengti ir sotesni. Pasak tokiai nuomonei oponuojančių, būtent visą Rusijos politinę sistemą apraizgiusi korupcija turėjo įtakos ne tik Putino režimo ilgaamžiškumui, bet tapo vienu pagrindinių veiksnių, paskatinusių imtis agresijos prieš Ukrainą. Ir iš tiesų yra pakankamai priežasčių manyti, kad Rusijos vykdoma Ukrainos okupacija ir jos gyventojų genocidas nulemti ne tik ir ne tiek kleptokratinio Putino režimo pobūdžio, kiek apskritai imperinės Rusijos prigimties. 

Tokiu būdu A. Navalnas sulaukdavo kritikos, kuri vidine logika priminė Hannah Arend knygoje „Eichmanas Jeruzalėje“ aprašytą pulkininko Clauso von Stauffenbergo atvejį. Šis nacių pulkininkas nesėkmingai bandė pasikėsinti į Hitlerio gyvybę, tačiau tokį jo žingsnį nulėmė ne tiek noras išvalyti pasaulį nuo blogio, kiek nepritarimas nacių pasirinktiems būdams siekti savo tikslų. Paprastai kalbant, C. von Stauffenbergas prieštaravo nacių sukeltam karui ir vykdomam Holokaustui ne dėl to, kad tai yra nusikaltimai žmogiškumui, o dėl to, kad šitie veiksmai supriešina Didžiąją Vokietiją su likusiu pasauliu ir susilpnina jos pozicijas tarptautinėje arenoje. Tokiame kontekste kai kurie neatsargūs A. Navalno pasisakymai (čia ir Krymo palyginimas su sumuštiniu, ir pasisakymai apie imigrantus) sulaukdavo itin neigiamos reakcijos ir nuolat būdavo primenami įvairiomis progomis, įskaitant nužudymą.

Po A. Navalno nužudymo našlė Julija paviešino kreipimąsi su raginimu jungtis bendrai kovai su Putino klika ir pažadėjo tęsti vyro darbus. Panašu, šis kreipimasis tėra pats geriausias atspindys tos dramatiškai prieštaringos situacijos, kurioje atsidūrusi Rusijos opozicija. Raginimai pakilti į kovą skamba labai keistai jau vien dėl to, kad būtent tomis dienomis prasidėjo treti karo Ukrainoje metai. Tikro, jeigu galima taip sakyti, karo, kuriame naudojama aviacija, laivynas, bombarduojami miestai, žūsta šimtai tūkstančių, o milijonai tampa pabėgėliais. Ukrainiečiai jau treti metai prieš Putino režimą kovoja „Himarsais“, „Bayraktarais“, „Leopardais“. Sunkiai įsivaizduojama, kaip turėtų vykti Julijos Navalnos vykdoma kova. Ne veltui vis dažniau tenka išgirsti ironišką pasakymą, kad dabar yra vienintelė politinė opozicija Putinui – tai Ukrainos kariuomenė.