Iš ciklo „Atgal į mokyklą“

 

– Kristina, prašau nekramtyti gumos per pamoką, – sakau vienai devintokei tyliai, priėjęs prie jos suolo.

– Bet man tai padeda, – šnibžda ji.

– Kaip padeda? – nesuprantu.

– Kai kramtau gumą, neužmiegu.

Kita pamoka, kita klasė, bet problema ta pati.

– Laurynai, jūs ir vėl miegat per pamoką, – sakau.

– Žinau, mokytojau, žinau.

– Ar yra pamokų, per kurias nemiegat?

Laurynas susimąsto.

– Per pirmas dvi miegu, per trečią pabundu, bet nuo ketvirtos vėl miegu.

Ilgosios pertraukos metu užsuka keli auklėtiniai, žiovauja ir skundžiasi, kad trūksta miego.

– O ką veikėt naktį? Kada nuėjot miegot? – klausiu.

– Aš kompu žaidžiau iki trijų nakties.

– Aš tai „Netflixą“ žiūrėjau per naktį.

– Gal jei naktį miegotumėt, o ne kažką veiktumėt, nebūtumėt tokie mieguisti pamokų metu?

Jie juokiasi.

– Kam rūpi tos pamokos? – klausia jie.

 

Elzės Demereckaitės nuotrauka

 

/ / /

Pirmaisiais metais mokykloje su kolegomis bendravau ne tiek jau ir daug. Darbe nebūdavau kasdien, gal todėl ir neradau sau kompanijos. Tačiau šiais metais su kolegomis bendrauju gerokai dažniau. Tai ne tik padeda rasti palaikymo, išsikalbėti, bet ir leidžia ieškoti sprendimų pasitelkiant kitų patirtis ir išmintį.

Dažniausiai bendrauju su Pauliumi, kuris mokykloje jau ketvirtus metus. Turi keturias savaitines pamokas, moko vienuoliktokus ir dvyliktokus fotografijos. Užsuka kiekvieną penktadienį, o tarp savo pamokų užeina ir pas mane, atsigeriame arbatos arba einame papietauti į valgyklą.

– Nesitikėk, kad didžioji dalis mokinių eitų į mokyk­lą savo noru, – sako Paulius. – Jei tik galėtų neiti, ir neitų. Retas mokinys ar mokinė jaučia vidinę motyvaciją mokytis. O ta išorinė motyvacija irgi nėra tokia stipri. Kiek ten tie tėvai ar mokytojai gali tave versti mokytis? Galų gale jie irgi pavargsta.

Mokyklos valgykloje valgom kotletus su burokėlių salotomis ir bulvių koše. Keli mokiniai neturi kur prisėsti, pakviečiam prisėsti prie mūsų stalo.

– Apie ką tu pats galvojai, kai mokeisi mokykloje? – klausia Paulius.

/ / /

Iš savo dvyliktos klasės prisimenu, kad nebuvome labai motyvuoti, bet tuo pačiu miglotai nujautėme, kad pasirinktus egzaminus išlaikysime, o rezultatų užteks, kad patektume į kurią nors studijų programą viename iš Vilniaus universitetų. Į kokį universitetą pateksime – nelabai ir rūpėjo, svarbiausia buvo kryptis – Vilnius.

Nesakau, kad Šiauliai 2005–2007 metais buvo miręs miestas – jokiu būdu. Kadangi buvau įsimylėjęs Ramunę, paskui ją eidavau organizuoti pogrindinės muzikos koncertų, mieste klijuodavome plakatus, kartais paišydavome grafičius, su pankais sukdavome alaus bambalį piktindamiesi kapitalizmu arba sprukdavome nuo marozų. Taigi veikti buvo ką, bet vis tiek atrodė, kad čia likti neverta ir kad Vilnius laukia išskėstomis rankomis – neregėta erdvė, laikas ir nesuskaičiuojamas kiekis bendraminčių.

