Julija Cimafejeva. Minsko dienoraštis (XIII)

III

Kovo 11 d.

Sėdžiu prie siauro „Ikea“ stalo ir žvelgiu į oranžinius senamiesčio stogus, kuriuos užstoja liauni medžių kamienai. Nežinau, kokių tai medžių kamienai ir šakos, nes jie dar be lapų, bet, spėju, akacijų, botaninio draugystės ir sielos nemirtingumo simbolio krikščioniškame mene – taip man sufleruoja žodynas.

Mūsų naujieji namai yra mūsų pilis. Pilis vadinasi Cerrini ir yra ant Šlosbergo kalno, Austrijoje, pačiame Graco centre. Mus čia pusės metų rezidencijai pakvietė „Kulturvermittlung Steiermark“ (Kultūros ryšių įstaiga Štirijoje). Kalnas, nuo kurio žvelgiu, yra 128 metrais aukštesnis už aukščiausią Baltarusijos tašką – Dzeržinskio kalvą, iki 1958 metų vadintą Šventuoju kalnu. Feliksas Dzeržinskis rado sau prieglobstį tos kalvos pavadinime, turbūt todėl visad taip vengiau ten nuvykti ir pažiūrėti, kaip atrodo mūsų plokščios ir pelkėtos šalies kalnai.

Gracą supa daugybė kalnų, jų pavadinimų nežinau. Grace daug visko, ko nėra Minske. Čerpių stogų su kaminais, akmenimis grįstų gatvių, glotnių, nes jomis šimtus metų nuolat buvo važinėjama ir vaikštoma, mažų parduotuvėlių, pilnų nebūtinų brangių mažmožių ir begalvių manekenų su prašmatniais vyriškais ir moteriškais trachten, kurių niekada nesugalvočiau vilkėti... Ir štai mes čia, mūsų kūnai vaikšto siauromis gassen, dairosi į vakarais šviečiančius prašalaičių langus, leidžiasi žemyn nuo kalno, ant kurio gyvename, ir gaudydami kvapą kyla juo aukštyn.

 

Julijos Cimafejevos nuotrauka
Julijos Cimafejevos nuotrauka

 


/ / /

Į Gracą atvykome 2020 metų lapkritį, praėjus maždaug dviem savaitėms po Ramano Bandarenkos nužudymo. Jį jo paties kieme žiauriai sumušė kaukėti žmonės ir kitą dieną po operacijos jis mirė ligoninėje. Mes visi sekėme žinias, tikėjomės, kad jis išgyvens, nors tikimybė buvo labai menka. Ir jokių stebuklų neįvyko.

Valstybės kontroliuojamoje žiniasklaidoje valdžia bandė mus įtikinti, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, bet dėl Ramano gyvybės kovojęs gydytojas tut.by portalui pasakė, kad Bandarenka buvo visiškai blaivus. (O jei ir būtų buvęs girtas, ką tai būtų pakeitę?) Vėliau suėmė tiek gydytoją, tiek žurnalistą. Kovo mėnesį juos pripažino kaltais atskleidus medicininę paslaptį, žurnalistas vis dar sėdi kalėjime. Baudžiamoji byla dėl Bandarenkos mirties buvo pradėta tik vasarį, po didžiulio nacionalinio ir tarptautinio skandalo, bet, kiek žinau, jokių įtariamųjų niekas nerado.

Ramanas buvo sumuštas vadinamojoje Permainų aikštėje. Taip po rinkimų buvo pavadinta niekuo neišsiskirianti, naujų daugiaaukščių supama vieta, kurios viduryje stovi transformatorinė. Ramaną nužudė už tai, kad bandė kaukėtiems vyrams sutrukdyti karpyti baltus ir raudonus kaspinus, kuriais vietiniai papuošė tvorą. Dėl tų kaspinų jis buvo kankinamas milicijos automobilyje pakeliui į nuovadą, o tada jo sužalotą kūną numetė prie įėjimo ir milicininkas iškvietė jam greitąją. Nuvežtą į ligoninę Ramaną ištiko koma ir jis mirė.

Buvome apimti siaubo – Ramano vietoje galėjo atsidurti bet kas, nusprendęs ginti vietą, kurioje jis arba ji gyvena. O pareigūnai kalbėtų ne apie žudikų žiaurumą, ne apie šeimą ištikusią nelaimę, o tik melagingai apkaltintų auką buvus girtą. Tą naktį po jo mirties ant palangių užžiebėme žvakutes. Nuėjome prie transformatorinės, kuri per keletą dienų virto atminimo vieta.