Todėl per daug nekvaršinome galvų dvyliktoje klasėje ir nekantriai laukėme, kada ji greičiau pasibaigs. Mokytojos, žinoma, ant mūsų pykdavo, nes dauguma stengdavosi, kad iš dalykų, kurių egzaminus laikys, išeitų bent šešetas, ir, jei išeidavo, nematydavo tikslo daugiau stengtis. Aš ruošiausi laikyti anglų, rusų, lietuvių kalbų, istorijos valstybinius ir matematikos mokyklinį. Buvau ramus dėl visų, tačiau vieną dieną mamą ėmė erzinti, kad nieko papildomai nesimokau kaip kiti rimti mokiniai, ir pasiuntė mane pas tokį pažįstamą lietuvių kalbos mokytoją į kitą mokyklą. Taip aš pirmą kartą nuėjau pas korepetitorių.

Mokytojas buvo aukštas ir stambus. Nužvelgęs davė užduotį ir liepė spręsti iškart žodžiu, neleido ilgiau pagalvoti. Įvertino, kad lietuvių kalbą moku neblogai:

– Esi nedurnas, – pasakė jis. – Dabar atlik šitas užduotis, o aš nueisiu parūkyt, gerai?

Linktelėjau, o tada stebėjau, kaip jis atsistojo, nuėjo prie lango, pravėrė ir prisidegė cigaretę.

– Kur nori stoti? – paklausė išpūtęs dūmus pro langą.

– Nežinau, gal į lietuvių filologiją.

– Ką tu veiksi su ta filologija? Iš ko paskui pragyvensi?

– Nežinau, gal būsiu rašytojas, – atsakiau.

Jis garsiai atsiduso.

– Rašytojai, rašytojai... Geriau studijuok ekonomiką ir po to būk rašytojas, jei norėsis.

Pas kiek neįprastą mokytoją apsilankiau dar kelis kartus, po trečio jis pasakė, kad negali man daugiau padėti, todėl geriau mano mama pataupo pinigus ir išleidžia juos kur nors kitur.

/ / /

– Ar ketinat kur nors studijuoti? – klausiu auklėtinės Saulės.

– Ne, kur jau čia aš studijuosiu kažką...

– Kodėl ne?

– Neaišku, ar egzus išlaikysiu. O ir šiaip... Šitiek metų atsimokiau mokykloj – kam dar ilgiau kankintis? Geriau jau dirbti.

Kalbuosi su kita auklėtine, Marija.

– Mokslas – šviesa, ar ne? – sako ji. – Žinokit: man per šituos dvylika metų gyvenimas nuo mokslų ne pašviesėjo, o patamsėjo.

– O ką ketinate veikti po mokyklos?

– Ką aš žinau.

– Kaip įsivaizduojate save po penkerių, dešimties metų? – klausiu.

Mąsto, mąsto.

– Nežinau, gal gyvensiu kur po tiltu.

Kalbinu Marką, ta pati situacija.

– Markai, šiuo metu jums išeina du iš matematikos, du iš biologijos, trys iš lietuvių ir vos keturi iš anglų. Būtų pats laikas susiimti, galbūt eiti mokytis papildomai, jei norite laikyti egzaminus ir paskui kur nors studijuoti.

– Studijuoti? – nesupranta jis.

– Ar jūs nenorite studijuoti po mokyklos? Informacinių technologijų mokytojas sakė, kad jums puikiai sekasi programuoti.

– Ne, auklėtojau. Pabaigęs mokyklą iškart šausiu pas pusbrolį į Norvegiją. Nematau prasmės čia likti.

/ / /

Juokinga, bet baigęs mokyklą, tikrai įstojau į ekonomiką. Viskas dėl tos mano meilės Ramunei – kai nugirdau iš klasiokių, kad ji ketina studijuoti ekonomiką Vilniaus universitete, savo prašyme ekonomiką įrašiau pačiu pirmu numeriu. Įrašiau ir įstojau. Buvo gaila, kad taip ir liksiu neparagavęs filologijos studijų, bet kartu džiaugiausi, kad su Ramune būsime grupiokais.

Deja, grupiokais netapome, nes Ramunei į ekonomiką įstoti nepavyko. Užtat įstojo į verslo informacijos vadybą Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Kai pamačiau, kad ji tapo fakulteto studentų atstovybės nare, aš irgi tapau savo fakulteto studentų atstovybės nariu. Taip turėjau daugiau progų ją sutikti įvairiuose studentų atstovybių renginiuose, pasitarimuose, dalyvaudavome bendrose veiklose.

Nepaisant to, kad studijavo ne tai, ką norėjo, jau antrame kurse susirado darbą kažkokioje nedidelėje įmonėje, užsiimančioje verslo konsultavimu. Aš tuo metu kaip tik parašiau pirmąjį apsakymą, kurį išspausdino „Šiaurės Atėnai“.

Ta proga pakviečiau Ramunę pavakarieniauti. Vakarienė dviem kainavo visą už apsakymą gautą honorarą – penkiasdešimt kelis litus; Ramunė tuo metu uždirbdavo apie devynis šimtus per mėnesį.

Ramunė pasveikino mane ir, atrodė, nuoširdžiai džiaugėsi, kad mano kūryba buvo paskelbta.

– Kas toliau? Apsakymų rinkinys, romanas? – paklausė ji.

– Nežinau, – atsakiau. – Gal pirmiau eilėraščių rinkinys.

– Eilėraščių? Nežinojau, kad tu rašai eilėraščius, – nustebo ji. – Ar galėsiu paskaityti?

– Žinoma, kai tik proga pasitaikys, – pasakiau ir nukreipiau kalbą.

Ji pamatė tuos eilėraščius tik tada, kai buvome pradėję draugauti, praėjus daugeliui metų nuo pokalbio restorane.

– Dabar suprantu, kodėl nerodei, – pasakė ji. – Ar visą laiką buvai mane įsimylėjęs ?

– Nuo tos dienos, kai pabučiavai mane klasės rūbinėje.

– Bet tai buvo pirmoje klasėje, – nusistebėjo ji. – Tai tu šitiek laiko buvai mane įsimylėjęs?

– Ir vis dar esu.

/ / /

Auklėtinė Aurelija atneša eilinį tėvų raštelį, kuriuo turi pateisinti dvi praleistas dienas praėjusią savaitę.

– Buvote susirgusi?

– Taip.

– Kas buvo?

– Prastai jaučiausi.

Nėra savaitės, kad nesusirgtų. Skambinu jos tėvui.

– Aurelija vis serga ir serga. Po vieną, dvi dienas. Ir taip kiekvieną savaitę.

– Tikrai?

– Taip, o jūs nežinote?

– Ne, ji kasdien išeina į mokyklą.

– Tada ji ne visada ateina į mokyklą.

Tėvas tyli.

– Ar galite užsukti į mokyklą? Pasikalbėtume apie Aureliją.

Kai ateina, susipažįstam. Rodau jam Aurelijos atneštus raštelius. Tėvas juos sklaido po stalą.

– Šitas ne mano rašytas, – sako rodydamas į vieną. – Ir šitas ne mano. Ir čia net ne mano žmonos raštas.

Žiūri į tuos raštelius, žiūri.

– Va, pagaliau radau – šitą tikrai aš rašiau.

– O visi kiti parašyti kažkieno kito?

– Taip, – sako jis ir šypsosi. – Ta mūsų Aurelija tiek visko prisigalvoja! Tikrai neprapuls gyvenime.

– O jums nerūpi, kad ji kasdien išeina, bet ne visada pasiekia mokyklą? – klausiu.

– Na, tai gal kokį kavalierių turi, kas čia žino, – sako tėvas. – Žinot, tie vaikai dabar...

/ / /

Pilietiškumo pamokoje su devintokais netikėtai išsirutulioja diskusija – ar mokykla yra kalėjimas? Klasė skyla į dvi dalis – vieni sako, kad mokykla kalėjimas, kiti teigia, kad mokyklos su kalėjimu lyginti negalima.

Paskiriu devintokams užduotį – parašyti rašinį apie mokyklą ir argumentuotai pateikti savo nuomonę, galima mokyklą lyginti su kalėjimu ar ne. Po savaitės gaunu mokinių darbus, mes juos skaitome ir aptariame.

Ką mokiniai rašo?

Tie, kurie sako, kad mokykla yra kalėjimas, pirmiausiai teigia, jog ir ten, ir ten būna valgyklos, bet jau tikrai kalėjimo valgykloje maistas skanesnis nei mūsų mokyklos valgykloje.

– O iš kur jūs žinot? – klausiu.

Visi tyli.

Kitas argumentas: ir kalėjime, ir mokykloje būna viską stebinčios vaizdo kameros.

– Bet mūsų mokykloje nėra vaizdo kamerų, – sakau.

– Aha, bet mūsų ankstesnėje buvo, – sako Laura. – Net tualetuose!

– Jos užtikrino jūsų saugumą, kad kiltų mažiau muštynių ar kitokio blogo elgesio pavyzdžių? – klausiu.

– Ne, mes žinodavome vietas, kur kameros nesiekia ir eidavom ten, jei reikėdavo santykius išsiaiškint, – atsako Liutauras.

Pereiname prie dar vieno argumento: ir mokykloje, ir kalėjime yra taisyklės, jų būtina laikytis. Drąsesni mokiniai dar prideda, kad mokyklos taisyklės riboja jų laisvę.

– Kaip mokyklos taisyklės riboja jūsų laisvę?

– Pavyzdžiui, pamokoje negalima sėdėti su striukėmis.

– Ir su kepurėmis!

– O kodėl jūs norit klasėje dėvėti striukę ir kepurę, jei mokykloje šilta? – klausiu.

– Nes mes turim laisvę į saviraišką! – iš klasės galo šaukia Marta.

– O ar jūs neužmirštat, kad be laisvių dar turite ir pareigas? Pavyzdžiui, pareigą mokytis, laikytis mokyk­los taisyklių?

Per klasę nuvilnija pasipiktinimo banga, bet greit nuslūgsta.

– Jeigu mokykloje nebūtų jokių taisyklių, ar eitumėt į ją? – klausiu.

– Aš tai tikrai neičiau, nes būtų pavojinga. Jei nebūtų taisyklių, tai ateitum ir tave galėtų kas nors nužudyti, – sako Tauras.

– Jo, būtų nesąmonė, – pritaria dar kažkas.

– Ar gali būti, kad taisyklės ir susitarimų laikymasis padeda mums pasiekti bendrų tikslų?

– Visa šita diskusija yra nesąmonė, – sako Uršulė. – Mokslas yra privilegija, pasaulyje yra vietų, kur žmonės visai negali įgyti išsilavinimo, o mes čia skundžiamės, kad negalima sėdėti su kepure per pamokas.

Džiaugiuosi, kad viskas pereina į šviesesnę pusę. Skaitau argumentus, kodėl mokykla nėra kalėjimas, juos aptariame, o viską užbaigiu citata iš vieno mokinių rašinio:

– Šiaip jau žmogus turi laisvę rinktis, ar mokytis, ar ne. Kitaip sakant, žmogus gali rinktis, ar jis nori būti protingas, ar kvailas.

/ / /

Kai grįžtame į mokyklą po rudens atostogų, peržiūriu auklėtinių pasiekimus. Iš keturiolikos mokinių vos du neturi nė vieno nepatenkinamo pažymio. Visi kiti – po vieną, du, o kai kurie ir po tris nepatenkinamus pažymius. Administracija tuo metu kaip tik parengia formas, kuriose dvyliktokai turi pažymėti, kuriuos egzaminus ketina laikyti.

Kai mano auklėtiniai atneša pasirašytas formas, iš jų pasirinkimų aišku, kad beveik niekas iš klasės nesiruošia net bandyti stoti į kurį nors universitetą ar kolegiją.

– Kaip manai, ar aš galiu dar ką nors padaryti? – klausiu Pauliaus.

– Ką turi omenyje?

– Na, ar dar įmanoma juos kažkaip motyvuoti, priversti susimąstyti?

– Manau, tau reikia atsipalaiduoti – ne tavo atsakomybė, kad jie nenori mokytis. Tu geriau nuveik ką nors įdomaus su savo klase. Bus bent kažkokios naudos.

/ / /

Paskutinę lapkričio savaitę pasikviečiu auklėtinius vakarienės. Kai pasakau šią idėją per klasės valandėlę, jie atrodo kiek sutrikę.

– Auklėtojau, čia taip normalu – kviesti pas save į namus? – nesupranta Simonas.

– Nežinau, bet, galvoju, būtų smagu visiems kartu pavakarieniauti.

– O jūs nebijot, kad mes ką nors pridirbsim pas jus? Ar niekas jums nepasakojo, kad mūsų nereikia niekur vestis?

– Na, jūsų elgesys yra jūsų atsakomybė, aš už jūsų elgesį neatsakau.

Jie tyli, permąsto.

– O ką valgysim? – klausia Aurelija.

– Galvoju iškept visiems picų, – sakau.

Visi suklūsta, vėl kažką permąsto. Keli vyrukai klausiamai žiūri vienas į kitą – tariasi per atstumą nebyliai.

– Čia kažkas negerai, – sako Simonas.

– O kas čia negerai? – nesuprantu.

– Taip niekas nedaro.

– Aš darau.

Jis žiūri į mane, o aš laukiu klasės sprendimo – ateis pas mane vakarienės ar neateis.

– Devintokai ir dešimtokai teisingai apie jus sako.

– Ir ką jie sako?

– Kad jūs keistas mokytojas.

/ / /

Į vakarienę ateina dešimt iš keturiolikos auklėtinių. Be mokinių, yra ir dvi mamos – tokia buvo mano sąlyga, idant vakarienė išvis įvyktų. Iš pradžių ir auklėtiniai, ir mamos, ir aš jaučiamės kiek nejaukiai. Bet kai pasidalinam darbais ir pradedam gaminti picas, visi atsipalaiduoja ir tarpusavyje šnekučiuojasi.

Iškepus pirmoms picoms, kyla ginčas, kaip jomis visiems pasidalinti, bet auklėtiniai randa kažkokį sprendimą. Paskui iškepa dar dvi, ir dar dvi.

– Ką manot apie picą su ananasais? – klausia manęs Marija.

– Man labai patinka pica su kumpiu ir ananasais.

– Oi, fu, auklėtojau, tik ne ananasai ant picos! – iš koridoriaus šaukia Tomas.

Po kurio laiko auklėtiniai susėdę ant grindų mano kambaryje pradeda tartis dėl būsimų švenčių – šimtadienio, paskutinio skambučio, išleistuvių. Lieku virtuvėje su Simono ir Marijos mamomis, kalbamės apie mokyklą, egzaminus, šildymo kainas ir ar bus sniego per Kalėdas.

Dar po pusvalandžio auklėtiniai nusprendžia, kad viską, ką reikėjo, jau aptarė, taigi metas skirstytis namo. Jie padėkoja už vakarienę, visi linksmai atsisveikiname ir pažadame kada nors vakarienę pakartoti.

/ / /

Kitą savaitę vieną per pertrauką į mano kabinetą užsuka direktorius.

– Girdėjau, buvote pasikvietęs auklėtinius vakarienės į savo namus.

– Taip, – sakau ir jaučiu, kad reikės teisintis.

– Ir kaip sekėsi?

– Gerai, – sakau. – Atėjo dešimt mokinių, liepiau, kad būtų ir kelios mamos, atėjo dvi.

– Ir kas tada buvo?

– Mes kepėm picas.

– Ir viskas?

– Ir kalbėjom, po to valgėm, auklėtiniai turėjo laiko aptarti būsimą šimtadienį, paskutinį skambutį, išleistuves.

Direktorius klausydamas vis linksi galva.

– Džiaugiuosi, kad randi bendrą kalbą su tais vaikais, – sako jis.

– Bet aš vis dar nesuprantu, kodėl tą sudėtingą klasę davėte būtent man. Aš neturiu patirties.

– Kartais reikia visai ne to.

 

Nika Benetas – rašytojas, gimęs Šiauliuose, dabar gyvena Vilniuje ir dirba mokytoju, slapta žiūri televiziją, myli kates.