Transformatorinės, kokių Minske ir kiekviename mieste bei miestelyje stovi tūkstančiai, tie bjaurūs betoniniai pastatai tapo tikru baltarusių galios transformacijos simboliu. Net mūsų kieme ji tapo anoniminių partizanų skelbimų vieta. Baltos, raudonos, baltos vėliavos, trafaretiniai „pahonios“ piešiniai su vyriškomis ir moteriškomis raitelių figūromis, įvairūs šūkiai pasirodydavo vėl ir vėl, kai vietinės komunalinės tarnybos uždažydavo juos pilkais suprematistiniais kvadratais. Žmonės yra galia. Rinkis laisvę, rinkis gyvenimą. Tėvų bailumas veda prie pavergtų sūnų. Bet kuri galia baigiasi diktatu. Saviorganizacija arba vergija, rinktis tau. Nė nemaniau, kad mūsų rajone yra tiek politiškai sąmoningų žmonių, nes labiausiai pro mūsų langus girdima ir matoma bendruomenė buvo vietos girtuokliai.

Permainų aikštės transformatorinė tapo vietine tribūna ir kovos lauku. Viskas prasidėjo nuo dviejų iškėlusių rankas vyrų figūrų – mes juos vadinome Permainų didžėjais. Šie du drąsūs jaunuoliai per vieną iš valstybinių mitingų, kuris vyko likus dviem dienoms iki rinkimų, garsiai paleido Cojaus dainą „Peremen“, buvo tučtuojau išmesti iš darbo ir suimti. Po keleto dienų jų portretai pasirodė ant transformatorinės sienų. O kai kaukėti vyrai juos uždažė, kitą dieną vėl atsirado. Tada jie vėl buvo sunaikinti ir vėl atkurti ant tų pačių sienų. Kiek kartų įvyko ši transformacija? Dvidešimt? Trisdešimt? Tą transformatorinę ėmė dieną ir naktį saugoti OMON’as, kad niekas ant jos nebepaišytų. Skamba absurdiškai ir beprotiškai, bet tokia mūsų istorija, kurios pavydėtų bet kuris distopijų rašytojas.

Kai su tavimi atėjome į Permainų aikštę pagerbti žuvusio Ramano Bandarenkos, iš didžėjų atvaizdų buvo likę tik kelios žalios dėmės ant sienų. Bet visas kiemas tapo šventove. Vieta buvo papuošta daugybe kaspinų, degė žvakės, ant žemės padėta tūkstančiai gėlių, jos stovėjo vazose, nacionalinių spalvų gėlių buvo prikaišiota tarp tvoros virbų. Savadarbiai plakatai, Ramano nuotraukos, mėgėjiški jo portretai buvo pritvirtinti prie sienų ir turėklų. Mes taip pat atnešėme gėlių iš greta esančios krautuvėlės, kurioje mergina žinojo, kokių spalvų mums reikia, nes žmonės nuolat užeidavo, jie stovėjo eilėje. Padėjau gėles po plakatu su žmonių, kurie žuvo ar buvo nužudyti per protestus, pavardėmis:

 

Aliaksandras Tarajkouskis

Henadzius Šutavas

Aliaksandras Vihoris

Mikita Kryucovas

Aliaksandras Budnickis

Kanstancinas Šyšmakovas

Ramanas Bandarenka


Kieme lynojant lapkričio lietui stoviniavo arba vaikštinėjo apie tūkstantį žmonių. Kai kurie iš jų pasakojo savo istorijas: kaip bėgo nuo milicijos arba, atvirkščiai, apie ilgas dienas tardymo izoliatoriuje. Kiti tyliai apžiūrinėjo transformatorinę, skaitė užrašus, dėjo gėles, žiebė žvakutes, dar kiti siūlė arbatos ir kepinių tiems, kas praleido ten jau nemažai laiko. Daug kas šluostėsi ašaras. Aš taip pat negalėjau jų sulaikyti. Žiaurumas, neteisybė ir melas buvo tokie milžiniški, kad kartais atrodė kaip košmaras, iš kurio norėčiau nubusti. Bet košmaras tęsėsi ir tęsėsi...


Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas